DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Mintys šia tema man iškilo, perskaičius amerikietiškame žurnale reklamą apie įstaigą, kuri padeda rasti įvairių individų "giminės šaknis”, nesvarbu, kaip giliai metų sluoksniuose jos pasislėpusios. Žinoma, už atitinkamą kainą galima sužinoti, kas buvo tavo seneliai ir proseneliai, kur gyveno, kuo vertėsi, kuo pagarsėjo ir t.t.

     Amerikiečiai, būdami "jaunos” tautos gyventojai, labai domisi savo asmeniška praeitimi. O kaip su lietuviais? Mes skiepijame savo vaikams ir vaikaičiams pasididžiavimą didinga Lietuvos praeitimi, nes tai atrodo svarbu lietuviškumo išlikimui svetimame krašte. Mūsų vaikai, be abejo, žino artimiausių giminių vardus ir pavardes, juos net pažįsta, ypač jeigu tie giminės gyvena kur netoliese. Platesniam giminės pažinimui nėra nė laiko, dažnai net ir noro. Juo labiau, kad jaunesni vaikai nelabai turi kantrybės klausytis vyresniųjų pasakojimų apie praeitį ir žmones joje (o kartais ir išklausę greitai pamiršta...). Kažkaip viskas, kas liko anapus Atlanto, atrodo neapsakomai toli ir seniai. Ir tyliai traukiasi iš mūsų tarpo vyresnioji karta, nusinešdama tiek daug svarbių žinių apie mūsų praeitį, tepalikdama trumpą mirties pranešimą spaudoje ir skaudžiai tuščią vietą artimųjų tarpe. Čia nekalbame apie tuos, kurie aprašomi enciklopedijose ar storose atsiminimų knygose, o apie paprastus, eilinius lietuvius, kuriais niekas per daug nesidomėjo ir jų biografijų neparašė.

     Aš siūlau kiekvienam jau šiandien pat, neatidėliojant, atsisėsti ir surašyti viską, ką tik atmintyje galima atrasti apie savo giminę: prosenelius, senelius, tėvus, dėdes, tetas, pusbrolius, pusseseres, brolius seseris ir jų šeimas. Kad informacija būtų kiek galima pilnesnė, reikėtų surašyti viską (pradedant tėvais) — mergautines pavardes, tėvų vardus, šeimos sudėtį (kiek brolių ir seserų turėjo, kokios tų seserų pavardės, jeigu ištekėjusios, kokie brolių žmonų ir jų vaikų vardai...), kur gyveno, kuo vertėsi, kiek amžiaus buvo, kai mirė, kur palaidoti ir t.t.

     Tokia informacija labai svarbi jauniesiems dėl kelių priežasčių: 1) žinant, kaip ilgai gyveno ir kokiomis ligomis mirė proseneliai, seneliai ar net artimesni giminės, padės suprasti savo genetinę sudėtį (pvz., jeigu visi buvo ilgaamžiai, tai gal ir dabartinė karta ilgai gyvens; jeigu giminėje dažnai iškildavo vėžio, širdies ar kitos pusiau paveldimos ligos, gal galima kiek daugiau dėmesio kreipti į savo sveikatą ir pasisaugoti; kiek giminėje buvo aukšto ūgio ar mėlynakių, ar kresnų, ar šviesiaplaukių.. .). 2) Jeigu kada nors atsiras proga sugrįžti į Lietuvą (arba bent apsilankyti), nereikės raudonuoti prieš gimines, kad nežinai savo "giminės lizdo”, ypač kai sutinki ta pačia pavarde žmonių ir tavęs tuoj klausia: "Ar Barbora S. nebuvo tavo giminaitė?” 3) Kadangi Amerikoje dažnai iškyla klausimas, kas esi, ir dažnas amerikietis lengvai gali atsakyti, kurios tautos kraujo į jo gyslas įnešta ("mano močiutė buvo vokietė, senelis airis, tėvas čekoslovakas, o mama italė”), tai ir lietuviui miela pasigirti, kad jo giminėje kartų kartos yra lietuviškos, todėl jis paveldėjęs lietuvių tautos charakteristikas ir yra va toks, o ne kitoks.

     Informacijų giminės istorijoms galima dar nesunkiai surinkti (net parašant artimiesiems į Lietuvą) mūsų vyresniųjų atmintyje, tačiau ateityje tie šaltiniai vis labiau išseks.

     Kaip geriausiai tokią medžiagą sutvarkyti ir vaikams įteikti arba palikti, jeigu šiuo metu jie dar per maži ir nesupras tokio palikimo vertės? Čia gali apsispręsti kiekviena šeima atskirai. Galime pateikti tik kelias sugestijas. Labai parankus būdas yra šios "istorinės” medžiagos įsegimas į nuotraukų albumą, kuriame kaupiame savo atžalyno vaikystės ir jaunystės nuotraukas, kad, jiems užaugus ir paliekant namus, atiduotume kaip praeities dienų kraitį. Galima rašinius įsegti į specialius viršelius, aplankus arba surašyti gražioje užrašų knygutėje ir atiduoti vaikams kurios šeimyninės ar kitokios šventės proga (pvz., sulaukus tam tikro gimtadienio, kai laikome vaiką jau suaugusiu). Senais laikais ypač Anglijoje (o vėliau ateiviai šį paprotį atsinešė ir į Ameriką) žmonės svarbias šeimai datas — gimimą, vedybas, mirtį — įrašydavo Biblijos tituliniame puslapyje, o vėliau tokia Biblija tarnaudavo, kaip šeimos istorija. Gana modernus būdas būtų tėvui arba motinai įkalbėti šias informacijas į juostelę ir palikti ateinančioms kartoms su savo balso skambesiu (arba, pvz., tėvas gali įkalbėti apie savo giminės pusę, o motina — apie savąją). Tačiau medžiagos apipavidalinimas nesvarbus, svarbu tik jos surinkimas ir įteikimas tam, kam skiriama. Nelaukime, kol mūsų vaikai patys paprašys tokių informacijų. Kol vaikai ir tėvai yra jauni, tie dalykai neatrodo svarbūs, nes visi tiki, kad dar daug laiko, dar galės pasikalbėti ir už metų, ir už dešimties... Kai tėvai pasensta, vaikai kartais nedrįsta šios temos kelti, nes atrodo, kad jau laukiama tėvų mirties (arba bent tikima, kad jie netrukus mirs). Tėvai turi suprasti šių informacijų reikalingumą ir patys pasirūpinti jų surašymu.

     Kai kas sakys — aš nieko neatsimenu, nežinau apie savo kilmę, neturiu, ko paklausti. .. Surašykime tiek, kiek žinome tuo tarpu, o po to pamažu papildykime medžiagą iš tokių šaltinių, kuriuos dar prisiminsime ar iš kitur surasime (pasitaiko susitikti žmonių, kurie pažinojo tėvus, senukus, kurie yra iš tos pačios vietovės Lietuvoje ir pan.). Tai yra brangi ir svarbi dovana mūsų atžalynui, o davėjui ji nekainuoja nė cento.

■    Australijoje, Brisbane mieste, policija areštavo vieną vyrą, kuris dėžėje turėjo 5 Molotovo bombas ir grasino nužudyti ten besilankantį popiežių.

■    Australijos miesto Hobarto katalikų vyskupas Sir Guilford Young pasiūlė pastatyti paminklą masinių trėmimų iš Pabaltijo aukoms atminti. Pamoksle vyskupas Young pažymėjo, kad Australijoje dar nėra paminklo, kuriuo būtų pagerbtas atminimas bolševikų išvežtų žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos.