ALFONSAS G RAUSLY S

     Nors liūdna, tačiau yra tiesa, kad mūsų savimeilė yra taip didelė ir visi mūsų veiksmai, sumanymai bei siekiai sukasi tik apie mus pačius ir mūsų medžiaginę gerovę. Dar liūdniau, kad šią savimeilę mes perkeliame ir į savo religinį gyvenimą, ypač į savo maldą, jos platų ir turtingą turinį siaurindami, skurdindami, vien tik prašomąja malda ją paversdami. Kai prašome vien tik medžiaginių gėrybių, mes maldą paverčiame savimeilės ugdymu. Toji savimeilė mums pasidaro lyg stabas, vienintelis gyvenimo turinys, kurs nukrikščionina mūsų gyvenimą. Iš tos liūdnos gyvenimiškos padėties, iš tos savimeilės gal tik motinos išsivaduoja, apie save negalvodamos, save pamiršdamos ir savo vaikams visokeriopos, ne tik medžiaginės, Dievo malonės bei pagalbos prašydamos.

     O juk artimo meilė, t.y. savimeilės kontroliavimas ir apvaržymas artimo naudai, galioja visur ir visus įpareigoja. Tą meilę vykdome ne tik apčiuopiamais darbais, bet ir melsdamiesi už tuos gyvus ir mirusius, kurie yra ar gali būti reikalingi mūsų dvasinės pagalbos. Nepamirškime ir tai, kad yra nemaža tokių mūsų artimųjų, turinčių įvairių blogybių, kuriems kitaip ir negalime pagelbėti, kaip tik už juos melsdamiesi. Tai netikintieji, nuodėmėse gyvenantieji, sunkiai sergantieji, artimos mirties pavojuje esantieji ir t.t. Tad, norint vykdyti tikrą artimo meilę, šalia kitokios pagalbos, reikia ir maldos už juos. Antrasis tokios maldos religinis pagrindas — tai šventųjų bendravimo tiesa, kurią mes išpažįstame, kalbėdami "Tikiu Dievą Tėvą”.

     Kas yra tasai šventųjų bendravimas? Šiai religinei tiesai suprasti užtenka prisiminti Kristaus palyginimą: "Aš esu vynmedis, jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių” (Jn 15,5). Krikštu ir jo mums teikiama dieviškąja pašvenčiama malone įsijungiame į Kristų, pasidarome ir jam, ir savo tarpe artimi. Visi krikščionys, per pašvenčiamąją malonę Kristui artimi, teologiškai kalbant, sudarome tartum vieną gyvą organizmą, vynmedį — Mistinį Kristaus Kūną. Dalis to Kūno narių — tai šventieji danguje, kita dalis — šventieji dar tebevalomi skaistykloje, o likusieji— tai dar žemėje tebegyvenantieji Kristui artimieji. Visi tų trijų padėčių tikintieji sudaro šventųjų bendravimą, vieni kitus užtardami, vieni kitų šaukdamiesi, vieni už kitus melsdamiesi ir vieni iš kitų sulaukdami antgamtinės pagalbos. Šis tikėjimas remiasi minėtu Viešpaties pažadu, iš susijungimo su juo gaunamais vaisiais ir krikščionių gyvenimo praktika bei maldomis, kuriomis meldžiamės vieni už kitus, prašydami šventųjų užtarimo. Todėl apaštalai savo laiškuose prašo tikinčiųjų maldų — pagalbos apaštalavimo darbe, o taip pat ne kartą pasisako, kaip jie patys meldžiasi už tikinčiuosius. Šventųjų bendravimas primena, kad visi priklausome nuo visų, visi esame tam tikra prasme atsakingi už visus, visi reikalingi kitų pagalbos. Vaizdžiai Tomo Mertono žodžiais tariant, "niekas nėra atskira sala”, keliaudamas savo gyvenime prie Dievo.

   Būtų labai klaidinga galvoti, kad mes turime melstis tik už katalikus arba tik už krikščionis. Kiekvienas žmogus yra mūsų artimas, nesvarbu ar jis būtų krikščionis ar pagonis, ar baltas ar juodas. Visi yra Dievo sutverti, už visus Kristus mirė ant kryžiaus, su visais mes esame sujungti žmoniškumo ryšiais, visi yra mūsų reikalingi ir mes — visų.

     Galima paminėti dar vieną samprotavimą, kuris mus skatina melstis už gyvus ir mirusius. Kiekvienas mūsų savo praeityje turi tokių išgyvenimų, tokių neatsargių pasielgimų ar pasakytų žodžių, kurie galėjo mūsų artimuosius neigiamai paveikti. Tad teisingumas ir artimo meilė reikalauja, kad šias praeities neigiamybes atitaisytume bent dabar savo maldomis. Tokių atitaisymo pavyzdžių yra ir šventųjų gyvenime. Kadangi, kaip sakoma, žodžiai pamoko, o pavyzdžiai patraukia, čia paminėsime vieną kitą šios rūšies pavyzdį.

     Galime prisiminti, kad ir tą klasišką šv. Monikos pavyzdį, tas jos ašarų lydimas maldas už savo klystantį sūnų — busimąjį šventąjį Augustiną. Savo "Išpažinimų” knygoje šventasis su dėkingumu prisimena savo motiną, savo maldomis jam išprašiusią atsivertimo malonę. Savo knygos trečioje dalyje jis rašo: "Ir nuleidai iš aukšto savo ranką, ir ištraukei iš tos giliosios tamsos mano sielą, nes už mane verkė į Tave mano motina, Tavo ištikima tarnaitė, labiau negu verkia motinos, kūną laidodamos”.

     Vieno už kitą abipusį meldimąsi labai vertino žinomas prancūzų katalikų rašytojas profesorius Jacque Maritain. Paskutinio karo metu jis profesoriavo Amerikos ir Kanados universitetuose. Šio profesoriaus susirašinėjimai su rašytoju Julien Green yra išspausdinti knygoje "Julien Green - Jacque Maritain, Une grande amitié, Correspondance 1926-1972”. Tuose susirašinėjimuose - laiškuose ir vienas, ir kitas prašo už jį melstis ir pasisako, kad jis taip pat už jį meldžiasi.

     Tokių abipusių maldų ar maldų už tikinčiuosius kalėjimuose ar lageriuose nekenčia ateistai Lietuvoje, kaip rašo "Kronika”.

     Baigdami šiuos svarstymus, prisiminkime Victor Hugo veikalą "Les Miserables — Vargdieniai”, kuriame jis vaizduoja besimeldžiančią vienuolę šiais žodžiais: "Ji meldžiasi už visus pasaulio nusidėjėlius. Tai beveik dieviška didybė... Reikia juk žmonėms amžinai besimeldžiančių už tuos, kurie niekada nesimeldžia”. Čia dar verta prisiminti ir tai, kad mes mūsų artimus mirusius per mažai prisimename, nepagalvodami, kad draugystė, kuri baigiasi su mirtimi, nebuvo tikra draugystė.