Henrikas Nagys

PELENŲ DIENA

Iš pievas užliejusių upių
verpetuojančio ižo
kyla migloti įsisupus
raudona rožė. Patižę
nuo purvino sniego šaligatviai
teška ir tyška
po nervingom praeivių kojom.
Akligatvyje
sustojusiam
ant vienplaukės galvos
ima krist iš vienintelio
pilko, pritvinusio
debesies, be jokios atvangos
tiršta
peleninė kruša.

VAIKYSTES VENTA

Atsiminimuose garuoja Venta.
Ankstyvą rytmetį. Vasarų vasarą.
Einava su senele. Jos gera ir šilta
ranka mano mažą plaštaką
laiko tvirtai ir saugiai suspaudusi.
Vaikai krykšdami prie malūno maudosi.
Vakarykštės liūtys ir audros
giliom duobėm išvagojo šlyno
ir smėlio pakrantę. Į šiltą žolę krinta
dusliai dunksėdami obuoliai laukinės
obels. Basas ir pavargusias mudviejų kojas
liepa vešliais ir vėsiais šešėliais užkloja.
Tyra ir gaivi srovė kutena ir glosto
pašiurpusią odą. Monotoniškai ir vienodai
girgždėdami sukasi ir plaka putotą
vandeni malūnračio mauruoti sparnai. Nesustodama
suka ir suka juos romi ir lėta
mano atsiminimuose vaikystės upė Venta.