Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

TRAKŲ SENOSIOS MUZIKOS IR ŠOKIO ANSAMBLIS

     Ansamblis į mūsų dvidešimtąjį amžių atnešė Petrarkos ir Rafaelio, Šekspyro ir Leonardo da Vinci laikų dvasią, grožį, romantiką... Šiam ansambliui dar tik vieneri metai, tačiau jo atliekamą renesanso laikų muziką spėjo pamėgti daugelis — tie, kurie matė ansamblio koncertus Trakų pilies menėje, ir Meno darbuotojų rūmuose, ir per televiziją. Šiame vienete — profesionalūs muzikantai, buvę Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblio šokėjai, konservatorijos diplomantė vokaliste Gintarė Skerytė.

     Ansamblio repertuaruose — XV, XVI, XVII amžių pradžios instrumentinė muzika, iškilmių ir buitiniai šokiai. Senoji muzika grojama instrumentais, atėjusiais dar iš to laikmečio — išilginės fleitos, karnamuza, klavesinas, o taip pat smuikas ir violončelė. Ansambliui vadovauja Jūratė Mikiškaitė. ("Tarybinė moteris”)

POETO KŪRYBOS VAKARAS

     Jau praėjo septyniolika metų, kai buvo išleistas anksti mirusio poeto Vytauto Mačernio eilėraščių rinkinys "Žmogaus apnuoginta širdis”. Tai buvo pirmoji skaitytojų pažintis su poeto kūryba. Dabar ši knyga tapo bibliografine retenybe. V. Mačernio poezijos gerbėjų yra gana daug. Kaip tik tai ir paskatino Lietuvos valstybinės bibliotekos darbuotojus surengti poeto kūrybos vakarą.

     Filologijos mokslų daktaras V. Kubilius trumpai apžvelgė V. Mačernio gyvenimą, kūrybą. Kaip ją suvokia dabartinė jaunoji karta, kalbėjo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinė bendradarbė S. Laurančikaitė. Poetas E. Matuzevičius papasakojo daug prisiminimų.

     Vakarą užbaigė literatūrinis - muzikinis montažas, kurį atliko aktorė L. Stepankaitė ir pianistė V. Baltuonytė. Jame skambėjo V. Mačernio poezija, S. Vainiūno bei O. Balakausko muzika. ("Tiesa”)

DIDYSIS PRIZAS — KAUNIEČIUI

     Kovo mėn. Taline įvyko tarprespublikinės foto parodos "Gintaro kraštas-87” vertinimo komisijos posėdis. Didysis prizas už nuotraukų seriją "Paskutinieji namai” paskirtas kauniečiui R. Požerskui.

     Jau ne pirmas dešimtmetis Lietuvos, Latvijos ir Estijos fotografai rengia tarprespublikines fotobienales. Šiais metais vertinimo komisijai teko peržiūrėti daugiau kaip 1000 fotografijų. Pusė darbų atrinkta parodai. Parodos medaliais apdovanoti kaunietis R. Juškelis už seriją "Disko” ir vilnietis A. Būdvytis už spalvotų nuotraukų rinkinį. Diplomais apdovanoti — R. Zacharevičius, A. Sutkus, R. Paknys, V. Butyrinas ir kt. autoriai. ("Tiesa”)

TEATRO DIENA KAUNE

     Kauniečiai teatro šventę minėjo dvi dienas. Profesionalams abu kartus buvo suteiktas malonumas būti gerbiamais žiūrovais. Kovo mėn. 27 d. Sporto nalėje surengtas teatralizuotas humoristinis koncertas, kuriame dalyvavo saviveiklininkai — muzikantai, dainininkai, šokėjai. Kovo 28 d. popietę Laisvės alėjoje prasidėjo karnavalas. Šventinėje eisenoje žygiavo daugybė teatro mylėtojų: liaudies kolektyvų, dramos būrelių artistų. Trijose aikštelėse vyko vaidinimai, veikė teatro loterija (laimėjimas — bilietas įvieną iš trijų Kauno teatrų).

     Abu renginius režisavo A. Norvila, apipavidalino Z. Mackevičiūtė. ("Literatūra ir menas”)

KAS PAVOJINGESNIS: GIRTAS PRIE VAIRO,

AR PĖSČIAS GATVĖJE?

     Prie vairo išgėrusių mažėja. Deja, ne visur. Vilniuje, Palangoje, Varėnos ir kituose rajonuose pernai jų pastebėta daugiau negu užpernai. O štai šiemet vasario 24 d. mirtis ištiko visą neblaivų "Žigulių” ekipažą Jurbarko rajone. Žuvo keturi Viešvilės profesinės technikos mokyklos gamybinio mokymo meistrai. Skaudi avarija įvyko ir Kuršėnų-Mažeikių kelyje. Balandžio 4 d. niekur nedirbantis apkaušęs Albinas Grinius su savo "Moskvičiumi” šiurkščiai pažeidė eismo taisykles ir stuktelėjo į priešais važiavusią "Volgą”. Iškart mirė jos vairuotojas, sužeisti trys keleiviai.

     Čia kyla paradoksalios mintys. Kas pavojingesnis: girtas prie vairo ar pėsčias gatvėje? Pernai Lietuvoje pėstieji sukėlė net 200 avarinių situacijų, tačiau dėl neblaivių vairuotojų kaltės žymiai daugiau nuostolių. Nepalyginamai skaudesnių. Girtas pėsčias žmogus antrą kartą pakliūva į blaivyklą. Be šimto rublių baudos neišsisuks, neskaičiuojant mokesčio už "medicinines ir kitas paslaugas”. Jį dar svarstys kolektyve, gal ir tarnyboje pažemins ar apskritai teks su darboviete atsisveikinti. Tegu jis nieko nenuskriaudė, nieko neužgavo, nebent savo žmogiškąjį orumą pamynė. O girtas prie vairo — tai potencialus nusikaltėlis. Ir jam — ta pati šimtinė. Taip atsiperka tūkstančiai.

     Iš viso 1985 m. buvo sulaikyti 29.315, o 1986 m. 20.358 neblaivūs transporto priemonių vairuotojai. Daugiau kaip šeši tūkstančiai jų atsipirko piniginėmis baudomis. ("Literatūra ir menas”)

VAIKAI ŽŪSTA UGNYJE

     Gaisrų statistika teigia, kad kas aštuntą gaisrą Lietuvoje sukelia vaikai. Vaikai, palikti ilgesniam laikui be priežiūros, pasijunta namų šeimininkais, ir neatsargumas ar išdykavimas neretai baigiasi skaudžia nelaime.

     Praėjusiais metais Lietuvoje užregistruota per 300 gaisrų, kurių kaltininkai buvo vaikai, išdykavę su ugnimi. Liepsnose žuvo 26 vaikai. Šiemet dėl tos pačios priežasties jau kilo 26 gaisrai, o ugnis nusinešė septynių vaikų gyvybes.

     Neretai gaisruose žūva iš karto ne vienas, bet du ir daugiau vaikų. 1986 m. taip trys vaikai žuvo Šalčininkų rajone, po du Joniškio ir Šilutės rajonuose. Ne išimtis ir šie metai. ("Tiesa”)

1986-1987 M. ŽIEMA LIETUVOJE

     Dzūkai sako: po karštos vasaros lauk šaltos žiemos. Šiemet liaudiška prognozė  pasitvirtino.

     Rudenį dar ilgai virš Žuvinto suko gulbės, didžiosios antys, laukinės žąsys. Didieji ežerai — Dusia, Vištytis laikėsi ilgai neužšalę ir ledų nelaisvėn pasidavė tik Naujųjų metų išvakarėse. Ten buvo susitelkę Lietuvos vandeniniai paukščiai. Užšalus ir šiems giliesiems vandenims, paukščiai blaškėsi, ieškojo atvirų vietų, prieglaudos.

     Ilgai ir atkakliai su šalčiu kovojo smilginiai strazdai. Šaižiai čirškė, striksėjo soduose, parkuose, bet po kelių speigo dienų išlėkė į pietus. Kur šilčiau pasitraukė žiemoj antys kovai. Pasiliko tik patys ištvermingiausi ir tie, kurie susirado pastovius maisto šaltinius — prie mėsos kombinatų, fermų, kompleksų, savartynų.

     Nutilo, susigūžė palios, jokio judėjimo ežere, jo augalijos džiunglėse. Tylu ir ramu, apmirė visa gamta. Net pilkosios varnos nutilo, nesimatė nuolat zujančių nenuoramų šarkų. Nustojo čiauškėję žvirbliai. Tūno ir kantriai visi laukia, kas čia bus toliau? Įdomu, ar paukščiai nujautė tokius šalčius. Mėgėjai skaičiuoti rekordus nemažai ką galės pasižymėti apie praėjusią žiemą. Sausio pradžioje ar ne šalčiausia naktis buvo per kelias dešimtis metų. Kažin kada dar taip ilgai buvo be atšilimo, be atodrėkių. O kada buvo tiek sniego, kad nuošalesniu keliu nei pavažiuosi, nei pėsčias paeisi.

     Vėjai žarstė sniegą, tarsi pajūrio smėlį. Jis buvo bangomis bangelėmis išvingiuotas. Nesunku jame buvo pastebėti ir pėdų pėdelių raizgalynes — pamiškėse, palaukėse smulkieji žvėreliai, paukščiai ieškojo ir užuovėjos, ir žmogaus pagalbos. Džiugu buvo pasižvalgius po naujuosius Vilniaus rajonus — balkonai, krūmai palangėse, kiemų medeliai mirgėjo lesyklėlėmis ir aplinkui besisukiojančiais paukščių pulkeliais.

     Prieš artinantis žiemai, rudenį Žuvintą griūte užgriuvo laukinės žąsys. Lapkričio pabaigoje jų suskaičiuota per 20 tūkstančių baltakakčių bei želmeninių. Gruodžio viduryje Žuvinte vis dar tebegyveno 6-8 tūkstančiai žąsų. Jos lekiojo kiekvieną rytą iš ežero į laukus ganytis, o vakare vis sugrįždavo ramiam poilsiui, nakvynei. Toks ilgas žąsų stovyklavimas užmigdė visų budrumą. Buvo padarytas klaidingas sprendimas, kad šie paukščiai pranašauja lengvą žiemą. Kai šaltis susigriebė, žąsys ramiai sau nugirksėjo padebesiais į pietvakarius. Pasirodo, kad ne jos tikrieji sinoptikai.

     Sausio viduryje ledas pastorėjo iki 30-35 cm. Jei ir toliau storės, pasieks seklumose dugną, užtvers prieigas. Pabėgs žuvys, ir ūdroms teks badauti. Šitai nujausdamos, jos iš anksto pasirūpino savo likimu. Ūdros prietemų mėgėjos, dažniau ir daugiau keliauja naktį. Dabar kažkas atsitiko — ūdros sukruto dieną. Išsikrapštė iš savo užsnigtų žemutinių tunelių, landų ir bėgiojo ledu. Įdomu, kad ūdros išėjo paviršiun įvairiose ežero vietose vienu ir tuo pačiu laiku. Visų jų keliai vedė į upes — Bambeną, Kiaulyčią, Dovinę. Jos nujautė nelengvą žiemą. Iš anksto pasirūpino savo likimu. Upėse kas kita — čia veržlios tėkmės, paslaptingi priekrančių labirintai, čia žuvų niekada netrūksta. ("Tiesa”)

■    JAV vyr. teismas patvirtino Oregono teismo sprendimą, kuriuo valdinėse mokyklose draudžiama mokytojams dėvėti vienuolišką drabužį. Byla iškilo, Indijos vienuoliui norint mokykloje dėvėti savo baltą drabužį.

■    JAV-se 15-je kitataučių parapijų 1986 m. buvo rinkliavos Lietuvių religinei šalpai.