("Laiškų lietuviams” suaugusiųjų konkurse II vietą laimėjęs rašinys)

ALDONA KAMANTIENĖ

     Kiekviena vertybė ar idėja yra tiek naudinga ir svarbi, kiek ji yra gyva. Vertybė yra gyva, jeigu ją savyje atpažįstame, ja gyvename ir norime ją matyti kituose, ją kitiems perduoti.

     Krikštas ir tapimas krikščioniu nesibaigia Krikšto sakramento suteikimu mažam kūdikiui. Prie krikšto reikšmės ir esmės užkliuvau, kai prieš keletą mėnesių stebėjau savo dukros šeimą, besiruošiančią jų pirmojo kūdikio krikštui. Dar kūdikiui negimus, buvo studijuota krikšto reikšmė, tėvų pareiga tam busimajam krikščioniui ir pati krikšto liturgija, kad ją padarytume kaip galima reikšmingesne to įvykio dalyviams.

     Per krikštą įsipareigojame patys, ar per savo tėvus, pasisakyti už Kristų ir Jį sekti savo gyvenimu. Kažkur skaičiau ne taip jau gražiai skambantį posakį: "Are we only hatched, matched and dispatched Christians?” Ten buvo keliamas klausimas, ką reiškia būti krikščioniu ir ar mūsų krikščionybė pasireiškia tik kūdikio pakrikštijimu, moterystės sakramento priėmimu ir, mirties atveju, kai šaukiame kunigą teikti ligonių patepimą mirštančiajam. (To sakramento dar labai bijome ir bandome atidėlioti iki paskutinės minutės). Suminėjau tris atvejus žmogaus gyvenime — krikštą, nuodėmę ir mirtį, kuriuos dažniausiai taip pat net ir nepraktikuojantys katalikai norime, laikui atėjus, bažnyčioje sutvarkyti "kaip pridera”. Kiti savęs užklausimai būtų: ar esame tik "krizės krikščionys” ir ieškome Dievo, kai jau niekas kitas negelbsti? Ar užtenka save vadinti krikščioniu, jeigu buvome pakrikštyti, kilome iš katalikiškos šeimos, bet retai dalyvaujame mišiose, dar rečiau atliekame kitas tikėjimo praktikas? Ar užtenka save vadinti krikščioniu vien todėl, kad matome save gerai besielgiančius, atsakingus žmones?

     Popiežius Paulius VI kėlė šį klausimą savo dokumente "Evangelii nuntiandi”. Jis tvirtino, kad šiandien yra labai didelis skaičius žmonių, kurie neatsisako savo formalaus krikšto, bet yra jam visiškai abejingi, negyvena krikšto pažadais. Kiti tik iš vardo krikščionys esame tie, kurie reguliariai einame į bažnyčią ir vykdome minimalią savo pareigą, bet neaugame tikėjime. Dar kiti atliekame savo pareigą ir su entuziazmu puolame į bažnytinę veiklą, bažnytines programas. Abu pastarieji krikščionio tipai meldžiasi tik kartais ir dažniausiai tik krizės atvejais, kai jaučia, kad viskas, kas vyksta jų gyvenime, nebėra jų kontrolėje. Tokie vos praktikuojantys krikščionys menkai supranta moralės ir krikščionių vertybių reikalus. Jie nemato reikalo daryti asmenišką atgailą ir labai retai atlieka išpažintį. Kristus ir Jo skelbiama Evangelija jų beveik nepaliečia. Dar toliau matome pareigingus krikščionis, kurie nori tarnauti Dievui ir jungiasi į bažnytinį gyvenimą. Jie vertina ir myli mišias, bando jose dalyvauti net kasdien, jei yra įmanoma, tačiau neskelbia Evangelijos kitiems. Nepaisant reguliarios išpažinties, tos pačios nuodėmės jų gyvenime kartojasi metai iš metų. Nežiūrint kasdieninės maldos, šie pareigingieji krikščionys turi labai mažai supratimo, kaip sueiti į artimą ryšį su gyvuoju Dievu. Jie turi tikėjimą, bet vis dėlto jiems kažko trūksta. Jiems trūksta asmeniško Jėzaus pažinimo ir Jo kryžiaus atperkančios galios išgyvenimo, kas galėtų pakeisti jų gyvenimą.

     Šie visi minėti krikščionybės aspektai, kaip matome, anaiptol nėra užbaigti. Kardinolas Newman, kalbėdamas apie tikėjimą, sakydavo: "Augimas ir keitimasis yra įrodymas, kad gyvename. Jeigu neauga mūsų didesnis Dievo pažinimas, kaip galime žinoti, kad Jo meilė yra mumyse?” Nėra lengva matuoti savo tikėjimo augimą, bet vis tiek jis turi augti.

     Taigi, norint būti krikščioniu, neužtenka būti pakrikštytu. Norint būti krikščioniu, neužtenka tenkintis tuo, ką patyrėme ir sužinojome, būdami maži, ruošdamiesi Pirmajai Šv. Komunijai. Neužtenka ir to, ką išmokome mokykloje ar išgirstame per pamokslą, kai dalyvaujame sekmadienio mišiose. Juo daugiau išmokstame, sužinome ir patiriame įvairiose gyvenimo srityse, juo mažiau turime tenkintis tikėjimo dalykais, kuriuos gavome, būdami vaikai. Menkas krikščionybės supratimas dažnai sumažina Dievo dovaną mums atpirkti iki taisyklių ir įsakymų laikymosi. Dažnai neatskiriame priemonių tikslui siekti nuo paties tikslo.

     Henri Nouwen savo knygoje "Reaching Out” kalba apie tris priešingybių polius, pagal kuriuos jis siūlo matuoti savo krikščionybės kelią arba dvasinį augimą. Pirmajame poliuje yra žmogus su savo vienišumu (loneliness). Priešingoje to poliaus pusėje yra vienuma (solitude). Antrame poliuje yra žmogaus neapykanta kitam žmogui (hostility), o kitoje jo pusėje — meilė kitam žmogui (hospitality). Trečiame poliuje yra žmogaus maldos iliuzija, o jo priešingoje pusėje — tikroji malda, kuri yra santykis ir bendravimas su Dievu.

     Toliau Neuwen išvedžioja, kad, kai pradedame savyje atpažinti vienišumą, neapykantą kitam žmogui ir iliuziją, pradedame pamatyti ir kitus šių polių aspektus, kaip vienumą, meilę artimui ir maldą, kaip vizijas, kurių siekiame. Kai tie negatyvūs aspektai yra pakeičiami pozityviais, žmogaus ribotumo ir silpnumo ženklai tampa vilties ženklais. Kai Dievas paliečia mus su mūsų ribotumais ir sunkenybėmis, kai Jis uždega mumyse degantį norą būti amžinai glaudžiame ryšyje su Juo, tada atrandame drąsą ir pasitikėjimą ištverti iki pilnutinio džiaugsmo amžiname susitikime su Juo. Šią viltį mumyse stiprina ir šv. Paulius savo laiškuose: "Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maloningai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintos vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo” (Tit 2,11-13). Toliau jo laiške žydams girdime vilties pilnus žodžius. Čia jis primena Senojo Testamento pranašus Abraomą, Sarą, Mozę, kurie gyveno daug metų prieš Kristų ir vis dėlto tikėjo Dievo pažadais. Jie mirė tikėjime, siekdami geresnės dangiškosios tėvynės.

     Būti krikščioniu turime nuolatos apsispręsti už Kristų, nesvarbu koks nuoširdus ir tikras buvo pirmasis mūsų apsisprendimas. Turime būti kaip jaunųjų pora, kuri Dievo akivaizdoje įsipareigoja vienas kitam jungtuvių dieną. Tą dieną jiems yra beveik neįmanoma išgyventi tą įsipareigojimą visiškai tobulai. Bandymai ir krizės jų šeimos gyvenime verčia juos iš naujo apsispręsti, iš naujo įsipareigoti, iš naujo tarti "taip”. Vienas kitam įsipareigojimas tampa vis didesnis ir reikšmingesnis su kiekviena ateinančia diena.

     Mūsų planeta miršta cinizme ir netikėjime. Tie, kurie kitaip galvojame, bijome būti paženklinti "per šventais, religiniais fanatikais”. Jaučiamės galį kalbėti apie viską, tik ne apie Jėzų Kristų ir Jo kryžiaus galią. Mums svarbiau, ką kiti apie mus mano. Bijomės pasisakyti apie moralinius dalykus. Užmirštame, kad meilė Dievui rodoma ne kasdien toleruojant nuodėmę, bet atvirai ir nuolankiai pasakant teisybę apie dabartinį netikintį pasaulį. Užmirštame, kad Dievo žodis Šv. Rašte yra matas, kuriuo turime matuoti visas savo mintis, žodžius ir veiksmus.

     Šv. Paulius laiške Kolosiečiams sako: ''Tegu Kristaus Žodis gyvuoja jumyse teisingai”. Tas Žodis, gyvendamas mumyse teisingai, veiks mus ir mūsų šeimas. Jis veiks mus daryti ne kaip mums patinka, bet kaip Jis mus moko daryti.

     Dažnai mes tenkinamės minimaliu Dievo supratimu, bet Jis turi planą perimti mūsų gyvenimą daug giliau. Negalime tenkintis ar teisintis su "palaimintu nežinojimu”. Kristus nenori, kad mes tenkintumės intelektualiniais trupiniais. Klaidingai galvojame, manydami, kad esame pasiekę pakankamą laipsnį krikščioniško žinojimo ir krikščioniško gyvenimo srityje, kad siekti ko nors toliau nėra prasmės. Įsakmiai ragindamas mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, Kristus iš mūsų neprašo trupinių. Jis nori iš mūsų besąlyginio, visiško atsidavimo. Jis neprašo rodyti Jam meilę tik tada, kai mums patogu. Apibrėždami ribas Jo meilei, mes Jį nužeminame iki savo žmogiško ribotumo, iki savo mato.

     Savo gyvenime galime pereiti per daug studijų, išklausyti daug paskaitų, perskaityti daug knygų, kalbėtis su dvasiniais patarėjais, tačiau galutinai su Dievu susitinkame, tik eidami mums kiekvienam savitu vienumos keliu. Kristus klausia kiekvieną mūsų atskirai: "O kuo jūs mane laikote?” (Mk 8,29). Norėdami duoti atsakymą į šį klausimą, turime grįžti į savęs pačių dvasines gelmes.

     Prašykime Šv. Dvasios malonės, kad išeitume iš siauro Dievo pažinimo, iš Jo sutapatinimo su savimi į atsidavimą Jo beribei meilei. Kai skaitome Evangelijos žodžius "palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi” (Mt 13,16), suprantame ne tiek savo kūno akių ir ausų pojūčius, kiek širdies ir proto, kurie yra mūsų supratimo centras ir Šv. Dvasios buveinė. Šv. Dvasia kalba į mūsų širdis ir atidaro mūsų protus "matyti” ir "suprasti”. Norint duoti atsakymą į Kristaus užklausimą "kuo jūs mane laikote”, reikia prašyti Šv. Dvasios išminties. Tokios išminties prašė Senajame Testamente Saliamonas; išminties viską matyti iš Dievo perspektyvos. Augimas krikščioniška dvasia atrakina duris ir leidžia matyti viską taip, kaip Dievas mato. Pagal katalikų evangelistą Ralph Marin, tai yra dovana, kuri yra daugiau, negu Saliamonas galėjo tikėtis. Ši dovana yra mums gyva, nes jos centre yra Jėzus Kristus.

     Taigi būti krikščioniu yra daugiau, negu būti pakrikštytu ar priimti sakramentus. Būti krikščioniu yra būdinga augti savo tikėjimu ir gyventi pagal Kristaus skelbiamą Evangeliją visiems laikams, visiems žmonėms.

     Kitas krikščionio uždavinys yra tą didžiąją tikėjimo vertybę perduoti kitiems. Ta pareiga yra ne tik kunigų ir vienuolių, bet ir mūsų visų pasauliečių. Povatikaninė Bažnyčia daugiau laukia iš mūsų, negu tik "gelbėk savo sielą” filosofijos laikymosi.

     Dabartiniu Bažnyčios supratimu, visi pasauliečiai krikščionys krikštu yra pašvęsti Dievui ir siunčiami skleisti Kristaus misiją visose gyvenimo srityse. Taip pat ir šventumas anksčiau buvo kitaip suprastas. Jeigu kas norėjo visiškai Dievui tarnauti, buvo skatinamas priimti kunigo šventimus arba stoti į vienuolyną. Vatikano susirinkimas atkartojo Kristaus Evangelijos žodžius, kad "visi esame pašaukti būti šventais”. Savo laiške šv. Petras kreipiasi į pirmuosius krikščionis: "Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventa tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (iPt2,9). Šis jo pasakymas tinka mums visiems. Jo išrinktoji liaudis tapome per krikštą. Kai kalbama apie "karališką kunigystę”, neturima minty kunigystės sakramento. Čia kalbama apie atsidavimą Dievui auka ir savo gyvenimu.

     Visi, kurie esame paženklinti krikštu, esame lygūs. Visi esame gavę Jo malonę ir esame pašaukti į Jo gyvenimą visu pilnumu. Kristaus reikalavimas "būkite tobuli, kaip yra tobulas dangiškasis Tėvas” (M t 5,48), yra taikomas ne tik kunigams, bet ir mums visiems.

     Popiežius Jonas Paulius II savo kalboje pereitų metų rudenį sakė, kad krikščionys yra pašaukti gyventi, liudyti ir būti Kristaus atpirkimo dalininkais savo širdyje ir visose žmonių bendro gyvenimo sferose: šeimoje, darbe, bendruomenėje, tautoje ir tarptautinėje plotmėje. Nėra nė vieno aspekto žmogaus gyvenime, kuris neturėtų būti pripildytas Evangelijos dvasia. Tad gyventi krikščioniška dvasia ir ją skleisti savo aplinkoje yra didžiausias visų pasauliečių uždavinys.

■    Baltieji Rūmai pranešė, kad, popiežiui lankantis JAV-se rugsėjo mėnesį, su juo susitiks prezidentas Reaganas. Numatoma, kad susitikimas įvyks rugsėjo mėnesio 3 d. Miami mieste.

■    Popiežius Jonas Paulius II nusprendė nacių nukankintą švento gyvenimo vienuolę Edit Stein paskelbti palaimintąja. Kai kurie žydai reiškia nepasitenkinimą, nes ji buvo žydė, perėjo į katalikų tikėjimą ir tapo karmelite.