Reikėtų būti ir aklam, ir kurčiam, kad nepastebėtum ne vien šių laikų pasaulio sumišimo, bet ir mūsų Katalikų Bažnyčios didelės krizės. Kas yra šios krizės giliausioji šaknis? Šį klausimą ir Bažnyčios padėtį labai nuodugniai ir, man atrodo, labai teisingai nagrinėja kun. Robert J. Fuhrtnan "Homiletical and Pastoral Revieiu” žurnale, 1987 m. gegužės mėn. numeryje. Verta su jo mintimis susipažinti.

V e r t ė j a s

     Populiarios galvosenos horizonte iškyla susirūpinimą kelianti pabaisa — suklastotas ar sužalotas dievas-dievaitis. Retai jis tepavadinamas tikruoju vardu. Tačiau vis labiau išryškėja, kad pirmasis Dievo įsakymas yra laužomas, Dievo vieton įstatomas keistas dievaitis. Ir tai daroma krikščionybės vardu, sakant, kad kiekvienas žmogus pats turi susivokti savąjį dievą. Ir taip sako ne kokie nors bedieviai, o savo religiją susikūrę, net save katalikais vadinantieji asmenys. Parapijos kunigai dažniau negu bet kas kitas susiduria su tokiais žmonėmis. Pvz., per moterystei pasirengimo pokalbius paklausus, ką busimieji jaunavedžiai galvoja apie religinę praktiką, atsako: "Mes meldžiamės, kaip išmanome ir kaip jaučiame, Bažnyčia mums nereikalinga”. O vis dėlto jie nori tuoktis bažnyčioje! Arba ne kartą šermenyse išgirsti sakant, kad velionis ar velionė nelabai telankė bažnyčią, bet buvę šaunūs, geri katalikai. Tartum būtų galima būti geru krikščioniu ir nepaisyti Kristaus mokslo. Kai šitaip žmonės nušneka, tai parodo, kad jiems kažkas, tik ne Bažnyčia, įskiepijo besakramentinį dievą. Taip, yra tiesa, kad žmogus gali pats savo prigimtimi suvokti Dievą, bet vargiai rasite nors vieną šventąjį, kurs būtų gyręsis, jog tokio savo surasto dievo pakanka patenkinamai gyventi Kristuje ir su Kristumi.

     Tie pavyzdėliai rodo gana plačiai pasklidusį daugelio nenusimanymą, koks yra tikras Dievas, ir jį yra pakeitę sau patogesniu dievuku, kurs retai ko nors reikalauja; jis toleruoja įvairiausias elgesio formas. Galima sakyti, kad tai yra pati rimčiausia šių dienų Katalikų Bažnyčios krizė, nes tai yra paties tikėjimo pagrindo krizė. Sužalojus tą tikėjimo pagrindą, visa kita sukrenta, kaip vėjelio papūstas iš degtukų sudėliotas namelis. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių voliojasi netikrų dievaičių purvyne.

     Amerikoje lengva rasti katalikams kokį nors "autoritetą”, sakantį kaip tik tai, ką jie nori išgirsti. Daugelis tokių asmenų spiečiasi aplink kunigą Charles Curran, visu įkarščiu jį gina, ne kad jiems tikrai rūpėtų "akademinė laisvė”, ne kad jie gerai supranta moralinės teologijos painiavas, bet kad tas profesorius pateisina jų gyvenimo stilių. Kai Vatikanas jį papeikė ir nebeleido toliau Bažnyčios vardu dėstyti savo pažiūrų katalikų universitete, tai jo sekėjai ėmė smarkiai protestuoti ir kaltinti Bažnyčią, kad ji varžanti asmens žodžio laisvę.

     Kai kuriems aukštųjų mokyklų rateliams organizuota religija atrodo įtartina, nepriimtina, todėl vengiamas ir Bažnyčios autoritetas tikėjimo dalykuose, ir dieviškojo apreiškimo turinys. Pvz., kada paskutinį kartą begirdėjote ar skaitėte nagrinėjant dogmatinę konstituciją "Verbum Dei” apie dieviškąjį apreiškimą? Tačiau kai kurie teologijos žurnalai spausdina sužaloto Dievo galvosenas, nutylinčias, ką Dievas tikrai apreiškė. Teologų spėliojimai ir samprotavimai priimami kaip tiesos, nes populiarioje plotmėje yra lengviau pataikauti skaitytojų jausmams negu žiūrėti faktų. Faktai reikalauja rimtai galvoti. Konstitucija "Verbum Dei” įpareigoja kunigus nuolat gilintis į Šventuosius Raštus, juos studijuoti. Tai užtikrina tikrus ryšius su mūsų kilme. Teologijoje per daug spekuliuojant, paneigiama praeitis, o ją užmirštant, dingsta du dalykai: nužeminama kunigystė iki paprastos tarnybos (ministry) ir nebepaisoma Bažnyčios vienybės.

     Sužaloto Dievo mentalitetas vengia abstraktaus galvojimo. Jei Dievas yra mūsų pačių padarinys, tai maža vietos belieka paslaptims. Katalikiškoji kunigystė yra pagrįsta ne žmonių svajone, o Šv. Raštu ir gyvąja Bažnyčios istorija. Kunigystė yra kažkas amžinai slėpiningo, nes kunigai yra Kristaus tarnai, Dievo slėpinių tvarkytojai (1 Kor4, 1). Jie yra Naujojo Testamento administratoriai, ne raidės, o Dievo Dvasios (2 Kor 3,6). Apaštalų laikais rankų uždėjimas ant kandidatų galvų reiškė suteikimą galios autoriteto ir turėjo aukos (victima) atspalvį. N. Testamento kunigystėje yra vidinis kulto elementas — kas aukoja auką, tas yra ir aukotojas, ir auka, kaip pats Jėzus savo kančioje buvo ir kunigas-aukotojas, ir auka. Be Naujosios Sandoros nėra kunigystės. Be Kristaus kraujo nėra Naujosios Sandoros, ir nėra Kristaus kraujo be mišių aukos. Viską pasakius ir padarius, kunigo gyvenimas visų pirma ir pagrindinai turi būti eucharistinis.

     Sužaloto Dievo autoritetas vengia skatinti pašaukimus į kunigystę. Palyginti mažas tėvų ir mokytojų skaičius bepakiša mintį ir bepadrąsina jaunuolius rinktis kunigo pašaukimą. Ir tai yra paplitusio sužaloto Dievo galvosenos ženklas.

     Klaidingai suprantantieji Dievą, nemato, kad kunigystė yra Dievo dovana ir privilegija. Jiems kunigystė yra vienas iš daugelių vienodos vertės pasirinkimas. Šv. Paulius laiške Timotiejui priminė: "Nepamiršk tavyje esančios malonės, dvasinės dovanos, kuri tau buvo suteikta pranašo ištarme ir vyresniųjų rankų uždėjimu... Rūpinkis, ką tu darai ir ko mokai... Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šituose darbuose. Taip darydamas, save išganysi ir savo klausytojus” (1 Tim 4,14-16). Kokia svetima Pauliaus minčiai yra pakišamoji kažkokia neaiški "tarnyba”. Daug kas nušneka: "Būk kunigas, ar jaunimo "ministeris”, ar skaitytojas, juk visa tai yra tarnyba”. Tačiau yra tiesa, kad kunigas numatytas būti pagrindine figūra pasauliui išganyti, būti jo bendradarbiu (1 Kor 3,9). Jis turi susitapatinti su Kristumi ir dalyvauti jo darbe. Kunigai yra Dievo dovana Jėzui. Tik įsigilink į Kristaus kunigo maldą paskutinėje vakarienėje: "Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio” (Jn 17,6).

     Kunigų sumažėjimas įvairiai reiškėsi. Tarp kitko ir Olandijos profesoriaus Schillebeeckx raštai skleidžia pažiūrą, kad mišios kai kuriomis aplinkybėmis esančios galimos laikyti neįšventinto į kunigus asmens, kad ir Eucharistiją galįs konsekruoti pasaulietis. Ta teorija išdėstyta jo knygoje "Žmonių vaidmuo Bažnyčioje”. Už tai jis, ne pirmą kartą, buvo sudraustas Tikėjimo doktrinos kongregacijos 1986 m. rugsėjo 23 dieną.

     Paskutiniais metais ima sklisti naujas žodynas. Jame atsispindi toks dviprasmiškumas: dažnai sakoma, kad kunigas įgalinąs ir sukilninąs žmones, jis rūpinąsis, dalijąsis ir tarnaująs. Tai esąs jo uždavinys. Šitoks kunigo dviprasmiškas apibūdinimas nepasitarnauja nei tikėjimui, nei entuziazmui padidinti, o tiktai didina pačių kunigų vidutiniškumą. Bet koks kunigo ar kunigystės atskiedimas gali turėti pražūtingų pasekmių tikintiesiems. Kaip galima tikėtis, kad kaimenė daugiau žinotų už savo ganytoją? Kai ganytojas yra sumišęs, tai ganomieji visai pasimeta.

     Gąsdinančiai plinta tarp Bažnyčios narių viena klastingiausių ligų. Paskutinėje vakarienėje Jėzus karštai meldėsi už savo mokinių vienybę. Tik pasiskaitykime Jono 17 skyrių. Čia pastebėsime, kaip Jėzus brėžte pabrėžia, kad apaštalų, jo mokinių, vienybė yra esminis reikalas jų misijai. Kalbėdami apie nevienybę Bažnyčioje, kone visada galvojame apie skirtingas krikščionių sektas ir susiskaldymo skandalą. Jau yra pastebima ekumeninėje plotmėje pažanga. Betgi čia man pirmiausia rūpi pačios Katalikų Bažnyčios vienybė. Vienybė yra vienas pagrindinių jos bruožų. Jei mes, katalikai, nesame vieningi, kaip galime kas sekmadienį sakyti esą "viena, šventa, katalikiška, apaštalinė Bažnyčia”? Ar ne ironija, kad daugelis mūsų protestantų draugų labiau sutinka su katalikų doktrinomis, negu kai kurie tų, kuriems pavesta mokyti tikėjimo tiesų? Suklastoto dievuko galvosena tik tyčiojasi iš katalikiškos vienybės. Ji tik prisideda prie didesnio tikinčiųjų sumaišymo ir netekimo tikėjimo. Vis daugiau ir daugiau katalikų skleidžia nekatalikiškus įsitikinimus ir šitaip laimi spaudos bei televizijos dėmesį ir palankumą. Tik kritikuok II Vatikano susirinkimą, naują sakramentų tvarką, tik skelbk moterystės išskyrimų ir abortų moralumą, tik palaikyk homoseksualų reikalavimus, ir būsi pažangus, populiarus.

     Bene visų reikšmingiausias ir baisiausias mūsų laikų nevienybės pavyzdys yra save katalikais tebesivadinančių kovojimas už abortus. Čia turime gyvą suklastoto dievuko galvosenos išprotėjusį pavyzdį. "New York Times” dienraštyje daugiausiai vienuolės, kunigai, kai kurie teologijos profesoriai panaudojo du pilnus skelbimų puslapius protestuoti prieš Vatikano pasisakymą prieš abortus. Girdi, katalikai turi teisę nesutikti su Bažnyčios mokslu apie abortus. Kitais žodžiais: abortų pripažinimas derinasi su mūsų krikščioniškuoju tikėjimu ir yra normalus, teisingas, katalikiškas moralinis nusistatymas (t.y. abortas nėra jokia nuodėmė!). Tos nuomonės Vatikano pasmerkimas nepaveikė protestuojančiųjų, bet pasirodė antras viso puslapio protestas tame pačiame dienraštyje. Protestų pasirašytojai visam pasauliui pasakė, kad jų dievas negali būti Šv. Rašto ir Bažnyčios Dievas, bet yra jų pačių susiklastotas dievukas. Sąmoningai ar nesąmoningai kiekvienas tą protestą pasirašiusiųjų pasakė: "Man kraštutinis feminizmas yra svarbesnis už krikščionybę!” Šitoks elgesys vargiai yra tinkamas kuras užkurti sielose Dievo bei artimo meilės liepsnas.

     Kalbėdami apie moralinę klausimo pusę, pagalvokime apie abortų pasirinkimo laisvę (free choice). Ar jos reikalaujantieji nedrasko pačios katalikybės esmės? Jie kenkia Bažnyčiai. Savo sekėjų akyse jie yra herojai, nekalti aukos avinėliai. Tie suirzę kunigai, vienuolės ir pasauliečiai iššoko iš Petro laivo ir plūduriuoja jo įkandin. Vienintelis lynas jiems išsigelbėti būtų atsiversti prie tikrojo Dievo. Pastebėtina ir tai, kad jie nepateikė nė vieno teologinio argumento abortams pateisinti. Dievas negali būti paverčiamas kvailiuku. Ar 94-osios psalmės autoriaus žodžiai netinka abortų šalininkams: "Išminties mokantis Viešpats mintis žmonių mato — kokios jos tuščios!” (Ps 94,11).

     Suglausdami rašinyje išdėstytas mintis, regime tris teologines klaidas: 1. Klaidinga, sužalota Dievo idėja. 2. Prarastas kunigystės supratimas ir jos meilė. 3. Silpstanti pakrikštytųjų katalikų vienybė. Į šias klaidas reikia labai rimtai žiūrėti; jos tarpusavyje yra susijusios.

     Pagaliau akademikai turėtų suprasti, jog Dievas nekūrė gyvos Bažnyčios tik stebėti, kaip mes ją draskome į teologinius skutus. Pati su savimi kovojanti Bažnyčia yra pasmerkta pražūčiai. Visų geros valios tikinčiųjų uždavinys ir pareiga yra pažinti ir mylėti tikrąjį Dievą, tokį, kokį jis pats save apreiškė. Tada Bažnyčia bus patraukiantis magnetas.

Išvertė kun. Jonas

■    Anglijos vyskupų konferencija paprašė visus Anglijos ir Valijos vyskupus birželio 28 d. organizuoti pamaldas už Lietuvą, minint Lietuvos krikščionybės jubiliejų ir vykstant arkiv. Matulaičio beatifikacijai. Tai išrūpino Londono lietuvių klebonas kun. J. Sakevičius, M.I.C. — to krašto jubiliejinio komiteto pirmininkas.

■    Tarptautinis rašytojų PEN klubas gegužės 15 d. beveik vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kuria tarp kitų dalykų pasmerkiamas lietuvių katalikų intelektualų persekiojimas. Balsuojant rezoliucijos priėmimą, susilaikė Bulgarijos, Rytų Vokietijos ir Kinijos atstovai.

■    Lenkijoje yra arti 8.000 klierikų, besiruošiančių tapti kunigais.