Lina Grigaitytė

     Savo pirmoje Enciklikoje popiežius Jonas Paulius II labai nuodugniai išnagrinėja santykius tarp Bažnyčios ir pasaulio. Aišku, pasaulis čia suprantamas kaip visa žmonija, o ne kaip Žemė su savo planetomis. Bažnyčia yra Dievo karalystė žemėje. Jai atstovauja popiežius.

     Reikia pabrėžti, kad Bažnyčia pasauliui ir kiekvienam žmogui turi labai daug ką duoti, o iš žmogaus ji labai mažai reikalauja, Bažnyčia žmogui siūlo meilę ir viltį. Ji gailisi net nusidėjėlių, nori, kad visi pasiektų išganymą, iš žmogaus reikalaudama tik tikėjimo ir padoraus gyvenimo.

     Kadangi gimęs žmogus nėra idealus, tai Bažnyčia moko, kaip jis galėtų save pagerinti, ir atsikratyti prigimtų blogybių. Žmogus iš prigimties nėra morališkai subrendęs. Istorijos eigoje, pradedant urviniu žmogumi ir baigiant moderniuoju, matome, kad žmogus yra palinkęs į vienokį ar kitokį blogį. Nors daugelis žmonių savo protiniais sugebėjimais skleidžia gėrį, pavyzdžiui, rašytojai, kompozitoriai, įvairūs menininkai, bet šalia jų visuomet yra ir tokių, kurie savo protines jėgas naudoja tik žmonių kankinimui, priespaudai, žudymui, pavyzdžiui, Hitleris, Stalinas ir kiti.

     Popiežius, kaip Dievo atstovas žemėje, mus moko, jog Dievas nori, kad žmogus šiame pasaulyje būtų harmonijoje su Bažnyčia ir su pačiu Dievu. Žmogus yra junginys tarp Bažnyčios ir pasaulio.

     Toliau popiežius aiškina, kad etika, kuri atstovauja dvasiniam pradui ir tuo pačiu Bažnyčiai, turi pirmauti prieš techniką — medžiaginio pasaulio atstovę. Žmogus turi išmokti save suvaldyti, kad jo paties sukurta techninė pažanga žmonijos nesunaikintų. Nors technikos išradimai gali žmogui būti labai naudingi, gali pagerinti pasaulį, bet gali jam ir pakenkti ar net jį pražudyti. Dažnai valstybės savo techniškus pasiekimus naudoja kovai su kitomis valstybėmis, nešdami žmonijai nelaimes ir kančią. Bažnyčia moko, kad savo dvasines jėgas naudotume kitiems padėti, o ne kenkti.

     Dievas sukūrė žmogų panašų į save ir nori, kad žmogus sektų Dievo ypatybėmis. Tačiau Bažnyčia mato, kad žmogus savo gobšumu, ištvirkavimu, pavydu, noru kitus pavergti praranda savo kilnumą ir moralę. Šios įvairios blogybės ypač pasireiškia politinėse sferose, tiek valstybės viduje, tiek santykiuose su kitomis valstybėmis.

     Bažnyčia yra nusistačiusi tiesiogiai nesikišti į politinį gyvenimą, ji niekad nesako, už ką reikia balsuoti, bet ji, skleisdama tarp individų susivaldymo, susipratimo, vienas kito meilės doktriną, bando paveikti žmonių galvoseną, kad politiniame gyvenime būtų elgiamasi pagal Bažnyčios mokslą.

     Įdomu, kad Jonas Paulius II, būdamas nusistatęs prieš bet kokį Bažnyčios tiesioginį kišimąsi į politinį gyvenimą, aiškiai pasisako už Jungtines Tautas. Jis mano, kad daugeliu atvejų Jungtinės Tautos gali išspręsti tarpvalstybinius ginčus taikos būdu ir išvengti atominio karo, kuris tikriausiai baigtųsi beveik visos žmonijos sunaikinimu. Popiežius pripažįsta žmogaus teises, bet taip pat supranta, kad žmogus, turėdamas visokiausių ydų, negali turėti absoliučios laisvės, bet turi paklusti moralės dėsniams, o Bažnyčios uždavinys yra tuos dėsnius nuolat priminti.

     Bažnyčia siekia suburti aplink save Kristaus mokslui ištikimus žmones, kurie turi įtakos visuomenėje, ir, su jais bendradarbiaudama, nustato visuomenės veiklos gaires. Tačiau nei Bažnyčia tiesiogiai nori diktuoti valstybei, nei sutinka, kad valstybė kištųsi į jos veiklą. Bažnyčia visuomet stengiasi apsaugoti žmogaus teises. Kai valstybė paneigia žmogaus teises, Bažnyčios pareiga yra tai kelti į viešumą ir stengtis, kad tos teisės būtų apsaugotos.

     Visa tai kyla iš to, kad Bažnyčia yra Kristaus įsteigta rūpintis ne tik žmogaus pomirtiniu išganymu, bet taip pat ir jo gyvenimu šioje žemėje. Juk Kristus mus mokė, ne tik kaip pasiekti amžiną laimę, bet ir kaip gyventi šioje žemėje pagal Dievo įsakymus. Bažnyčia laikosi tų pačių principų ir tos pačios doktrinos nuo pat jos įsteigimo. Ogi valstybių valdymosi formos per tą laiką nuolat keitėsi ir tebesikeičia. Bažnyčia prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, bet niekuomet nekeičia savo principų ir pagrindinės doktrinos.

     Jonas Paulius II savo Enciklikoje sako, kad Kristus atėjo į žemę ne tam, kad mes jam tarnautume, bet atėjo tarnauti mums. Tad ir Bažnyčia neieško sau tarnų, bet nori, kad jos pasirinktieji tarnai tarnautų jos vardu kiekvienam žmogui ir visai žmonijai.

     Bažnyčia skelbia Dievo žodį, tikrąją tiesą, kuri vienintelė žmogui gali suteikti laimę, To siekdama, Bažnyčia bando apimti visą pasaulį, siųsdama misijonierius į visus pasaulio kraštus, kad visi žmonės, kur jie begyventų: ar Australijos dykumose, ar Afrikos džiunglėse, ar Azijos kalnuose, gautų tą patį Kristaus mokslą.

     Užbaigiant reikia paminėti, kad Kristus sakėsi esąs karalius, bet ne šio pasaulio. Taip ir Bažnyčia yra karalienė, bet ne šio pasaulio. Jos pareiga parodyti žmogui kelią į amžiną laimę, pagelbėti žmogui šiame gyvenime, kad jis pasiektų amžinąjį.

■ Filadelfijos kardinolas John Krol, sulaukęs 77 m., pasitraukė iš pareigų. Jis buvo vienas iš pirmųjų, kurie pradėjo akciją, kad krikščionybės jubiliejaus proga būtų grąžinta Vilniaus katedra. Nors buvo lenkų kilmės, bet su lietuviais palaikė gerus santykius ir yra pareiškęs, kad Lietuva turi būti nepriklausoma. Nauju Filadelfijos arkivyskupu paskirtas italų kilmės Bevilacqua, teisės studijas baigęs Romoje. Jis net ir dabar yra narys JAV teisininkų sąjungos.