O GAL KUNIGAI YRA PROBLEMA?

Gerb. Redaktoriau,

     Susidomėjusi perskaičiau Jūsų straipsnį “Kunigų problema” (š.m. “L.L” kovo mėn. nr.) ir skubu pasidalinti mintimis, kol straipsnio įspūdis neišbluko iš atminties. Seniai galvoju apie tai, ką Jūs taip taikliai savo straipsnyje iškėlėte. Žinau, kad ne man vienai ši problema rūpi — apie tai dažnai pasikalbame artimųjų rateliuose.

     Kadangi savo šeimoje susidūriau su kunigystės pašaukimo minties gimimu ir vėliau su tos minties išnykimu, turiu susidariusi gana stiprią nuomonę religinių pašaukimų stokos reikalu. Galėčiau tvirtinti, kad pašaukimų augimui didžiausia kliūtis yra patys kunigai ir vienuoliai — arba bent jų supasaulietėjimas.

     Jaunuolis, pasirinkdamas kunigo luomą, daro tai su tam tikru pasiaukojimu, stengdamasis įgyventinti kilnų tarnavimo Dievui ir žmonėms idealą. Jis žino, kad daug aukos pareikalaus kunigiškas gyvenimas, kad reikės daug ko atsisakyti, pakilti aukščiau margos minios, kad paskatintų ir kitus pakilti kartu į aukštumas. Nežiūrint visų sunkumų ir atsižadėjimų einant kunigystės keliu, jaunuolis jaučia nepaprastą dvasinį pasitenkinimą, galėdamas tarpininkauti tarp Dievo ir žmogaus. Nenuostabu, kad j kunigą kreipiamės žodžiu “Tėve”. Tai kilnus ir šventas žodis, į kurį sutelpa meilė, paguoda, globa ir apsauga. Tokiu kunigystės idealu žavisi ne vienas jaunas žmogus.

     Tad kodėl tuščios seminarijos, kodėl didžiuliuose vienuolynų rūmuose gyvena vos keli seni vienuoliai-vienuolės?

     Kodėl, pavyzdžiui, ir lietuviai jaunuoliai, kurie taip artimai bendrauja su dvasininkija organizacijose, stovyklose, įvairiuose kursuose, rekolekcijose ir kitur, nepasirenka kunigystės luomo? Kodėl jų nepatraukia į tą luomą jėzuitai, marijonai, pranciškonai, putnamietės seselės?

     Dalį atsakymų galime rasti ir Jūsų straipsnyje. Dalis slypi ir per dideliame kunigų “nukunigėjime”. Stengdamiesi priartėti prie tų, kurių sielomis jiems pavesta rūpintis šioje žemėje, kunigai ilgainiui supanašėja į pasauliečius, pasisavindami jų elgesį, apsirengimą, pomėgius ir, deja, ypač troškimą materialinių gėrybių. Kunigai taip artimai bendraupja su pasauliečiais, kad iš tikrųjų tarp vienų ir kitų nebelieka jokio skirtumo. Pasauliečiai dažnai net užmiršta, kad tas ar kitas asmuo jų tarpe yra kunigas, o kunigas pamažu praranda savo luomo tapatybę — užmiršta, kad jis nėra pasaulietis. Kaip Jūs minėjote, kunigystė tampa tik atsitiktinis užsiėmimas, kai lieka laiko nuo įvairių įmėgių (hobby), sporto, kelionių, fotografavimų, redagavimų, organizacijų veiklos ir kitokių reikalų, nieko bendro neturinčių su kunigyste. Svarbiausia, kad toks supasaulėjęs kunigas nustoja pagarbos jausmo jaunimo tarpe. Jis yra labai populiarus: laukiamas, mėgstamas, kviečiamas, tik ne kaip kunigas, o kaip draugas. Savo populiarumo ir įtakos toks kunigas nepanaudoja Dievo garbei, bet greičiau asmeniniam pasitenkinimui — kiekvienam žmogui smagu, kai jis yra mėgstamas.

     Kai kurie lietuviai tėvai tiki, kad ypatingą žalą jų vaikų religiniam gyvenimui padarė katalikiškos mokyklos. Kaip kitaip galėtume paaiškinti faktą, kad tikinčių, praktikuojančių katalikų tėvų vaikai, išbuvę 12 metų katalikiškoje mokykloje, gavę baigimo pažymėjimą, nebekelia kojos į bažnyčią, atsisako sakramentų ir pasiskelbia esą ateistai?

     Viena iš tų priežasčių yra religijos pamokos, kurias, kaip Jūs teisingai pastebėjote, dažniausiai dėsto visiškai netinkami mokytojai. Pavyzdžiui, vienoje didelėje Čikagos katalikiškoje berniukų gimnazijoje per ketverius mokslo metus religiją dėstė du pasauliečiai, seselė vienuolė, kurios pamokos buvo trečiamečiams gimnazistams didžiausias cirkas, o paskutiniaisiais metais — senas, paliegęs kunigas, kuris jau nebesugebėjo suteikti religijos pamokoms reikiamos svarbos. Tos pačios mokyklos mokytojų tarpe buvo daug labai gerų ir mėgstamų mokytojų — kunigų ir vienuolių — kurie, bendraudami ir dirbdami su jaunuoliais, galėjo turėti jiems labai teigiamos [takos. Deja, progos liko neišnaudotos. Jauni vienuoliai stengėsi labiau užimponuoti moksleiviams savo prabangiais elektroniniais aparatais, automobiliais, beatodairišku materializmu ir net ciniškomis pažiūromis į kunigų ar vienuolių pašaukimą. Vyresniųjų klasių mokiniai, geriau pažindami savo mokytojus, nerado juose jokio pasididžiavimo savo pašaukimu. Atrodė, kad vienuoliškas ar kunigiškas gyvenimas jiems buvo gana laikinas — iki kas geresnis pasimaišys kelyje... Kaip galime norėti, kad jaunimas žavėtųsi tokių dvasininkų pavyzdžiu?

     Daug kas mėgintų tvirtinti, kad per daug reikalaujame iš kunigų: juk kunigas yra žmogus. Jis jaučia visas žemiškas viliones, kurių taip apstu moderniame pasaulyje. Neretai pasidaro per sunku atsispirti pagundoms, ir jis krinta. Būdamas žmogus, kunigas stengiasi įtikti, patikti, priklausyti, įsijungti. Dėl to jo neturime ir negalime kaltinti. Tačiau, besirūpindamas visais tais žemiškais dalykais, kunigas neturėtų užmiršti priežasties, dėl kurios pasirinko dvasininko luomą.

     Nemanau, kad kas tokį žingsnį žengtų lengvabūdiškai. Jaunuolis, pasirinkęs kunigo ar vienuolio kelią, turi žinoti, kad jis jau nebėra žmogus, kaip visi kiti. Jis yra paženklintas ypatingu Kristaus ženklu. Tas ženklas yra kryžius, o kryžius reiškia ir kančią, ir pasiaukojimą. Kunigas turi savo kunigystę kelti aukščiau už savo žmogiškumą. Jis negali būti minios žmogus. Jeigu kunigas bus tik toks, kaip visi kiti — kasdieniškas, paprastas, užsiėmęs savais reikalais, jo asmenybė nieko nesužavės, nepaskatins pakilti aukščiau, siekti ne kasdieninių, bet amžinųjų vertybių.

     Kunigų trūkumą jaučia ne tik išeivijos lietuviai, bet ir amerikiečiai. Tai vienas didžiausių šiuolaikinių Bažnyčios rūpesčių. Padėtis neatrodo labai greit pasikeisianti, nes išaugo kelios kartos jaunuolių, kuriuos dvasininkija prarado savo pašaukimui.

     Senstant ir išmirštant esamiems kunigams, trūkumą pajusime dar labiau. Ar padėtis beviltiška? Nemanau. Galbūt tai yra kaip tik nuosmukio viršūnė, ir reikalai pradės krypti geresne linkme. Atsiminkime, kad žmogus ieško Dievo, ieško idealų. Juo labiau to siekia jaunimas.

     Būtų gera, kad ir lietuviuose daugiau pasireikštų religinis judėjimas. Jo atgijimą šiek tiek pastebėjome pernai, švęsdami krikščionybės sukaktį. Tikėkimės, kad tai nebuvo tik meteoro švystelėjimas, po kurio vėl galėsime ramiai tūnoti iki kitos geros progos... Šiuo metu dar turime gerų lietuvių kunigų, kurie turėtų parodyti daugiau uolumo. Ypač dėmesio reikia jaunimui. Dvi mūsų pagrindinės jaunimo organizacijos (ateitininkai ir skautai) yra pagrįstos religiniais principais, bet tie principai dažniausiai nustumiami į paskutinę vietą. Kartais vengiama per daug laiko skirti religijai, kad “neatbaidytų” narių iš organizacijos.

     Nereikia bijoti maldos, religinių pašnekesių, šv. mišių, susikaupimo valandėlių ir ypač išpažinties! Jeigu kuris jaunuolis dėl šių priežasčių pasitrauks iš organizacijos, tai nedidelis nuostolis: jis ar ji organizacijai priklausė, nesilaikydami jos principų. Mes negalime visiems įtikti. Pataikavimas dar niekuomet nepadidino narių skaičiaus: vis atsiras kas nors, kuriam tas ar kitas organizacijos principas nepatinka. Ar dėl to nuolat kaitaliosime savo organizacijas?

     Reikia daugiau straipsnių religinėmis temomis, reikia daugiau maldos, reikia religinių kongresų, kurie atgaivina ir pakelia dvasią. Taip pat reikia į religinę “propagandą” įtraukti pajėgius pasauliečius. Labai dažnai maldos ar religinio susikaupimo būreliuose randame tik vyresnio amžiaus moteris. Jeigu juose dalyvautų jaunesni abiejų lyčių asmenys, būtų lengviau pritraukti ir kitus. Niekas negalėtų jų pravardžiuoti “davatkų susitelkimais”.

     Turime daug rimčiau susirūpinti pasauliečių įtraukimu į Bažnyčios “aktyvistų” eiles. Jie ne tik padės išspręsti dabartinę Bažnyčios krizę, atsirandančią dėl pašaukimų trūkumo, bet iš tų pasauliečių (ir jų vaikų) ateityje išaugs naujas, tvirtas dvasininkų luomas.

     Nuoširdžiai sveikinu Jūsų straipsnį ir džiaugiuosi drąsiomis, naujomis jo mintimis. Kaip būtų gera, jeigu susilauktumėte į tą straipsnį daug reakcijos, kad jis sukeltų karštas diskusijas ne tik “L. lietuviams”, bet ir kitoje spaudoje. Galbūt tuomet diskusijas sektų ir konkretesnė veikla.

Skaitytoja