BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Praktiškumo sumetimais mes skiriame pašaukimą nuo profesijos. Mat pašaukimas paprastai suprantamas gyvenimo būvis, kuris visu savo turiniu yra pakreiptas į antgamtinį tikslą. O profesija tektų laikyti gyvenimo būvį, kuris ribojasi gamtiniu tikslu. Todėl kunigystę mes vadiname pašaukimu, o medicinos praktiką — profesija.

     Šis skyrimas daromas praktiškumo sumetimais, bet jis mums atrodo netikslus ir nelogiškas. Jei prileidžiame šį tariamą skirtumą, tai tuo pačiu tvirtiname, kad vieni žmonės gauna pašaukimą, o kitiems skirta tik kokia nors profesija. Atseit vienų žmonių gyvenimo būvis visu savo turiniu yra atkreiptas į antgamtinį tikslą, o kiti žmonės eina profesijos keliu, ir jų gyvenimo būvis — remiantis mūsų profesijos sąvoka — turi ribotis gamtiniu tikslu. Šitoks žmonių padalinimas į dvi klases, būtent žmones su pašaukimu ir žmones su profesija, atrodo neteisingas. Manome, kad šitas padalinimas užtinkamas ne tiek fizinių tikrovių, kiek sąvokų pasaulyje. Tai yra neteisingo galvojimo išvada, užkariavusi plačias žmonių mases.

     Atrodo, kad kiekvienas žmogus turi pašaukimą. Nesvarbu, ar tai yra darbas, surištas su žmogumi ar su daiktu. Nesvarbu, ar tai yra užsiėmimas, skirtas religiniam idealui tiesiogiai ar netiesiogiai. Krikščioniškoji pasaualėžiūra mums sako, kad mes esame Dievo kūriniai, gavę iš Dievo ne tik individualią Apvaizdos globą, bet ir individualų gyvenimo kelią. Kiekvienas mūsų turi ypatingą gyvenimo misiją, kurią apibrėžia ir kuriai turinį duoda Dievo bei žmogaus sąvoka. Krikščioniškoji Dievo ir žmogaus sąvoka mums sako, kad žmogaus gyvenimo tikslas, nesvarbu koks jo darbas, yra tarnauti Dievui, kuris žmogų sukūrė, ir tarnauti žmogui, kuris yra Dievo sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą. Tariamasis padalinimas, skiriant pašaukimą nuo profesijos, kaip tik dėl to plačiai užtinkamas, kad žmogus pamiršo, jog jis yra Dievo kūrinys. Kūrinys su misija, siekiančia patį dangų.

     Krikščioniškoji pasaulėžiūra skatina mus žiūrėti į žmogų su pagarba, nes jis visų pirma yra nemirtingas Dievo vaikas, kurį reikia mylėti, o ne tik laikyti naudinga darbo jėga, kurią galima išnaudoti. Gyvenime mes susiduriame su žmogumi tiesiogiai arba per kurį nors daiktą. Gydytojas savo darbe su žmogumi susiduria tiesiogiai, o kepėjas — netiesiogiai: per daiktą, per produktą, kurį gamina jo rankos ir sugebėjimas. Šis susidūrimas, nors vykstąs per daiktą, yra visiškai realus. Daiktas, kuris netiesiogiai žmogų suveda su žmogumi, gali būti mažos vertės, bet jis vis dėlto yra žmogaus ryšys su žmogumi. Šiuo daiktu žmogus pasiekia žmogų, žmogus prieina prie žmogaus. Gydytojas savo darbe gali traktuoti žmogų su pagarba ir be pagarbos, gali jį traktuoti kaip daiktą. Kepėjas gali kepti duoną, įdėdamas visą savo sugebėjimą ir pastangas, jei jį veda meilė žmogui, kuris šią duoną valgys. Jis taip pat gali dirbti, vaduodamasis tik laikrodžiu ir savaitiniu atlyginimu. Kompozitorius ar rašytojas gali kurti žmogui, turėdami omenyje jo nemirtingo kilnumo išsiilgusią sielą. Jie taip pat gali nusileisti į pigaus menkavertiškumo plokštumas, pataikaudami saldžiam paviršutiniškumui. Pirmu atveju jie gerbia žmogų, antru — žmogus tampa jiems daiktu ir pasisekimo priemone.

     Krikščioniškoji pasaulėžiūra kreipia mūsų mintis į Dievą ir į žmogų, nes jie neatskiriamai yra surišti vienas su kitu. Ji bando persunkti mūsų pagrindinius nusistatymus meile ir pagarba. Vadinasi, pagarba ir meilė priklauso ne tik žmogui, bet ir kiekvienam daiktui, surištam su žmogumi. Tokiu būdu kiekvienas darbas tampa pašaukimu, kuriuo mes tarnaujame Dievui ir žmogui.

     Yra įvairių pasaulėžiūrų, kurios įvairiai vertina Dievą ir žmogų. Pažįstame pasaulėžiūras, kurios Dievą neigia arba prieš Jį kovoja. Žinome pasaulėžiūrų, kurios žiūri į žmogų, kaip į naudingą darbo jėgą arba pelno šaltinį. Jei pažiūra į Dievą ir į žmogų remiasi ne meile bei pagarba, bet egoizmu ir žmogaus fiziniu arba idėjiniu pajungimu sistemai bei teorijai, nesunku suprasti, kodėl kai kuriais istorijos laikotarpiais kai kuriuose kraštuose žmonės traktuojami kaip vergai, kaip beteisiai daiktai arba bandymams skirti gyvuliukai. Kai įgimtosios žmogaus teisės susiaurinamos, kai jis paklupdomas prieš sudievintą sistemos ar valstybės stabą, tada kalbėti apie pagarbą ir meilę žmogui būtų ironiška. Ar ne paradoksinis kuriozas, kad net Prancūzų revoliucija, išėjusi į pasaulį laisvinti darbo žmogaus ir palengvinti jo kieto gyvenimo dalios, įvedė dešimties dienų savaitę! Ar tai buvo ne ironija, kad išlaisvintasis darbo žmogus, užuot dirbęs šešias dienas ir ilsėjęsis septintą, dabar turėjo dirbti devynias ir ilsėtis tik dešimtą!

     Kiekvienas žmogus, remdamasis krikščioniška pasaulėžiūra, turėtų su nauju sąmoningumu pastudijuoti pagrindinę savo įsitikinimų tiesą, kuri reikalauja, kad visas gyvenimo turinys būtų pakreiptas į antgamtinį tikslą; kuri skelbia, kad gyvenimo turinyje svarbiausios vietos priklauso Dievui ir žmogui. Vadinasi, įsitikinimų ir vertybių centre turi stovėti Dievas ir žmogus. Krikščioniškosios pasaulėžiūros sekėjui nėra kitos išeities. Jis turi kiekvieną mintį, žodį, veikimą orientuoti ir kvalifikuoti pagal pagarbą bei meilę Dievui ir žmogui. Tokiu būdu ir žmogus, ir jo gyvenimas išsilaisvina iš egocentrizmo orbitos ir patenka į erdvę, kuri remiasi ir įkvepia antgamtinį altruizmą.

     Kiekvienas krikščionis su nauju sąmoningumu turi pergyventi savo pašaukimą: tarnauti Dievui ir žmogui, arba, kitais žodžiais sakant, tarnauti Dievui per žmogų. Ir čia dabar visiškai nesvarbu, kokiu darbu žmogus užsiimtų. Jis yra laisvas, jei aplinkybės leidžia, pasirinkti darbą, specialybę pagal savo norą ir sugebėjimą. Bet ir be šios laisvės gyvenimas jam neatima progos tarnauti Dievui per žmogų kiekvienu dar bu, kiekvienu užsiėmimu. Nesvarbu, ar jis gydytojas, kepėjas, rašytojas ar gatvės šlavikas. Jo darbas, amatas, profesija ar specialybė tampa pašaukimu, jei jis savo gyvenimo būviui, kuris galbūt iki šiol ribojosi gamtiniu tikslu, duoda antgamtinj tikslą, būtent tarnauti Dievui, kuris žmogų sukūrė, ir tarnauti žmogui, kurį Dievas sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą.