Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIETUVOS AUKŠTIEJI DVASININKAI SUSITIKO SU LIETUVOS RESPUBLIKOS VADOVYBE

    Algirdas Brazauskas, Valerijonas Baltrūnas, Vytautas Sakalauskas susitiko su Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininku, Kauno arkivyskupu ordinaru kardinolu Vincentu Sladkevičium, Vilniaus arkivyskupu ordinaru Julijonu Steponavičium, vyskupais Juozapu Matulaičiu, Vladu Michelevičium, Juozu Preikštu, Antanu Vaičium, Juozapu Žemaičiu, Stačiatikių Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos vyskupu Antonijum, Lietuvos Evngelikų Liuteronų Bažnyčios konsistorijos pirmininku vyskupu Jonu Kalvanu, Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios konsistorijos pirmininku kunigu Reinholdu Moru, Lietuvos Aukščiausios Sentikių Tarybos pirmininku Ivanu Jagorovu, evangelikų tikėjimo krikščionių bažnyčių vyresniuoju presbiteriu Ivanu Panko. Susitikime taip pat dalyvavo Respublikos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Petras Ignotas, LKP CK ideologijos skyriaus vedėjas Justas Paleckis, Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos Įgaliotinis Kazimieras Valančius.

    V. Klikūnienė pasveikino atvykusius į susirinkimą aukštuosius dvasininkus. Atskirai palinkėjo visokeriopos sėkmės pastaruoju metu pradėjusiems eiti naujas pareigas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektoriui vyskupui Vladui Michelevičiui ir Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovui vyskupui Antonijui.

    P. Ignotas painformavo, kas pastaruoju metu padaryta Lietuvos tikinčiųjų poreikiams tenkinti. Toliau tvarkoma Vilniaus Arkikatedra, šiemet bus atlikta darbų už pusę milijono rublių.

    Užsakytos skulptūros, kurios bus atstatytos virš Arkikatedros portalo, iki sausio mėnesio bus kurijai grąžinta ir Arkikatedros varpinė. Restauruojama Šv. Kazimiero bažnyčia. Numatyti Visų Šventų, Šv. Jokūbo ir Pilypo, Šv. Baltramiejaus bažnyčių grąžinimo tikintiesiems terminai. Kitais metais iškėlus “Kronikos” kino teatrą, jo pastatas bus perduotas Evangelikų liuteronų religinei bendruomenei. Susitarta, kad bus atstatytos Vilniaus Kalvarijos. Kauno kunigų seminarijai perduotos papildomos patalpos. Rengiamasi restauruoti ir tada perduoti tikintiesiems Šv. Gertrūdos bažnyčią. “Bangos” susivienijimui pasistačius naują cechą, bus tikintiesiems grąžinta Prisikėlimo bažnyčia ir pradėta baigti jos statyba. Buvo paminėta, kad nuo 1988 m. liepos mėnesio įregistruota 30 naujų religinių bendruomenių, sugrąžinta 19 bažnyčių, leista statyti 13 naujų maldos namų.

    Kardinolas Vincentas Sladkevičius pasakė, jog gyvenimas įrodė, kad geranoriškai galima išspręsti visus klausimus. Pastaraisiais metais nusiteikimas religijos atžvilgiu pasikeitė, ir mes tuo džiaugiamės, tai pastebime ir vertiname. Naujo požiūrio pradžia gyvastinga. Kartu mes pripažįstame, kad srovei reikalingi ir krantai. Nors ir kokia būtų gaivi srovė, be krantų ji gali virsti ir potvyniu, ir pelke. Ir labai norėtųsi, sakė kardinolas, kad netektų suabejoti, ar geranoriškumas religijos atžvilgiu nėra tik išorinis, suvaidintas. Kardinolas pasiūlė kartu paieškoti galimybių, kad televizijos transliuojamas religines valandėles, kurias labai palankiai sutiko visa Lietuva, galėtų pažiūrėti kuo daugiau žmonių.

    Susitikimo dalyviai iškėlė ir šiandien spręstinų, ir tolimesnius darbus liečiančių klausimų. Buvo paliesta ir pasaulietiniams reikalams naudojamų bažnyčių ir kitų sakralinės paskirties pastatų priežiūra, ir atkurtos Telšių kunigų seminarijos materialinė bazė, ir karinę tarnybą einančių Lietuvos vaikinų reikalai. Visi jie buvo dėmesingai išklausyti.

    Susitikimo pabaigoje Algirdas Brazauskas pasveikino kardinolą V. Sladkevičių su 69-osiomis gimimo metinėmis.

    Susitikimo nuotaika buvo broliška ir draugiška, pasakė kardinolas, padėkojęs už sveikinimus. Norėjome išsakyti, kas rūpi, ir malonu, kad tai buvo palankiai sutikta. (Komj. tiesa).

TAI TAVO, LIETUVA, VAIKAI IŠ SIBIRO PAREINA...

    Džiuljeta Stankutė “Kauno tiesoje” aprašo tremtinių palaikų parvežimą iš Igarkos, iš lietuvių tremties žemės. Ji rašo, kad tūkstančiai žmonių iš Lietuvos liepos 28 dieną suvažiavio į Kėdainius sutikti ir pagerbti tremtinių palaikų, grįžtančių iš Igarkos, iš Amžinojo įšalo žemės. Skambant varpams, didžiulė procesija iš Šv. Jurgio bažnyčios patraukė į karinį aerodromą. Nešamos gedulo kaspinais perrištos trispalvės ir bažnytinės vėliavos, daugelio žmonių rankose — gėlių puokštės, žvakutės. Procesiją miesto gatvėmis lydi gedulinga muzika.

    Aerodrome turbūt niekad nebuvo susirinkę tiek daug žmonių. Ir štai pasigirsta galingų motorų gausmas. Asfaltuotu taku atrieda didžiulis karinis transporto lėktuvas. Iš tolimojo Sibiro parvežti daugiau kaip šimto tremtinių palaikai. Vienas po kito iš lėktuvo išnešami cinkuotos skardos karstai. Jie uždengiami trispalvėmis vėliavomis, ant jų dedamos gėlių puokštės, ąžuolo lapų vainikai, skamba maldos žodžiai, karstai pašventinami.

    Gedulo mitingą pradeda Kėdainių rajono “Tremtinio” klubo atstovas Povilas Aksomaitis. Kalba respublikinio “Tremtinio” klubo koordinatorius Audrius Butkevičius, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo tarybos narys Mečys Laurinkus, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas, kunigas Sigitas Tamkevičius, ekspedicijos prie Laptevų jūros vadovas Albinas Jankus, Jonavos rajono “Tremtinio” klubo atstovas Edmundas Simonavičius, Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Baguška.

    Respublikos vadovybės vardu Vytautas Astrauskas išreiškė gilią užuojautą tremtinių giminėms ir artimiesiems, kuriems šios valandos nenusakomai sunkios ir skausmingos, visiems, kurie neteko savo artimųjų, patyrė represijų pragarą, žmogaus, jo asmenybės ir dorovės paniekinimą.

    — Lietuva, pergyvenusi stalinizmo smurtą, represijų siaubą, niekada neužmirš savo tėvynainių, prievarta atskirtų nuo Tėvynės ir gimtų namų, — pasakė V. Astrauskas.

    Tūkstančiai mūsų tėvynainių, atskirti nuo savųjų ir gimtinės, buvo pasmerkti žūčiai tolimoje taigoje, prie Lenos ir Jenisėjaus, Laptevų jūros salose, Karagandos ir Vorkutos šachtose. Lietuviškais kryžiais ir laiko suardytais kapais liko nusėtos bekraštės Sibiro platybės.

    “Tremtinio” klubo choras gieda “Marija, Marija”, jam pritaria susirinkusieji. Karstai keliami į berželiais ir ąžuolų vainikais papuoštus automobilius. Abiejose Birutės gatvės pusėse sustojo kėdainiečiai su degančiomis žvakutėmis rankose. Jie palydi tremtinių palaikus į paskutinę kelionę — į amžino poilsio vietas Lietuvos miestų ir kaimų kapinėse.

    Į Kėdainiuose vykusį gedulingą mitingą niekas žmonių nekvietė, nes žodis “tremtinys” dar visai neseniai reiškė “nereikalingas”. O susirinko tūkstančiai. Susirinko, nes kiekvienas tautos vaikas reikalingas Lietuvai. Net žuvęs ar nukankintas svetur.

    Procesija su tremtinių palaikais į Kauną vėlavo dvi valandas. Žmonės kantriai laukė. Laisvės paminklo papėdėje degė žvakės, skambėjo tremtinių poezija. Žmonės stovėjo išsirikiavę abiejose K. Donelaičio gatvės pusėse. Jie buvo lydimi į Katedrą. Pasitikti tremtinių palaikų išėjo kardinolas Vincentas Sladkevičius, kuris ir laikė už mirusiuosius šv. mišias. Sugrįžusieji į laisvę Lietuvoje atgulė amžino poilsio Romainių, Eigulių, Karmėlavos, Josvainių kapinėse.

    “Tiesoje” Ramunė Lazauskaitė rašo, kad pagrindinei tremtinių palaikų pervežimo ekspedicijai vadovavo respublikinio “Tremtinio” klubo tarybos narys kaunietis inžinierius Antanas Petrokas. Šių metų pavasarį jis jau pasakojo “Tiesos” skaitytojams, kaip ekspedicija ruošiama. Sugrįžęs iš ekspedicijos, jis kalbėjosi su šio straipsnelio autore, kuri ir užrašė jo įspūdžius. Jis sako, kad labiausiai bijojo, kaip mūsų žmonės atlaikys susitikimą, su savo sunkia praeitimi. Grįžti į tremties vietą, prisiminti badą, šaltį, pažeminimus, artimųjų netektį — visa tai galėjo ištverti tik labai stipri širdis. Ekspedicijoje daugiausia buvo pagyvenę, jau nelabai sveiki žmonės. Gydytojams darbo per daug nedavė. Tik pirmąją dieną, kai pagyvenusi pora nerado dukters kapo, vyrą ištiko širdies priepuolis. Tačiau kokia paguodžianti valanda buvo šiai porai kitą dieną, kai buvo atrastas brangus kapas.

    Kapų atpažinimas irgi buvo labai sunkus: suvartyti kryžiai, susipynę krūmai ir iškraipytos tvorelės. Kad sujauktų tikrąjį vaizdą — nemažai pasidarbavo įšalas. Pastoviai judindamas žemę, jis pakeitė kapinių reljefą. Vienus karstus iškėlė į paviršių, kitus nuleido į dar gilesnę duobę.

    Atpažinti artimųjų kapus labai padėjo kryžiai — jų stilius. Į Igarką daugiausia buvo tremti žmonės iš Jurbarko ir Raseinių. Vienas žmogus, ieškodamas savo artimųjų kapo, tvirtino, kad ant kapo stovi didžiulis kryžius, kurį pats nešęs. Vėliau paaiškėjo, kad kryželis smulkus ir nedidelis. Tačiau tuo laiku paliegusiam, bado išsekintam tremtiniui, kuris tą kryžių nešė, statė, kryžius atrodė nepakeliamai sunkus.

GYVASIS BALTIJOS KELIAS

    Tūkstančių žmonių rankos ir širdys sujungė Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostines.

    “Tiesos” korespondentas Feliksas Telksnys rašo, kad rugpjūčio 23 dieną visi keliai vedė į vieną kelią. Pasaulio žemėlapiuose jis vadinamas 12-ąja magistrale. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių atmintyje nuo šiandien šis kelias, jungiantis Vilnių, Rygą ir Taliną, tapo susitelkimo, vienybės ir ryžto keliu. Gyva siena į jį stoję šimtai tūkstančių Pabaltijos geros valios žmonių išreiškė savo protestą grobuoniškam Molotovo-Ribentropo paktui, kuriam sukako 50 metų, ir pareiškė visam pasauliui, jog pasiryžę kovoti už jo padarinių likvidavimą. Akcija, surengta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo, Latvijos ir Estijos Liaudies frontų, buvo pavadinta “Baltijos keliu”.

    16 valandą Gedimino bokšto laikrodžio dūžiais iš Katedros aikštės specialią laidą pradėjo Lietuvos radijas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos sekretorius V. Čepaitis papasakojo, jog nuo Vilniaus iki Talino “Baltijos kelio” ilgis apie 650 km. Jį užpildyti turėtų apie 600 tūkstančių žmonių. Lietuvai reikia 200 tūkstančių. Tačiau norinčių dalyvauti šioje akcijoje daug daugiau. Vien kauniečių ruošiasi atvažiuoti per 100 tūkstančių.

    Valstybinės automobilių inspekcijos darbuotojas L. Suslavičius nuolat informavo apie padėtį keliuose, vedančiuose gyvos sienos link. Jo patarimai padėjo tūkstančiam vairuotojų greičiau atvykti į numatytą vietą. Vis dėlto be kamščių neapsieita. Štai apie 18 valandą ties Panevėžiu automobilių eilė nutįso apie 3 km, nelengva buvo pravžiuoti per Ukmergę, Pasvalį, Kuršėnus. Ir nenuostabu. Štai atkarpoje nuo Panevėžio iki Pumpėnų, į kurią skubėjo šauliečiai, radijo korespondentė matė apie 150 autobusų, o lengvųjų automobilių ir nesuskaičiuosi. Iš Spaudos rūmų aštuntojo aukšto matosi nesibaigianti mašinų virtinė Kosmonautų prospekte. Pamažu ji juda Ukmergės plento link. Priešinga puse eismas beveik nevyko. Retsykiais pravažiuoja troleibusas ar šiaip, atrodo, paklydęs automobilis, visi artėja į vieną tikslą.

    Jau 18 valandą daugelis kelio ruožų buvo pilni žmonių. Laisvų tarpų dar buvo prie Širvintų. Čia skubėjo vilniečiai, kuriems išvažiuoti iš miesto buvo sunku.

    Kai iki akimirkos, kai susikibs tūkstančiai rankų, liko 20 minučių, į visus esančius kelyje per radiją kreipėsi LPS Seimo tarybos pirmininkas V. Landsbergis. Jis pranešė, jog gyvybės žiedas jau pilnutėlis. Lietuva nuo savo širdies — Katedros aikštės ir Gedimino kalno — ištiesė ranką savo kaimynams. Tie, kurie nesuspėjo į pagrindinį kelią, vis dėlto nepavėlavo. Jie susikibo rankomis ten, kur sustojo, su tais žmonėmis, kurie buvo šalia. Visi buvo kartu. Lietuvos-Latvijos pasienyje įvyko didelis dviejų tautų mitingas.

“BALTIJOS KELIUI” PASIBAIGUS

    Nušviesti įvykusios akcijos “Baltijos kelias” buvo atvykusi didelė grupė centrinės spaudos, užsienio šalių žurnalistų. Spaudos konferencijoje su jais susitiko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, kuris kartu su Latvijos bei Estijos Liaudies frontais buvo akcijos iniciatorius ir rengėjas, Seimo tarybos nariai. Į žurnalistų klausimus atsakė Seimo tarybos pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis, tarybos nariai Algimantas Čekuolis, Arvydas Juozaitis, Mečys Laurinkus ir Romualdas Ozolas.

    Preliminariniais duomenimis, akcijoje dalyvavo apie milijonas žmonių. Beveik pusė jų sudarė gyvąją grandinę Lietuvos teritorijoje. Daugiatūkstantiniai mitingai įvyko Lietuvos ir Latvijos bei Latvijos ir Estijos pasieniuose. Gėlės nuklojo daugiau kaip 650 kilometrų kelią nuo Gedimino pilies Vilniuje iki Ilgojo Hermano bokšto Taline.

    Atsakydami į žurnalistų klausimus, Seimo tarybos nariai pasakojo apie politinę padėtį Respublikoje. Jie pažymėjo, kad pagrindinis ir vienintelis tikslas yra Lietuvos nepriklausomybė, o priemonė jai pasiekti — parlamentinis kelias. (Tiesa)

ŠVENTOJI VALANDA ARKIKATEDROJE

    Vilniaus miesto Arkikatedroje kiekvieno mėnesio pirmojo penktadienio išvakarėse pusė septynių bus rengiama Ligonių Apaštalavimo dienos šventoji valanda. Tai religinės muzikos valandėlė invalidams, ligoniams, žemiškųjų negalių prislėgtiems, jauniems, seniems, tikintiems ir netikintiems — visiems. Arkikatedra — viena iš nedaugelio Lietuvos bažnyčių, į kurią nesunkiai galima įvažiuoti invalidams su vežimėliais. Lengvasis automobilis juos gali privežti prie pat šoninių bažnyčios durų (nuo etnografijos muziejaus pusės). Pagarbūs netikintieji stebėtojai taip pat bus visada laukiami. Tegu čia visus susirinkusius sujungia šventa muzikos, dailės, architektūros grožio galia. Pirmą kartą visi susibūrė rugpjūčio 31 dieną, tuo pradėdami naują tradiciją. (Tiesa)

PARKAS PILNAS SKULPTŪRŲ

    Naujais originaliais meno kūriniais pasipildė Klaipėdos skulptūrų parkas. Juos Smiltynėje, tradicinėje vasaros stovykloje, iškalė Lietuvos skulptoriai. Parodoje po vasaros dangumi atidengti vilniečio Sauliaus Šiukštos “Augalas”, klaipėdiečių Stasio Miseikio “Uostas” ir Arūno Sakalausko “Sparnuotoji”. Dabar parke yra 117 skulptūrų. Nutarta daugiau jų čia nestatyti.

    Kiti trylikos skulptorių stovyklos dalyvių darbai įsikūrė Smiltynėje. (Tiesa)

A. ŠAPOKOS “LIETUVOS ISTORIJA”

    Respublikos knygynuose skaitytojai nuolat domisi, ar greit jie gaus užsiprenumeruotą A. Šapokos redaguotą “Lietuvos istoriją”, kurios tiražas tikrai nemažas — 325 tūkstančiai egzempliorių. Už šio skaičiaus slypi kiekvieno prenumeratoriaus lūkesčiai kuo greičiau įsigyti taip išsiilgtą knygą. Deja, dar nesame pajėgūs nudžiuginti visus savo prenumeratorius iš karto. Jau išspaudinta 50 tūkstančių egzempliorių. Ši tiražo dalis per du kartus buvo atiduota knygų prekybos gamybiniam susivienijimui “Knyga”. Iš gautos pirmosios tiražo dalies buvo aprūpinti mokytojai ir Respublikos bibliotekos, o taip pat skirta Vilniaus ir Kauno prenumeratoriams bei užsienyje gyvenantiems lietuviams. Šių metų trečiame ketvirtyje “Mokslo” leidykla numato išleisti dar 50 tūkstančių egzempliorių. Lietuvos kultūros fondo užsakymu, J. Janonio popieriaus fabrikas žada pagaminti ofsetinį popierių, iš kurio ketvirtame ketvertyje numatoma išleisti dar 50 tūkstančių. “Mokslo” leidykla su A. Šapokos redaguotos “Lietuvos istorijos” prenumeratoriais ketina atsiskaityti iki 1991 metų. (Komj. tiesa)

KAS DIDINA BUTŲ KRIZĘ

    “Tiesoje” Ramutis Bubnys rašo, kad Kaune butų eilėse įrašyta daugiau kaip 21 tūkstantis šeimų, iš kurių nemaža daugiavaikių. Lietkoopsąjungos Kauno kilnojamosios mechanizuotos kolonos darbuotojai butų laukia daugiau kaip po dešimt metų, o per pastaruosius aštuonerius metus negavo nė vieno. Panaši padėtis ir kitose Kauno organizacijose.

    Kai šitaip trūksta butų, sunku suprasti, kodėl Respublikai taip įsakmiai peršama lengvatinėmis sąlygomis apgyvendinti demobilizuotus kariškius ir buvusius Šiaurės gyventojus. Būtų didelė neteisybė didinti butų krizę ir emigrantų, neturinčių savo tautinių šaknų, skaičių. Demobilizuoti kariškai ir buvę Šiaurės gyventojai turėtų naudotis butų suteikimo lengvatomis tik savo gimtinėse. (Tiesa)

PAŽYMĖTOS 115-osios BUVUSIO LIETUVOS PREZIDENTO A. SMETONOS GIMIMO METINĖS

    Rugpjūčio dešimtoji — pirmojo ir kol kas paskutiniojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimimo diena. Šeštadienį A. Smetonos tėviškėje, Ukmergės rajone, Užulėnio kaime, iškilmingai buvo pažymėtos 115-osios buvusio prezidento gimimo metinės. Šventę organizavo Ukmergės rajono Sąjūdžio taryba ir Lietuvių tautininkų sąjunga. Šventėje kalbėjo šiuo metu besiburiančių Lietuvoje įvairiausių partijų ir organizacijų atstovai. Kalbėjusieji aptarė Antano Smetonos politinę veiklą, iškėlė jo asmenybę, jo darbus siejo su dabarties Lietuva.(Komj. tiesa)

■ Vilniuje Kalvarijų gatvę okupantai buvo pavadinę Deržinskio vardu. Dabar vėl grąžintas Kalvarijų vardas.