Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

VYSKUPAS JULIJONAS STEPONAVIČIUS VILNIUJE

     Vyskupas korespondentams pasakė, kad sugrįžti į pareigas leista oficialiai. Kliūtys šalinamos. Vilniuje jis lankėsi antrą sausio savaitę. Šio apsilankymo Vilniuje metu buvo supažindintas su Respublikos vyriausybės Lietuvos tikintiesiems grąžintos Arkikatedros rūmais, jų būkle ir pasiruošimu perdavimui tikintiesiems. Beje, katedra — netikslus pavadinimas, Vilnius yra arkivyskupijos centras, jis turi arkikatedrą. Ji yra svarbiausia mūsų Tautos šventovė, kuri dabar baigiama ruošti sugrąžinimui. Į ją dar neįžengėme ir šv. mišias vyskupas atnašavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Rūpesčių nemažai. Tenka iš anksto galvoti ir apie šv. Kazimiero karsto ir relikvijų grąžinimą į arkikatedrą. Tai bus atlikta kovo pradžioje.

     Didelį nerimą kelia alkoholio gamybos ir prekybos didėjimas. Girtuoklystės plitimas arkivyskupijos rajonuose ir parapijose. Todėl visomis išgalėmis vyskupas rems ką tik įsikūrusio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio idėjas ir veiklą. Tautinį ir dvasinį atgimimą galima pasiekti tik žengiant blaivystės ir doros keliu. Bažnyčia pritaria ir rems šio visuomenės sąjūdžio ruošiamą akciją: “Negaminti, neprekiauti, nepirkti, negerti, nevaišinti. Stengsimės iki gavėnios paruošti Lietuvos Bažnyčios hierarchijos ganytojišką laišką tikintiesiems dėl blaivybės. Sieksime, kad 1989-ieji tikrai taptų pirmaisiais blaivybės metais visoje Lietuvoje, kad blaivybės idėja taptų Tautos nuosavybe”.

     Nors arkikatedra visų tikinčiųjų džiaugsmui sugrąžinama, bet arkivyskupijos rūmai kol kas vyskupui neperduoti. Tuo tarpu vyskupas neturi rezidencijos, buto ir negali įsikurti. Tikimasi, kad naujai paskirtas kulto reikalų įgaliotinis geranoriškai ir operatyviai pasirūpins, kad arkivyskupijos rūmai būtų kuo greičiau sugrąžinti. Tada vyskupui nebebus reikalo nuolat važinėti iš Žagarės ir galės tuoj imti visų arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus darbų. (Rūmai jau grąžinti. Red.)

     Jei neatsiras kokių nenumatytų kliuvinių, arkikatedroje pirmosios iškilmingos pamaldos bus vasario mėnesio pirmąjį sekmadienį. Vyskupui bus didelis džiaugsmas ir garbė atnašauti pirmąsias šv. mišias mūsų atgimstančios tautos šventovėje. (Tiesa)

KNYGA APIE VYTAUTĄ DIDĮJĮ

     Vyriausioji enciklopedijų redakcija išleido monografiją “Vytautas Didysis”. Tai antrasis fotografuotas leidinys. Pirmasis išėjo iš spaudos 1930-aisiais Vytauto Didžiojo metais, minint didžiojo Lietuvos Kunigaikščio 500-ąsias mirties metines. Šio populiaraus mokslo veikalo autoriai — A. Šapoka, Z. Ivinskis, V. Dėdinas ir kiti; redagavo P. Šležas. Be fotografuoto teksto, naujame leidinyje išspausdinta istoriko R. Batūros pratarmė. (Tiesa)

    Kun. Karolis Garuckas, S.J., mirė prieš 10 metų (1979 m. balandžio mėn. 5 dieną) Ceikiniuose, Ignalinos rajone. Jis labai nepatiko tikėjimo priešams, o liaudis, tikintieji jį mylėjo, kone garbino. Mėtomas iš vienos mažytės parapijėlės į kitą, niekur ilgiau nepalaikomas, labai dažnai įgaliotinių baramas, mokomas, grasomas, vis tiek ištikimai tęsė savo kunigišką apaštalo ir sielų ganytojo darbą. Pamilo jį ne tik vyresnioji karta, bet ir jaunimas, studentija. Ir dabar, jau po 10 metų, jis tebeatsimenamas, jo kapas lankomas, gėlėmis puošiamas.

     Netrukus turi pasirodyti pačių žmonių, jo gyvenimo gyvų liudytojų parašyti atsiminimai. Knygos vardas — “Didysis kovotojas”. Leidžia “Krikščionis gyvenime” leidykla. Prašykime Viešpatį, kad kun. Garucko paliktą didelę spragą užpildytų idealistai, Dievą ir Tėvynę mylintys jaunuoliai.

ANT PLIKOJO KALNO...

     Vilniuje, dešiniajame Vilnelės krante, ant Plikojo kalno stovėjo įspūdinga Trijų kryžių skulptūra. Jos autorius — žinomas skulptorius ir architektas A. Vivulskis. Pokario metais skulptūra buvo sunaikinta.

     Dabar, atsiliepiant į kultūros veikėjų ir plačios visuomenės pageidavimą, A. Vivulskio skulptūrą nutarta atstatyti. Lėšas tyrinėjimo, projektavimo ir atstatymo darbams, kaip praneša Eltos korespondentas, nutarta skirti iš miesto biudžeto.

     Lietuvos TSR Mokslų Akademijos istorijos instituto mokslinio bendradarbio archeologo V. Daugudžio vadovaujami talkininkai jau atkasė ant Plikojo kalno Trijų kryžių skulptūros liekanas. Paminklų restauravimo-projektavimo instituto specialistai ieško archyvuose ikonografinės medžiagos. Grupė architektų, vadovaujama H. Šilgalio ir bendradarbiaujant su skuptoriumi V. Vildžiūnu, rengia skulptūros atstatymo projektą. (Tiesa)

SVEČIUOSE PAS KARDINOLĄ VINCENTĄ SLADKEVIČIŲ

     “Švyturyje” rašoma, kad korespondentai, važiuodami pas kardinolą Vincentą Sladkevičių, pasuko į nuošalią Kaišiadorių gatvelę, prie jo kuklaus namo, skendinčio medžių paunksmėje; nekilo mintis sustoti. Akys ieškojo kažkokio kitokio — išvaizdesnio, ryškesnio, nors čia nebuvo matyti tokių, kokius dabar statosi kolūkių mechanizatoriai, o juo labiau tokių, kokie dygsta kur nors Garliavoje ar Panevėžio pakraščiuose. Nebūtų nustebę, jei kardinolo rūmus būtų pamatę nors kiek panašius į mėsos kombinato darbininko ar kokio nors viršininko vilą prie Žaliųjų ežerų. Teko grįžti prie kuklaus medinio namuko, nuo laiko, lietaus ir saulės jau apiblukusiais dažais, papilkėjusiu šiferio stogu. Obelys svarino šakas tiesiog prie langų, atokaitoje raudonavo vyšnios, o prie pat gatvės tarp dviejų augalotų baltaliemenių beržų žaliai dažyti mediniai varteliai, kaip ir visa aplinka, rodė šeimininko santūrumą ir ramybę.

     — Prašom, brolau, prašom, — prie durų malonia šypsena pasitiko kardinolas Vincentas Sladkevičius. Ir jeigu ne iškilmingumo teikianti juoda su raudonais apvadais sutana, per juosmenį perrišta plati purpurinė juosta ir tokios pat spalvos kepuraitė, sidabru žvilgantis kryžius ant krūtinės, tai iš kuklios laikysenos, nė kiek nepabrėžiančio rango, negalėtum pasijusti peržengęs aukšto Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovo namų slenkstį.

     Kambarėlio viduryje apskritas stalas, užtiestas vyšniniu aksomu, kampe palei sienas, tarsi taupant vietą, sustatytos knygų lentynos, ant kurių, kaip ir ant stalo, įvairiausių gėlių puokštės, dovanotos sveikinant pastaruoju metu gausiai lankomų svečių. Marijos skulptūrėlė, palaimintojo Jurgio Matulaičio portretas, ant sienų šventųjų paveikslai. Po langu nedidelis staliukas telefonui, kitame kampe rašomasis stalas, apkrautas knygomis, kurių antraštės mirga įvairiomis kalbomis. Kardinolas skaito ne tik lietuvių ir lotynų kalbomis, bet ir italų, anglų, lenkų, vokiečių, rusų, prancūzų ir latvių. Kai maloniai pakvietė pažvelgti į kitą, taip pat kuklų, ramybe alsuojantį kambarėlį, ant stalo buvo atversta knyga prancūzų kalba apie Šventųjų gyvenimą. Dėmesį patraukė dailiai padarytas, gintarais išdabintas kryžius, prieš kurį pastatyta šviesaus medžio nedidukė klaupkelė. Ir čia šventųjų paveikslai, tarp kurių pirmojo Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos portretas. Kelios eilės knygų lentynose. Jokių šiuolaikinių brangių baldų, kilimų ar kitų civilizacijos bei prabangos ženklų.

     — Televizorius man nereikalingas. Kai vyksta kokios varžybos, aš labai pergyvenu dėl Lietuvos. Be to, jis daug laiko atimtų... — aiškina kardinolas.

     Tokioje aplinkoje gyvena 68-erių metų, pagal amžių pakankamai žvalus, kiekvieną svečią maloniai sutinkantis, mielai priimantis, jautrus ir gausiai laukiamų, o gal ir ne visada laukiamų, svečių lankomas Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininkas, kardinolas Vincentas Sladkevičius. Gimęs ir augęs mažažemių valstiečių šeimoje, Kaišiadorių rajone, Guronių kaime, netoli Žąslių. Buvo penktas vaikas šeimoje, todėl mokslų siekti nebuvo lengva. Mokėsi Kaišiadorių gimnazijoje, vėliau Kauno jėzuitų gimnazijoje, studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje ir ją baigė teologijos lisenciato laipsniu. Kunigu įšventintas 1944 m. kovo 25 d. Kunigavo Merkinėje, Aukštadvaryje, Kaišiadoryse, Šešuoliuose, Kuktiškėse, Inturkėje. Vėliau dėstė Kauno kunigų seminarijoje. Nuo 1956    m. kanauninkas. Vyskupu konsekruotas 1957    m. gruodžio 25 d. Nuo 1988 m. balandžio 26 d. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas. Gegužės 26 d. paskirtas kardinolu, o birželio 28 d. įvestas į kardinolų kolegiją Vatikane.

RELIGIJA LIETUVOJE

     “Švyturyje” rašoma, kad šiuo metu Lietuvoje veikia 761 religinė bendruomenė, tarp jų 630 katalikų. 1940 m. Lietuvoje buvo 834 katalikų bažnyčios, dabar veikia 630. šiuo metu Kaišiadorių vyskupijoje veikia 65 bažnyčios. Kauno arkivyskupijoje — 122. Panevėžiovyskupijoje — 120, Telšių vyskupijoje ir Klaipėdos prelatūroje — 142, Vilkaviškio vyskupijoje — 94, Vilniaus vyskupijoje — 87. Dabar Lietuvoje yra 686 katalikų kunigai.

     Vilniaus mieste veikia 22 maldos namai:

     11 katalikų bažnyčių, 9 stačiatikių ir sentikių cerkvės, po 1 evangelikų-babtistų ir judėjų.

TAPO AKMENS DULKĖMIS

     Anykštėno liaudies meistro Stanislovo Petraškos kūryba dar daugeliui negirdėta —jis tapo akmens dulkėmis. Laisvalaikiu liaudies meistras ieško ir renka įvairiaspalvių akmenų, kuriuos vėliau mala ir iš jų gamina dulkes. Tokia kūryba reikalauja didelio kruopštumo ir kantrybės. Vieną paveikslą nutapyti užtrunka keli mėnesiai.

     Stanislovo Petraškos darbuose atsispindi lietuvių tautos istorija, graži Anykščių apylinkių ir visos Lietuvos gamta, įžymios vietos. (Tiesa)

GRĄŽINAMI SENI GATVĖVARDŽIAI

     Jau antri metai Vilniaus gyventojai vaikšto Pilies, Totorių, Didžiosios gatvėmis. Lietuvos sostinėje atkuriami senieji gatvių pavadinimai. Gražią vilniečių iniciatyvą palaikė ir kiti miestai. O Klaipėda kažkodėl snaudžia! Dėl įvairiausių priežasčių čia pranyko daug istoriškai prasmingų gatvėvardžių. Kaip nušvistų senos uostamiesčio gatvelės, jeigu joms sugrąžintume Pilies, Tilto, Akmenų pylimo, Auksakalių vardus! (Tiesa)

RAŠYTOJO GIMTINĖJE

     Ateinančiais metais sukaks 120 metų, kai gimė lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas. Senojoje Kunigiškių pradinėje mokykloje, kurioje mokėsi rašytojas, dabar įkurtas jo muziejus. Istorinėmis tapo vietos, susijusios su literatūros klasiku — Popšutė, Valiulio kalnelis, akmuo, Juodžiaus kelmu vadinamas. Ant tilto per Šventąją, ties Žaliosios gyvenviete, atkurti skulptoriaus bareljefai su rašytojo portretu. (Tiesa)

    ■    Jonas Paulius II yra aplankęs 70 kraštų, atlikdamas 40 kelionių. Jis yra pirmasis popiežius, kuris lankėsi sinagogoje, kalbėjo musulmonams ir žodį tarė protestantų bažnyčioje.