V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

ROMANO “VIRGIN AND MARTYR” TURINYS

     Kai kun. Andrew Greeley rašo romaną, tai jam rūpi ne vien personažų intrigos, bet gilesni žmogiški klausimai. Dėl to verta patyrinėti, ką Greeley nori pasakyti apie modemų katalikišką gyvenimą šiame romane vaizduojamoje visuomenėje.

     Sprendžiant šį klausimą, pirmiausia bus naudinga susipažinti su romano “Virgin and Martyr” turiniu. Romanas prasideda, pasakojant, kaip buvęs seselės Katarinos mylimasis ir jos pusbrolis kunigas rūpinasi teisme išaiškinti, kur yra dingę keletas milijonų dolerių, kuriuos Katerina, kaip savo tėvų palikimą, kažkokiu būdu yra perkėlusi į Pietų Ameriką paremti revoliuciniam sąjūdžiui. Katarina yra žuvusi kažkurioje Pietų Amerikos valstybėje, kaip išsilaisvinimo teologijos atstovė ir revoliucinio sąjūdžio veikėja.

Sakykla Kauno bazilikoje

     Toliau autorius pasakoja visą Katarinos gyvenimo istoriją, pradedant nuo mokslo metų ir jos skaisčios meilės būsimam advokatui, kuris dabar rūpinasi jos palikimu. Katarina, kad nebūtų po mirties pasmerkta, įstoja i vienuolyną, priešinantis tėvams. Naujokyne ir vienuoliniame gyvenime ji nepraranda savo jaunos gražuolės entuziazmo ir meniško dailininkės nusiteikimo. Vienuolinio gyvenimo ji neišsižada net tada, kai susidomi ir susirūpina JAV gyvenimo socialiniais nelygumais ir įsijungia į išsilaisvinimo teologijos sąjūdį.

     Paskirta vaikus mokyti tikėjimo vienoje parapinėje mokykloje, ji įeina į konfliktą su klebonu, atsisakydama mokyti vaikus pagal Baltimorės katekizmą. Ji nori vaikus mokyti religijos, sekdama II Vatikano susirinkimo dvasia. Alkoholiką asistentą, kuris gretinosi prie jos lytiškai santykiauti, ji smarkiai apmuša.

     Įsijungdama į anarchistinius sąjūdžius, ji tampa JAV administracijos priešininke. Ji dalyvauja riaušėse prieš demokratų konvenciją 1978 m. Čikagoje. Ta proga ji buvo areštuota. Įvairiose demonstracijose ji dalyvavo ir Niujorke bei Vašingtone, kur būdavo taip pat areštuota.

     Su vienuolija jos ryšys iš karto nenutrūksta. Vėliau ji įsijungia į išsilaisvinimo teologijos kursus Niujorke ir tampa šių kursų vedėjo kunigo sekretore. Pagaliau už jo išteka. Ilgainiui paaiškėja, kad jis lytiškai nesidomi moterimi. Jos gyvenimas pasidaro beprasmis. Iš tokios padėties ją išgelbsti pusseserė.

Toliau Katariną randame kažkurioje Pietų Amerikos valstybėje, veikiančią revoliuciniame sąjūdyje. Paaiškėja, kad žmonės jos veiklai nepritaria. Jie yra nepatenkinti savo diktatoriumi, bet ir jos nelaiko sava. Tada ji pradeda galvoti, ar ji eina geru keliu. Galvoja pasitraukti iš tos veiklos ir atitraukti iš jos savo pinigus. Tai pajunta kunigas, kuris yra šios veiklos organizatorius. Pirmiau negu ji apsisprendžia pasitraukti, kunigas ją išduoda vietos valdžiai. Ją suima ir sumuša.

     Bet ji, nušovusi du sargybinius, sugeba išsilaisvinti ir net pasiekti JAV. Revoliucinis sąjūdis pasirūpina ją paskelbti mirusia, kad jie galėtų naudotis jos pinigais.

     Atvykusi Amerikon, Katarina susitaiko su ta žinia, kad yra mirusi, ir, pakeitusi savo pavardę ir vardą į Angelę, vienoje užkampio kolegijoje skaito kursą apie tapybą. Jos du draugai, buvęs mylimasis ir kunigas pusbrolis, netiki, kad ji mirusi, jos ieško ir suranda. Jai atsiranda galimybė grįžti prie savo jaunystės mylimojo, tačiau, praleidusi naktį su juo, nuo jo pabėga.

     Romanas baigiamas svarstymu teisme apie jos pinigus. Jos buvęs dvasios vadovas, padedant dviem liudininkams, įrodo, kad Katarina tikrai yra mirusi. Jos mylimasis advokatas nesistengia įrodyti, kad teismo sprendimas yra neteisingas. Teisme dalyvauja ir ji pati, nežinant nei advokatui, nei kunigui, nes yra pakeitusi savo išvaizdą.

     Prasideda pasitarimai apie jos vedybų galimybę su jaunystės mylimuoju. Ji nėra tikra, ar galėtų būti gera vyro žmona. Pagaliau susitariama. Pusbrolis kunigas rengiasi ruošti pamokslą vedyboms. Jis nusprendžia, kad jo ruošiamas Kalėdų pamokslas tiks ir vedyboms.

     Tai toks yra labai suglaustas romano turinys. Jame yra labai įvairių ir įdomių supainiojimų ir talentingai sudarytų situacijų. Dėl to jis yra vienas labiausiai skaitomų knygų JAV. Tačiau jame yra ir įvairių pokalbių bei pareiškimų, dėl kurių jis yra vertas svarstymo religiniu atžvilgiu.

KĄ GREELEY NORI PASAKYTI KATALIKIŠKAI VISUOMENEI?

     Pažiūrėkime dabar, kokį priekaištą šiuo kūriniu daro kun. Greeley moderniai katalikiškai visuomenei. Čia jis iškelia įvairias modernaus gyvenimo aplinkybes, iš kurių galima suprasti, ką autorius galvoja apie šiandieninį katalikų dvasingumą. Pagrindinis romano personažas seselė Katarina, revoliucionierė ir pagaliau pabėgėlė į menišką veiklą, yra pagrindinė tų pažiūrų nešėja, kurios, atrodo, rūpi ir kunigui Greeley.

     Pirmiausia reikia pabrėžti, kad čia nedaroma priekaišto katalikų tikėjimo pagrindams. Čia nėra nei netikėjimo, nei abejonių katalikų tikėjimo tiesomis. Katarina yra konflikte tik beveik su visomis katalikiškos visuomenės gyvenimo apraiškomis. Ji yra konflikte su savo šeima,

     pasirinkdama vienuolinį gyvenimą, tėvui ir motinai protestuojant. Ji yra konflikte su savo vienuolija, iš jos tvarkos pasitraukdama ir pagaliau visai iš jos išstodama. Ji yra konflikte su jaunesniąja ir vyresniąja kunigija. Aštriame konflikte ji yra su JAV socialine ir politine santvarka, išeidama kovoti prieš Vietnamo karą ir prieš mobilizaciją apskritai. Ji yra konflikte su savo pusbroliu kunigu, atsisakydama dalyvauti jo primicijose ir ta proga išreikšdama protestą katalikiškai kunigiškai institucijai. Pagaliau ji yra kovoje ir su savo jaunystės mylimuoju, kurį ji vadina “male chauvinist pig”. Tačiau visuose šiuose protestuose nėra užuominos, kad ji kovotų prieš katalikų tikėjimo tiesas, ar kurtų savitą teologiją. Nors, žiūrint į visą jos veiklos pobūdį, to lyg būtų galima laukti.

     Nėra abejonės, jog ji supranta, kad yra nusikaltusi Bažnyčios santvarkai, tačiau ji nedaro principinio priekaišto katalikybei. Atrodo, kad Greeley kaip tik nori tai pasakyti.

     Kitas, pagalbinis šio romano personažas Monika, lenkiškos kilmės, prisivilioja Nikolą, buvusį Katarinos mylimąjį, lytiškai su ja santykiauti, tačiau ir ji yra tradicinė katalikė, kas sekmadienį einanti Komunijos. Į savo nusikaltimą ji žiūri kaip į mažai reikšmingą dalyką, nenutraukiantį ryšio su katalikybe. Tačiau šių personažų katalikybėje yra kažkas negero, ką kun. Greeley ir nori pasakyti.

“GYVOJO SIDABRO IR RŪKO” JUNGINYS

     Romane atvaizduotą katalikybę gal mums padėtų suprasti tai, kaip savo ir kitų katalikybę aptaria Katarinos pusbrolis kunigas. Šis katalikiškumas, pasak jo, yra būdingas tuo, kad jis savyje yra kažkas nesiderinančio. Iš vienos pusės jis yra labai gyvastingas (kaip gyvasis sidabras), iš kitos — paskendęs neveiksminguose rūkuose.

     Kun. Blakie kartu su advokatu Nikola yra atvykę į Rio miestą, tikėdamiesi surasti Katariną ir ją sulaikyti nuo jiems nepatinkančios jos veiklos. Savo bendrakeleiviui kunigas Blakie sako: “Niekas nesipriešina Dievo malonei, Nikola. Tai yra kombinacija rūko ir gyvsidabrio. Ji įsiskverbia pro smegenų plyšius ir junginius, užpildydama tarpus tarp smegenų taip, kad mūsų planai, programos ir asmenybės yra paliekamos tuščios. Ji (Dievo malonė) užvaldo kraštutines angas, kurias mes jai užleidžiame ir tada, kai mažiausiai tikimės, ir manome, kad būsime padarę visa, kas galima, tai sukliudyti: tada įvyksta tas didysis sprogimas” (p. 14 15). Kun. Blakie tai sako apie save, bet tuo jis dar labiau nori aptarti Katarinos elgesį.

     Toks Dievo malonės aptarimas sudaro pagrindą suprasti šio romano kompoziciją. Tačiau šiame simbolyje glūdi ne tik šio kūrinio samprata, bet ir jo trūkumai. Tai yra dėl to, kad autorius šį simbolį aiškina kitaip, negu jį aiškintų pašalinis jo vertintojas.

     Jeigu šį simbolinį krikščionio aptarima imame jo natūralia prasme, tai krikščioniu, ir šiuo atveju kataliku, turime suprasti tokį žmogų, kuris gyvai reaguoja į gyvenimo paerzinimus, panašiai kaip šaltis ir šiluma veikia termometro gyvąjį sidabrą. Tačiau Dievo malonė šiam žmogui yra tarsi rūkas, kuriame jis gyvena. Bet kaip rūkas nedaro įtakos termometrui, taip ir Dievo malonė, pagal šio simbolio prigimtį, negalėtų daryti tiesioginės įtakos tikinčio žmogaus gyvenimui. Ir tai, rodos, logiškas galvojimas, kurį galima pagrįsti ir senuoju Aristoteliu. Jis savo metafizikoje sako, kad jeigu du daiktai yra vienas kitam priešingi, jie negali turėti palinkimo jungtis vienas su kitu, nes jie vienas kitam yra svetimi. Bet jeigu mes gamtoje matome skirtingų jėgų junginių, tai, pagal Aristotelį, jungiantį vaidmenį atlieka medžiaga (Metaph. XIII, 1075a).

     Tačiau kun. Blakie nesilaiko savo paties pateikto simbolio logikos, Dievo malonę aptardamas rūko įvaizdžiu ir sakydamas, kad tas rūkas veržiasi į termometrą ir, kalbant apie žmogaus gyvenimą, jame įvykdo tą didįjį triukšmą, kurį protingam žmogui reikėtų sukliudyti. Ir taip mes patenkame į neišaiškinamą Katarinos veiklos situaciją. Pagal čia pasiūlytą krikščionio aptarimo simbolį, turime pagrindą manyti, kad Katarinos išsišokimai yra tarsi gyvsidabrio reagavimas į gyvenime iškilusias problemas. Tačiau kun. Blakie čia mus sulaiko, sakydamas, kad tą sprogimą Katarinos gyvenime sudaro rūkas, t.y. Dievo malonė, įsiskverbusi į jos smegenų tarpus. Tai yra problema, kurios sprendimo šis romanas neduoda, o tik ją iškelia.

IŠSISUKINĖTOJA

     Norint ieškoti atsakymo į klausimą, ką kun. Greeley šiame romane nori pasakyti apie katalikišką visuomenę, verta atkreipti dėmesį į tai, ką Katarinos pusbrolis kunigas jai pasako romano pabaigoje. Jis drįsta ją-vadinti kankine, būtent ta prasme, kad ji liudija ne tiek Dievą, kiek gyvenimą, nes liudijimas gyvenimu užtrunka ilgiau, negu liudijimas mirtimi. Tačiau čia pat jis save ir sukritikuoja, sakydamas, kad Katarinos liudijimas yra būdingas pabėgimu nuo gyvenimo problemų, norint neutralizuoti gyvenimo baisumus (p.499). Pusbrolis jai prikiša, kad ji visada stengėsi išvengti asmeninės atsakomybės. Ji pabėgo nuo kunigo Roy, kuris buvo ją vedęs, ji pabėgo iš vienuolyno ir iš revoliucijos sąjūdžio. Tačiau namo ji taip pat nesugrįžo. O prisiimdama Angelės vardą, ji norėjo pabėgti pati nuo savęs.

     Šalia to, pusbrolis jai prikiša, kad ji už savo nesėkmes kaltino visus kitus: savo tėvą, kun. Roy, policijos inspektorių Filipe. Į kaltinamųjų grupę ji įtraukė ir savo buvusį mylimąjį bei pusbrolį kunigą. Prie jos pabėgimų galima priskirti ir pabėgimą į meninę kūrybą — tapybą, dėstant užkampio kolegijoje.

     Apie tai mąstydamas kun. Blakie pats prisipažįsta, kad jo jai priskirtas kankinės titulas netinka. Kad jis jai tiktų, tai jai reikia dar daug jėgos iškęsti gyvenimą. Jeigu ji apsispręstų jungtis su Nikola, tai ją galėtų išgelbėti tas švelnumo ir tvirtumo junginys. Čia jis vėl prisimena gyvsidabrio ir rūko junginį aptarti Dievo malonei, kuri pro langus galėtų įsiskverbti į jų gyvenimą.

     Pabėgimas nuo problemų, ar gal nesugebėjimas jungti gyvenime iškylančias problemas į vieną žmogišką uždavinį lydi ir kitus šio romano personažus. Katarinos motina yra mistike ir užsiima tik ruošimu arbatėlių savo grupės narėms. O jos tėvas nesiskiria nuo “Wall Street Journal” ir nuo domėjimosi akcijomis. Ir šios šeimos likimą Greeley atvaizdavo nerealiai. 1973 m. birželio mėnesį jų namuose dujos pateko į oro vėdinimo aparato vamzdžius, ir jų namai su gyventojais buvo išmesti į tarpkosmines erdves. Tokia yra šios generacijos pabaiga — priduria autorius (p.397).

     Pabėgimą nuo problemų liudija ir Katarinos dvasios tėvas bei išsilaisvinimo teologijos mokytojas. Jis, matydamas, kad Katarina nori trauktis iš revoliucinio sąjūdžio, užuot sprendęs problemą protingai, nutaria ją nužudyti. Jis tai įvykdo, atiduodamas ją į savo priešų rankas. Būdinga ir tai, kad, prieš leisdamas ją suimti vietos policijai, jis ją pabučiuoja. Tai aiškiai primena Kristaus išdavimo sceną. Katarina net po to nesugeba jo nekęsti. Taigi šiame romane pagrindiniai personažai yra būdingi, pabėgdami nuo savęs, būtent nuo tos ideologijos, kuria jie buvo persiėmę.

GYVENIMIŠKOS IŠMINTIES TRŪKUMAS

     Ką būtų galima pasakyti apie šiame kūrinyje vaizduojamos katalikiškos visuomenės religingumą? Iškart reikia pasakyti, kad turbūt nė vienas katalikas teologas nesutiks su tuo malonės aptarimu, kuris duodamas šiame romane, būtent, kad ji yra rūkas, o žmogus — termometras. Visuotinai priimtas Dievo malonės aptarimas katalikų teologijoje sako, kad žmogus, esąs Dievo malonėje, yra Dievui malonus. Tai reiškia, kad Dievo malonė yra ne koks išorinis priedas žmogui, bet pats žmogus pasidaro Dievui malonus. (Aišku, čia kalbame apie pašvenčiamąją Dievo malonę). Iš tokios sampratos yra kilęs ir pats Dievo malonės vardas. Dievo malonė yra tam tikras žmogaus stovis. Šitokį stovį pats žmogus turi pažinti ir suprasti. Bet kaip tik pagrindinis šio romano personažas Katarina ne taip supranta Dievo malonę. Jai malonė yra tik atsitiktinumas. Žmogus veikia kaip termometras, reaguodamas į šaltį ar šilimą. O pagal jos pusbrolio kunigo galvoseną, Dievo malonė yra įsibrovimas į žmogaus smegenis. Paties žmogaus atsakingo pažinimo čia beveik nėra.

     Išvada, kurią galėtume pasidaryti iš šio romano, būtų ta, kad čia nėra protingo priėjimo prie Dievo malonės. Negana to, ir žmogaus prigimtis čia suprantama ne tiek kaip protingas veikimas, bet kaip spontaniškas reagavimas į išorinius paerzinimus. Taigi Katarina turi krikščionišką tikėjimą, bet neturi krikščioniškos galvosenos. Kai ji bando galvoti ir rasti pagrindus, kaip pateisinti savo revoliucinę veiklą, iš to išeina nei šis, nei tas. Savo revoliucinę veiklą ji grindžia, kaip pati pasisako, Visigotų teologija. Kadangi, pasak jos, krikšionybė yra nusikaltusi Visigotams, juos atmesdama, tai už tai ji nori atsiteisti savo revoliucine veikla, stodama prieš savo tėvų ir JAV visuomeninę santvarką (p. 317-318).

     Sunku išvengti klaikaus įspūdžio, kurį sukelia šitokia filosofija, kurią ji vadina teologija. Katarina neturi praktiškos išminties. Kas yra praktiška išmintis? Tai sugebėjimas pažinti ne tik bendrinius principus bei esamą gyvenimo tikrovę, bet ir sugebėti tuos dalykus suderinti. Juos suderinti negali niekas kitas, o tik pats konkretus žmogus. Katarina pažįsta krikščioniškus principus, pažįsta esamą socialinį neteisingumą, tačiau ji nesugeba padaryti protingos išvados.

     Katarinai trūksta to, ką pasako geras lietuviškas žodis — pasaulėžiūra. Šis terminas kaip tik gaubia savyje tuos tris dalykus, kurie yra reikalingi praktiškai išminčiai: krikščioniškus principus, dėmesį esamai gyvenimo tikrovei ir sugebėjimą juos protingai spręsti. Tai buvo didelis nepriklausomos Lietuvos šviesuomenės religinės kultūros turtas. Jo dėka didelių gyvenimo stumdymų atvejais, kuriuos ta šviesuomenė išgyveno šiame šimtmetyje, ji išvengė klaikių blaškymusi į visas puses. Gal ši šviesuomenė stokojo gilesnės krikščioniškos mistikos, tačiau ji buvo išmokyta rūpintis susidaryti savitą ir gyvenimišką pasaulėžiūrą. Reikia pripažinti, kad tai buvo nemažas nepriklausomos Lietuvos religinių mokytojų, ne tik kunigų, bet ir pasauliečių nuopelnas.

     Bet grįžkime dar prie kun. Greeley romano. Jau esame atkreipę dėmesį į šio romano personažų nesugebėjimą protingai jungti krikščioniškus principus su konkrečia gyvenimo tikrove. Šis trūkumas kartu liudija ir šios visuomenės Dievo Sūnaus įsikūnijimo teologijos supratimo trūkumą. Nors šioje visuomenėje krikščionybė egzistuoja, bet tik rūko pavidalu, o ne konkretesne forma. Nors šio romano personažai ir eina į konkrečią tikrovę, bet, pajutę savo negalią, iš jos pabėga. O Katarina, pakeisdama savo vardą į Angelę, liudija pasitraukimą iš žemiškosios tikrovės. Galimas dalykas, kad šio romano autorius pats šį personažų trūkumą pastebėjo, nes leido vienam personažui, pusbroliui kunigui, į tai atkreipti dėmesį. Kai jis turėjo ruoštis vedybų pamokslui, juto reikalą padaryti užuominą apie Kalėdas. Jis sakė, kad Kalėdų pamokslas galėtų tikti ir šioms vedyboms. Kalėdų paslapties sujungimas su čia atvaizduotu gyvenimu galbūt galėtų būti raktas šiame romane iškeltai problemai išspręsti.