P. DAUGINTIS, S. J.

     Religinių patyrimų ugdymas savyje ir kituose, ypač mums vienokiu ar kitokiu būdu pavestuose žmonėse, yra labai svarbus dalykas. Dabar pasaulis pergyvena didelę dvasinę ir religinę krizę. Po II pasaulinio karo ši krizė darosi vis didesnė. Ji išsiplėtė ir katalikų Bažnyčioje.

     Čikagoje 1987 m. kovo 15 d. turėjo savo posėdį Čikagos arkivyskupijos katalikų konferencija “The New Religious Task Force”. Katalikų konferencijos įstaigos direktorius kun. Patrick Breman joje kalbėjo: “Statistikos rodo, kad prieš keletą metų tik vienas trečdalis galinčių nueiti į bažnyčią parapijiečių dalyvavo mišiose. Dabar, atrodo, dalyvių skaičius nukrito iki ketvirtadalio”.

Jiezno bažnyčios sakykla

     Yra įvairių nedalyvavimo priežasčių. Gal svarbiausia — katalikų Bažnyčia, kaip ir kitos didžiosios krikščionių bendruomenės, nepatenkina tikinčiųjų visuomenės dabartinių reikalų. Kun. Breman tokį teigimą parėmė katekisčių atliktos statistikos 18-25 m. amžiaus studentų duomenimis. Štai statistikos duomenys:

     72% sakėsi nieko negauną iš mišių;

     67% nors gavę Sutvirtinimo sakramentą, nejaučia jo efekto;

     67% nesutinka su katalikų Bažnyčios moralės mokslu;

     74% sakėsi norį daugiau sužinoti apie Jėzų Kristų.

     Tai yra įdomu. Dėl šios priežasties daugumas palieka savo didžiąsias krikščionių bendruomenes ir jungiasi prie mažųjų. Atrodo, kad ten jie daugiau sužino apie Jėzų Kristų.

     Minėtame posėdyje dalyvavęs dr. Michael Diamond, buvęs privačių įstaigų klinikinis psichologas, aiškino šio reiškinio priežastis. Jis mano, kad kai kurie žmonės nori priklausyti tokioms bendruomenėms, kur randa daugiau intymumo, šeimyniškumo, meilės, malonesnio priėmimo. To jie neranda didžiosiose krikščionių bažnyčiose. Jiems atrodo, kad mažesnės krikščionių bendruomenės, kongregacijos pateikia paprastus, jau paruoštus atsakymus į sudėtingus gyvenimo ir dvasingumo klausimus. Jie ten yra skatinami dalintis savo rūpesčiais ir pergyvenimais su kitais. Tokiu būdu gali augti, keistis, gerėti.

     Be to, modernioje technologinės eros visuomenėje svarbiausi dalykai yra: “ką tu darai, ką tu turi?” Žmogus mano, kad, kuo plačiau gyvendamas, jis bus laimingesnis. Ir laimės suvokimas yra pasikeitęs, palyginus su ankstyvesniųjų kartų laimingumo sąmone. Modernusis žmogus siekia savo individualinės laimės, o ne visos šeimos ar bendruomenės. Dažniausiai siekia tik to, kas patenkina žemesniąją žmogaus prigimties pusę: hedonizmo, seksualizmo. Tačiau tai nepatenkina nei žmogaus dvasios troškimų, nei žmogaus socialinės prigimties siekių. Užtat išsivysto neigiami technologinės civilizacijos reiškiniai: baimės ir nesaugumo jausmai, vienišumo, liūdnumo, depresijos ar beprasmiškumo sąmonė. Tai daug ką priveda prie narkotikų ir savižudybės. Šios negerovės apima vis platesnius jaunimo ir visuomenės sluoksnius.

REIKIA STIPRIŲ RELIGINIŲ PERGYVENIMŲ

     Norint šiems žmonių sluoksniams ir grupėms pagelbėti, reikia padėti jiems grįžti į savo gyvenimo religinę sritį, joje tinkamai įsigyventi ir įsijausti.

     Religinė sritis — tai žmogaus bendravimas su Kūrėju. Religija (lot. Religare — surišti) yra žmogaus susirišimas su Dievu, santykiavimas su tobuliausia Būtybe, kilniausia Asmenybe. Tai sąmoningas jungimasis su pačia tiesa, grožio ir laimės srove, pačiu gyvybės šaltiniu. Užtat nuoširdus bendravimas su Dievu gali patenkinti jį mylintį, juo pasitikintį žmogų. Bendraudamas su Dievu, žmogus randa atsakymus į didžiuosius gyvenimo prasmės klausimus.

     Dažnai žmogaus religinis gyvenimas būna visiškai privatus, neturintis jokios įtakos viešam gyvenimui, bendruomenei. Taip pat dažnai jis būna paviršutiniškas, tik protinis, o ne gyvenimiškas, nuoširdus bendravimas su mūsų Dievu Tėvu ir Išganytoju Jėzumi Kristumi.

     Norint būti religingu žmogumi, t.y. susirišusiu su Dievu, reikia, kad žmogus asmeniškai Dievą pažintų, patirtų ir visa širdimi pergyventų, pajustų jo buvimą savyje ir savo aplinkoje. Dievo pajutimas turi apimti jo dvasią, protą, jausmus ir valią. Čia šiek tiek stengsimės susipažinti su tokių religinių patyrimų ugdymu suaugusiuose, jaunime ir vaikuose.

     Religinių pergyvenimų ugdymas suaugusiuose. Žinoma, suaugusieji nėra visi vienodi. Jie vienas nuo kito skiriasi ir amžiumi, ir išsilavinimu, ir gyvenimo būdu. Mūsų svarstomam reikalui juos galime suskirstyti į keletą pagrindinių grupių: neturėjusius religinių patyrimų, turėjusius tik labai menkus ir paviršutiniškus religinius pergyvenimus ir jau daug patyrusius ir pažengusius religiniame gyvenime.

     Pirmosios ir antrosios grupės žmonėms reikia padėti susidaryti sąlygas patirti stiprų religinio atsivertimo pergyvenimą. Tam yra įvairų būdų ir progų, tačiau visi tie būdai remiasi evangelizacijos vyksmo dinamika. Ji apima tris tarpsnius: Evangelijos arba tikėjimo tiesų paskelbimą, žmogaus sąmoningą jų bei Dievo priėmimą ir betarpišką Dievo veiklą. Vieną iš pagrindinių evangelizacijos metodų aprašo kun. Bob Bedard savo knygelėje “Evangelization — A Challenge for the Catholic Church” (1985 m., 5-17 psl.). Jis sako, kad pirmas (logiškas) tarpsnis yra Evangelijos paskelbimas. Tai evangelizacijos ministro — kunigo, vienuolio, pasauliečio darbas, atliekamas taip, kad iššauktų klausančiojo atitinkamą atsakymą ar atsiliepimą. Jam turėtų paaiškėti, jog Dievo kvietimas į žmogiškai dievišką gyvenimą turi būti jo priimtas, Jėzus laisvai pasirinktas Viešpačiu, kuriam į rankas turi būti atiduotas visas jo gyvenimas.

     Antras tarpsnis — atsiliepimas. Klausantysis turi prieiti prie sąmoningo apsisprendimo priimti, tikėti Dievą ir ryžtis jam atiduoti visą savo gyvenimą, patyrus jo atlaidumą ir meilę.

     Tai pergyvenama trečiame tarpsnyje — betarpiškoje Dievo veikloje. Viešpats Dievas iš vidaus paveikia žmogų taip, kad asmuo, atsiliepęs į jo kvietimą, aiškiai žino ir patiria jame veikiantį patį Dievą, savo Sutvėrėją ir gailestingą Atpirkėją.

     Pirmas ir antras tarpsnis yra beveik žmogiški, o trečias yra dieviškas, paties Dievo vykdomas. Jeigu Evangelija tinkamai paskelbiama, ir žmogus duoda tinkamą atsakymą, tai pats Dievas atsiliepia ir suteikia žmogui galią visiškai jam pasivesti. Žmogus jaučiasi tam tikra prasme Dievo paliestas. Užtat jis patiria Dievo artumą, didybę, gerumą ir galią. Jis jaučiasi pakeistas, pažįstąs Dievą asmeniškai ir patiriąs jo meilę. Paprastai tokio stipraus religinio atsivertimo pergyvenimą žmogus patiria dvasinio susitelkimo ar rekolekcijų metu. Žmogus pajunta savo dvasioje Dievo kvietimą, raginimą ką nors atlikti. Tikintysis į tokius raginimus atsiliepia teigiamai, tik prašo malonės ar kitokios pagalbos tai įvykdyti. Dievas prašančiam visada suteikia jėgų kokiam konkrečiam darbui atlikti. Tokiu būdu vyksta malonūs bendravimo su Dievu pergyvenimai.

     Savyje ir kituose ugdyti religinius pergyvenimus padeda kasdieninės maldos, Šv. Rašto skaitymas, prisitaikant jo mintis sau, prašant Dievą malonių sau ir kitiems jo žodžius įgyvendinti. Žinoma, labai padeda dalyvavimas mišiose, liturginių metų nuotaikose, rekolekcijose, konferencijose, įvairiuose suvažiavimuose ir katalikiškoje veikloje. Tokiais atvejais reikia stengtis susidaryti sau ar sudaryti kitiems sąlygas susimąstyti, melstis, pasidalinti nuotaikomis su kitais.

     Religinių pergyvenimų ugdymas jaunime. Dabar visiems yra žinomas blogas religinis jaunimo stovis, tiek lietuvių, tiek amerikiečių, tiek ir visur kitur pasaulyje. Norint tą stovį pagerinti, dažniausiai pastangos būna nesėkmingos. Apie tai rašo minėtas kun. Bob Bedard, 20 metų dėstęs tikybą Kanados katalikiškose mokyklose. Kun. Bedard pasakoja, kad ir jis pats, ir kiti mokytojai, kurių tarpe nemažai kunigų, labai stengėsi jaunimui padėti katalikiškai išsivystyti, ypač turėti gyvą tikėjimą. Nors atrodo, kad iš jų pusės nieko netrūkę, bet pasekmės buvę labai menkos. Jie viską bandė: panaudojo kiekvieną į rankas pakliuvusią naują programą, nuolat keitė vadovėlius, naudojo audio, video ir TV programas, gražiai organizuodavo liturgines pamaldas, rengdavo susitelkimo dienas, rekolekcijas, seminarus.

     Gal ir nebuvo viskas veltui, pasitaikydavo ir geresnių rezultatų, tačiau padėtis vis tiek buvo liūdna, sukelianti depresiją. Daugelis studentų, net pačių geriausių, baigę mokyklą, visiškai nustodavo praktikuoti religiją. Ir tai būdavo studentai iš labai stiprių katalikiškų šeimų.

     Jis galvojo, kad gal ypatinga modernaus gyvenimo sąranga daro studentams laikymąsi savo tikėjimo per sunkų, gal per stiprus pasaulio ir draugų spaudimas? O gal jų auklėjimas buvęs nerealistiškas? Jis ir kiti labai daug dėl to kentėję.

     Čia nėra galimybės plačiau nupasakoti, kaip jis pats, galų gale gavęs stiprių religinių patirčių ir pergyvenimų, pradėjo savo 12-tosios klasės aštuoniolikmečius mokyti pagal evangelizacijos metodą, naudojamą suaugusiems (kaip anksčiau aprašyta). Žinoma, jį pritaikė jų amžiui, mokyklos galimybėms ir laiko sąlygoms. Palengva su malda, kantrybe ir išmintimi pasiekė gerų rezultatų. Daugumas jo studentų vėl pradėjo uoliai dalyvauti religinėse praktikose, labai domėtis religija, palikę mokyklą ir toliau buvo uolūs katalikai. (Apie jo taip pasiektus rezultatus buvo rašyta “Laiškuose lietuviams” 1985 m., Nr. 5).

     Čia galima paminėti, kad lietuvių jaunimo organizacijos — ateitininkai, skautai turi neblogą religinio patyrimo programą. Jos turi ne vieną progą ugdyti stipresnius religinius pergyvenimus, pvz., įvairios šventės, susitelkimo dienos stovyklose, kursuose, įžodžio apeigos ir t.t. Vadovams reikėtų sąmoningiau tuos įvykius organizuoti, kad iš jų būtų daugiau dvasinės naudos. Ir jaunimas turėtų dalyvauti juos ruošiant, planuojant, organizuojant. Šių organizacijų dvasios vadovams, o taip pat ir pasauliečiams vadovams reikėtų čia daugiau pasistengti, pastudijuoti evangelizacijos metodus ir pritaikymą.

     Taip pat reikia žinoti, kad didesnieji religinio atsinaujinimo sąjūdžiai turi ir jaunimo sekcijas bei gerai pasiruošusių evangelistų grupeles. Evangelizacijos metodu labai sėkmingai veikia charizmatikų “National Evangelization Team Ministry” (jų adresas: NET Recruiting Office, 150 N. Smith Ave., St. Paul, MN 55102).

     Jaunuoliams religinius pergyvenimus sužadinti bei palaikyti turi didelės reikšmės giesmės. Jos giedamos, akompanuojant vargonėliais, akordeonu, gitara, ar net tik klausantis iš juostelių. Šiek tiek tokių giesmių turime ir lietuvių kompozitorių, pvz., F. Strolios mišios “Sutelk visus”.

     Žinoma, kas pasakyta apie religinių patirčių ir pergyvenimų ugdymą suaugusiuose, iš dalies galioja ir jaunuoliams.

     Religinių pergyvenimų pažadinimas ir plėtojimas vaikuose. Apie vaikų religinį lavinimą skautų įsteigėjas Baden-Powellis sako, kad čia labai svarbus draugininko pavyzyds; Dievą pažinti padeda gamtos pažinimas ir kasdieniniai geri darbeliai (plg. “Tau, vadove”, 84 psl.).

     Taip pat labai svarbu jiems padėti kasdieninius darbus ir įvykius transformuoti į religinius patyrimus, pvz., stebint saulę, dangų, pažinti Dievo galybę, išmintį, gerumą ir skatinti Dievą garbinti, jam dėkoti, jį mylėti.

     Reikia vadovautis psichologijos dėsniais, nurodymais: pradžioje kalbėti, daryti, ką vaikas jau žino, ir nuo to pereiti į jam mažai žinomus ar nežinomus dalykus. Vaikai mėgsta dirbti, veikti drauge su kitais. Vaikams reikia duoti užsiėmimų, atliekamų paskirai, bet ypač drauge su kitais. Tai ugdo visuomeniškumo, atsakingumo sąmonę. Tai turėtų būti kiekvienos pamokos, konferencijos ar kitokio užsiėmimo su vaikais svarbieji elementai. Kiekvienas užsiėmimas tebūna baigiamas kokia nors pačių vaikų paruošta maldele, (žiūr. A. Saulaitis, S.J., ir sesuo O. Mikailaitė “Pratimai religiniais klausimais” vaikams 8-11 m.).

     Kai kurie religinio atsinaujinimo sąjūdžiai turi pasiruošę savą religinio auklėjimo programą ir metodą. Tokią charizmatinę programą išvystė kun. James Hughes, Šv. Teresės Avilietės parapijos Brooklyne, N.Y., klebono pavaduotojas. Atkeltas į šią parapiją, jis greit pastebėjo, kad katekistai ir katekistės daug laiko savitarpyje praleidžia ir nėra pamaldūs. Patys nebūdami pamaldūs, negali jo įkvėpti nė vaikams, negali jų paruošti religiniam gyvenimui. Todėl jis pradėjo jiems vesti rekolekcijas ir paruošė mažą charizmatikų jaunuolių grupelę. Paskui susilaukė dar daugiau paauglių, pasiryžusių būti katekistais. Su jais jis paruošdavo katekizmo pamokas kiekvieną penktadienio vakarą.

     Kun. Hughes pasakoja, kokia yra pamokų eiga. Šeštadienio rytą jie pradeda pamokas bažnyčioje. Apie 15 minučių vaikai susitelkę tylia malda sueina į sąlytį su Dievu. Apie 30 minučių visi drauge gieda, meldžiasi, vienas kitą paragina Dievo vardu. Po to būna instrukcija mažose grupelėse. Jauni katekistai aiškina vaikams ir diskusijų būdu supažindina juos su sakramentais, su Šv. Raštu, su Šv. Dvasios dovanomis kasdieniniame gyvenime. Į pabaigą visi meldžiasi už kiekvieną vaiką, prašydami Dievą suteikti jam visokeriopos pagalbos. Paskui visos grupelės vėl susitinka bažnyčioje užbaigti pamokas Dievo garbinimu ir maldomis.

     Kiekvieną kartą vaikai įsipareigoja ateiti sekmadienį į mišias. Ir jie ateina. Vaikams reikia Jėzaus ir didesnio jo pažinimo. Charizmatinė Dievo patirtis ir malda padaro Jėzaus meilę ir galią jiems prieinamą.