ALEKSANDRAS MAURAGIS

     Kai tikime Dievą Kūrėją, tai negalime netikėti, kad jo kūryba turi tikslą, o žmogaus gyvenimas — prasmę. Iš savo patirties žinome, kad kiekvienas darbas, kiekviena kūryba turi savo tikslą ir prasmę. Tai yra savaime suprantama. Kodėl nemirtingas Dievas turėtų kurti mirtingą visatą, mirtingą žmogų? Juk tai būtų neišmintingas žaidimas. Kas Dievo yra sukurta, tai yra išmintinga ir amžina, o kas yra sukurta gamtos ar žmogaus — yra laikina. Tiek gamtos, tiek žmogaus sukurti daiktai evoliucionuoja, keičiasi ir miršta. Žmogus, būdamas sąmoningas ir protingas Dievo kūrinys, ieško savo gyvenimo prasmės ir tikslo, nuolat klausdamas: kodėl gyvenu, koks mano gyvenimo tikslas, kokia prasmė? Deja, nei protas, nei mokslas į tuos klausimus negali atsakyti.

     Be abejo, yra žmonių, kurie tiki, kad ateis laikas, kai mokslas pasieks tokį laipsnį, kad nebeliks jokių klausimų, į kuriuos protas negalėtų atsakyti. Bet tai yra kitos rūšies utopija, kurią vadiname ateizmu. Mokslas ir protas turi savo dimensijas, iš kurių negali išeiti.

     Nežiūrint, kiek mokslininkai atskleistų tiesų, universas pasiliks paslaptis ne tik savo didybėmis ir mažybėmis, bet ir paprastu klausimu — kodėl egzistuoja universas, koks jo tikslas, kodėl gyvena žmogus, kokia jo gyvenimo prasmė? Kas į tuos klausimus gali atsakyti, o jie žmogui yra pirmos eilės klausimai. Mokslininkas niekuomet neklausia kodėl, bet klausia kaip, kaip visa tai atsitiko. Todėl jis ir nežino, kodėl kas egzistuoja. Išdidus žmogus, žinoma, su tuo negali sutikti, nes jau ir tokio klausimo kėlimas verčia galvoti, kad tu į tai negali atsakyti tik dėl to, kad esi kūrinys, o ne kūrėjas savo būties prasme ir tikslo atžvilgiu. Prisipažinti, kad žmogus yra kūrinys, kad pasaulis taip pat yra kūrinys, o ne fenomenas, išsivystęs pats iš savęs, kaip modernioji filosofija įrodinėja. O jeigu kūrinys, tai jis ir negali tų klausimų suprasti, nes tik Kūrėjas gali į juos atsakyti. Tačiau ateistai negali to priimti, todėl jie imasi įrodinėti, kad pats klausimas “kodėl” yra beprasmis. Geras pavyzdys čia gali būti Vienos universiteto filosofijos profesoriaus Moritz Schlick straipsnis “Unanswerable Questions” (Neatsakomi klausimai), žiūr. “A Modem Introduction to Philosophy”, 3rd Edition by Paul Edwards and Arthur Pap, p. 791. Ten jis įrodinėja tokių klausimų beprasmiškumą ir šiam reikalui paaiškinti kelia tokius klausimus: ką Platonas veikė 8 val. ryto savo 50 m. gimtadienį? Kiek svėrė Homeras, rašydamas pirmąją Iliados eilutę? Pirmu žvilgsniu matome, kad tokie klausimai yra absurdiški. Jie nieko bendro neturi su klausimu, dėl ko pasaulis ir žmogus egzistuoja. O jis tuos klausimus kelia lygiagrečiai, tartum čia būtų galima rasti analogiją.

     Žinoma, galima kelti įvairių klausimų, kuriems formaliai, rodos, nieko negalima prikišti, bet materialinė tų klausimų esmė yra absurdiška, nes nėra empirinių galimybių juos patikrinti. Autorius iš to daro išvadą, kad ir klausimas, kodėl žmogus gyvena, esąs beprasmis, kaip ir jo minėtieji klausimai apie Platoną ir Homerą. Kitaip sakant, mokslo keliu nėra galimybės tų klausimų tikrumą patikrinti, nes “Thus a question which is unanswerable in principle can have no meaning” (Klausimas, į kurį iš principo nėra galima atsakyti, yra beprasmis).

     Daug plačiau ir išsamiau šį klausimą nagrinėja šio veikalo redaktorius Paul Edwards straipsnyje “Why?” — Kodėl? (t.p., p. 796). Straipsnį jis pradeda vokiečių filosofo Heideggerio pastaba: “Why is there something rather than nothing? The fundamental question of metaphysics; with this question philosophy began and with this question it will end, provided that it ends in greatness and not in an impotent decline” (Kodėl yra čia daugiau kaip niekas? Fundamentalinis metafizikos klausimas; su šiuo klausimu filosofija prasidėjo ir su juo užsibaigs, aprūpindama ją didinga pabaiga, o ne bejėgiu dekadansu. Laisvas vertimas. A.M.). Iš tikrųjų, jeigu šitas klausimas — kodėl žmogus gyvena — yra beprasmis, tada ne tik filosofija, bet ir žmogaus gyvenimas pasidaro beprasmis. Suprantama, kad ateistai ir siekia tai įrodyti. Jie klausia: “Kodėl Dievas geriau negu niekas?” Iš to galima suprasti, kaip toli stovi ateizmas nuo realybės. Visi amžiai, visos rasės, visos kultūros, visa istorija liudija apie tikėjimą Dievu, kaip suprantamą ir neginčijamą dalyką, o mūsų laikų ateistinė filosofija įrodinėja, kad visa tai yra niekis — beprasmybė. Tai nykstančios kultūros dekadansas.

     Kad mokslas negali atsakyti į klausimą, kodėl žmogus gyvena, kodėl universas egzistuoja, tai lengvai suprantama kiekvienam paprastam žmogui, bet tai nieko bendra neturi su beprasmybe. Dievas ateina pas žmogų kitu keliu — per apreiškimą ir tikėjimą. Kodėl Dievas neateina pas žmogų per protą, per žinojimą, o per tikėjimą, tai čia yra kitas klausimas, į kurį galima atsakyti gilesniu realybės pažinimu, o ne tuščiu filosofavimu. Kas vaikščioja debesimis, tas į žemę nežiūri.

     Tai yra abejojantiems ir žmonėms be Dievo įspėjimas, kaip ateistiniai mokslai suklaidina naivius skaitytojus, atitraukdami nuo Dievo, nuo tikėjimo. Pati realybė parodo mūsų mokslo ir proto ribotumą. Mes esame Kūrėjo tvariniai, tad iš kur galėtume žinoti Tvėrėjo mintį, jeigu jis pats nebūtų jos mums apreiškęs? Tikėjimas papildo tai, ko mokslas ir protas negali žinoti. Tad ateizmas yra ne tik religijos, bet ir kultūros griovėjas, nes jam viskas, ir žmogus, ir pasaulis, netenka prasmės.

❖ ❖ ❖ ❖