DALIA NASVYTIENĖ

     Kiekvienas mūsų savu keliu atėjome į praėjusios vasaros įvykius Lietuvoje, kiekvienam savaip brangus tautinis lietuvių atgimimas. Pavėluoto tiesos žodžio atverti ar tūkstančių kalėdinių žvakučių sušildyti, bene pirmą kartą atidžiai pažvelgėme ne kažkur į šalį, tolyn, o vienas į kitą. Susitiko lietuvių akys, pajutome vienas kito petį, susikibusių rankų tvirtumą. Nežinau, kaip kitiems, bet man labai svarbu paklausti savęs — kaip atsitiko, kad vėl esame stiprūs patys savimi? Kas yra toji tautinio gyvybingumo jėga?

     Ieškant atsakymo, mano mintis pirmiausiai nuklysta į praeitį. Galbūt istorijos vingiuose lietuviai sukaupė patyrimą, iš kurio dabar semiasi stiprybės? Visuomet žinojau, kad mes turime įdomią ir pamokančią praeitį, kad lietuviai yra stipri ir daug iškentėjusi tauta. Vien per vidurinįjį šio amžiaus dešimtmetį tremtyse ir pasaulinio karo audrose Lietuva neteko kas trečio savo gyventojo. Ir pačioje esmingiausioje praeities lietuvių galvosenos apraiškoje — mitologijoje — dažnai sutinkame kančios temą, kuri net galėtų būti vienu prasminių lietuviško mitų kodo raktų. Prisiminkime, kad magišką galią mūsų mitologijoje turi drabužis, perėjęs lino kančią, kurios net velnias negali iškęsti, nes jos negalima nutraukti, o tik žingsnis po žingsnio pereiti.

     Galbūt tautos tvarumo šaknys — jos būde? A. Maceinos žodžiais, lietuviams būdingas melancholiškumas, susitelkimas savyje, pasidavimas likimui, saikingumas fantazijos ir intelekto veikime. Galbūt tai tiesa didelei daliai mūsų tautiečių, bet negalėčiau visiškai su tuo sutikti. Gilioje senovėje lie-

Priešais Maironio namą 1977 m. pastatytas skulpt. G. Jokūbonio paminklas Maironiui

tuvio galvosenoje dvi savybės buvo nusipelniusios giliausio pasmerkimo — mūsų karaliai mirties bausmę taikydavo tik bailiams ir išdavikams (tai liudytų už garbingą ir drąsų tautos būdą). Buvo ir kitų reikšmingų išimčių — prisiminkime ryžtingą ir karingą Vytenį, judrų ir temperamentingą Vytautą. Matant lietuvį tik melan-cholišką ir santūrų, Mindaugo ir Vytauto Lietuva lieka psichologiškai nepateisinta. Stiprią valstybę su gera vidine organizacija galėjo sukurti energingi, protingi žmonės. Žinoma, man galima prieštarauti — toji stipri valstybė po kelių šimtmečių suiro. Sutinku su tuo, mes nebuvome pakankamai vieningi, mums trūko politinės toliaregystės, ir už tai labai skaudžiai sumokėjome. Tačiau klystų tas, kuris po šios minties padėtų tašką svarstymams apie lietuvių būdą, apsigautų tie, kurie šioje regimybėje įžvelgtų pabaigą. Po politinio nuosmukio, žalojančios baudžiavos tamsybės mūsų amžiaus pradžioje pasaulis išgirsta apie tai, kad caro vyriausybė panaikina keturiasdešimt metų trukusį spaudos draudimą. Tiksliau pasakius, buvo priversta panaikinti, nes ši priemonė nepasiteisino tautai, kurios nepriklausomas būdas buvo stipresnis už reakciją. Taigi atsargiai reikėtų vertinti lietuvišką pasidavimą likimui. Čia ir vėl prisiminiau man įstrigusią detalę iš mūsų mitų. Senovės lietuvių galvosenoje žmogaus dalios šeimininke buvusi deivė Laima. Su deivės sprendimu — skirti dalią ar ne — žmogus galėjo kovoti, ir tuo būdu Laima būdavo priversta ieškoti kitų variantų bedaliam žmogui (cituoju pagal A. Greimo knygą “Apie Dievus ir žmones”). Lietuvio būde rasime įvairių savybių derinį — tvirtumą pavojaus akivaizdoje ir kartu patiklumą klastos nešėjams, gražias mintis apie vienybę — ir tuo pačiu smulkių vaidų karaliją. Vienu neabejotinai galime didžiuotis — niekad nebuvome žiaurūs kitiems, po mūsų dangumi galėjo gyventi įvairiausių įsitikinimų žmonės.

     Pamažu artėju prie atsakymo į anksčiau keltą klausimą apie tautinio atgimimo versmę. Vienintelį tikrą mūsų tautinio atgimimo pamatą matau sugebėjime įvairiausiomis sąlygomis išlaikyti tvirtą tautos dvasią. Šis gebėjimas yra daugiau, nei charakterio savybių derinys ar istorinių aplinkybių poveikis, jis egzistuoja nepriklausomai nuo jų, yra aukščiau jų. Jo galioje stebuklas, nepaklūstantis jokiems realybės dėsniams, kai po kančios ir praradimų vėl suspindi žmonių akys, tikėdamos laisvės viltimi. Tik dvasingas žmogus ir dvasinga tauta gali tarti — visos negandos yra laikinos ir bejėgės, jos gali bandyti pažeminti žmogų ar tautą, bet nesugeba sunaikinti jų dvasios. Šią minutę dauguma mūsų yra dėkingi Bažnyčiai, įskiepijusiai tikėjimą amžinomis ir svarbiausiomis vertybėmis. Ir žmogus, ir tauta prasideda nuo dvasingumo — svarbiausiojo matmens, kuriančiojo prado, — kurio netektis reiškia fizinę egzistenciją be prasmės ir tikslo, pasiduodant menkiausiems pavojams. Tikros, giluminės sėkmės ir progreso žmonija gali tikėtis visuose savo siekiuose, kuriuos veda dvasingumas, visa kita — materialinė nauda, išorinė galia ar pan. — tik laikinai sukuria iliuziją, kad tiesa yra jų pusėje.

     Mūsų dvasia, kentėjusi, bet nesunaikinta, prabyla akimirksniu, pajutusi šviesą. Ir kai septynmečio mokinuko rankose pamatai rūpestingai laikomą trispalvę, supranti — tautos dvasia gyva, o tai yra svabiausia.

     Tikiu, kad mano laišką supras kitoje pasaulio dalyje gyvenantys lietuviai. Mes turime skirtingus rūpesčius, skirtingus likimus, bet vieną Tėvynę. Ir tuomet nesvarbu, kur ir kuomet pasijunti lietuviu — klausydamas senolių raudų, susidurdamas su svetimo krašto papročiais ar prisimindamas vaikystę. Svarbu tik tai, kad tą minutę mus vienija tautos dvasia.

Vilnius, 1989.01.30