ONA MIKAILAI!Ė

     Apie Antrąjį Kristaus Atėjimą nemažai kalbama pastaruoju metu. Gal dėl to, kad artėjame prie XX-jo amžiaus bei antrojo pokristinio tūkstantmečio pabaigos. Stebime ir stebimės neįtikėtinais pasauliniais įvykiais. Jaučiamas stiprus žmonių lūkestis kažko nepaprasto, ieškojimas laiko ženklų, kurie duotų raktą atrakinti ateities duris. Štai vienas populiarus amerikiečių katalikų laikraštis, The Sunday Visitor, visą numerį paskyrė klausimui: Ar pabaiga čia pat?

Verbų sekmadienis prie Aušros Vartų Vilniuje    O. Pajedaitės nuotr. 1989

    Įdomu, kad šio dešimtmečio pradžioje iš Lietuvos gautos giesmės taip pat užsimena apie Antrąjį Kristaus Atėjimą. Štai giesmė “Kristui Karaliui” turi tokią atkartotinę:

    Ateik valdyti mus, Karaliau Kristau,
    Atnešk palaimos ir taikos laikus;
    Iš vargo ir klaidų padėk išbristi,
    Išpuošk tiesa ir meile mūs takus.

    Čia išreiškiama ne vien pagarba Kristui Valdovui, bet ilgesys tikrosios Dievo karalystės atėjimo į šį pasaulį. Pagal seną krikščionių įsitikinimą, Antrasis Atėjimas bus Kristaus kaip Valdovo, apsisiautusio savo pergalės garbe. Kaip pirmasis jo atėjimas buvo kuklus ir vargingas, taip paskutinysis bus didingas ir visiems atskleidžiąs Kristaus garbę.

    Kita giesmė “Tau garbė”, kuri čia išeivijoje yra gerokai paplitusi lietuvių tarpe, turi tokį paskutinį posmą:

    Tu žadėjai antrąkart pas mus ateiti,
    todėl laukiame su ilgesiu Tavęs
    Savo tautą kaip pravirkdytą našlaitę
    Tavo meilė į dangaus namus nuves.

    Šioje giesmėje išreiškiamas noras būti ištikimu kenčiančiam Kristui. Kalbama ir apie kenčiančią tautą, paskendusią ašarose, it “pravirkdyta našlaitė”. Įvaizdis pilnas patoso, dažnai sutinkamas mūsų liaudies pasakose bei dainose. Erškėčiais vainikuotas Kristus kviečiamas vėl ateiti ne tik paguosti savo nuskriaustą tautą, bet ir įvertinti jos iškentėtą vargą bei nusivesti ją drauge su savimi į tikrąją karalystę anapus.

    Kristaus Antrojo Atėjimo laukimas kaip tik ir buvo stipriausias persekiojamų, kenčiančių pirmųjų krikščionių tarpe. Visai suprantama, kad jie norėjo žinoti, kaip ir kada Kristus, jau prisikėlęs ir sėdįs garbės soste, ateis vėl žemėn jų išvaduoti nuo piktų, juos naikinančių jėgų ir taip pat visam pasauliui parodyti savo pergalę. Tas lūkestis rėmėsi Kristaus žodžiu.

    Patys pirmieji naujojo Testamento raštai — apaštalo Pauliaus laiškai Tesalonikos (Graikijoje) krikščionims, kurie buvo parašyti 52-3 I-mojo amžiaus metais, beveik ištisai kalba apie antrąjį Kristaus Atėjimą. Tuo metu pats apaštalas Paulius manė, kad jis dar to įvykio sulauksiąs, nors vėliau jo įsitikinimas pasikeitė. Tesalonikiečiai krikščionys buvo engiami iš visų pusių: juos puolė žydai už atkritimą nuo senolių tikėjimo, o pagonys persekiojo taip pat.

    Seniausias Antrojo Atėjimo apibūdinimas pirmame Laiške tesalonikiečiams skamba taip:

    “Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė susivieniję su Kristumi, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna, pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu” (1 Tęs 4,15-17).

    Čia Paulius atsako į tesalonikiečiams rūpimą klausimą: kaip jau mirę Kristaus sekėjai jį pasitiks jo Antrojo Atėjimo proga. Pats Atėjimas vaizduojamas pranašiškos bei apokaliptinės literatūros tradiciniais įvaizdžiais. Pranašai mat kalbėjo apie “Viešpaties dieną”, o apokaliptinė raštija (kaip pvz., Danieliaus knyga) paslaptingais vaizdais bei simboliais apreiškė Dievo galutinę pergalę ir Jo karalystės įkūrimą žemėje (apokalipsė — graikiškai apreiškimas).

    “Viešpaties žodžiai”, kuriuos mini Paulius, tikriausiai buvo panašūs į tai, ką randame Morkaus Evangelijos 13-tame skyriuje. Nors Evangelija buvo parašyta vėliau, negu minėti Pauliaus laiškai, bet jau turėjo ir tuo metu būti tam tikras pasakojimas gyvu žodžiu. Evangelijoje pagal Morkų Kristus kalba apie Žmogaus Sūnaus atėjimą:

    "Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių” (Mk 13,24-27).

    Pirmiesiems krikščionims, ypač tiems, kurie buvo žydų kilmės, Viešpaties atėjimas “dangaus debesyse” tuojau priminė apokaliptinės Danieliaus knygos žodžius. Ši knyga taip pat buvo parašyta didelio persekiojimo laikais, kai helenistinės kultūros valdovas Antiochas Epifanes buvo pasinešęs išnaikinti žydų religiją, o broliai

    Makabiejai vadovavo pasipriešinimui. Šioje knygoje kalbama apie Dievo karalystės pergalę prieš žemiškų valdovų užmojus. Galimas dalykas, kad iš šios knygos ir pats Jėzus arba evangelistai pasiskolino jo mėgstamą titulą “Žmogaus Sūnus”. Regėjime Danielius mato Dievo karalystės iškilimą:

    “Taigi aš žiūrėjau nakties regėjime, ir štai su dangaus debesimis ėjo artyn tarsi žmogaus sūnus ir atėjo iki Ilgaamžiui, jis buvo atvestas jo akivaizdon. Tasai davė jam valdžią, garbę ir karalystę, ir visos tautos, giminės ir kalbos turės jam tarnauti; jo valdžia yra amžina valdžia, kuri nebus atimta ir jo karalystė nebus sugriauta" (7,13-14).

    Simboliški šios knygos įvaizdžiai gausiai naudojami ir Apreiškimo knygoje. Ši knyga, mūsų Naujojo Testamento rinkinyje pastatyta pačioj pabaigoj, iš tikrųjų buvo gana vėlyva. Jos istorinis fonas taip pat buvo žiaurių krikščionių persekiojimų metas imperatoriaus Nerono arba Domiciano laikais. Knyga baigiasi ilgesingu maldavimu graikų kalba: Maranatha — reiškia, Viešpatie, ateik!

    Senajame Testamente pranašai ragino tautą atsiversti arba ją guodė persekiojimų metu, sakydami, kad štai ateina Viešpaties diena, kuomet Jahvė ateis teisti ir bausti. Jis išvaduos ir išteisins ištikimuosius, o neklusniuosius teisingai baus. Tuo Dievas parodys savo garbę ir pergalę bei įsteigs savo karalystę. Ši ir buvo Izraelio tautos atrama bei vilties pagrindas, kenčiant visokią priespaudą.

    Didingi Dievo atėjimo bei apsireiškimo vaizdai kilo iš senovinės visatos sampratos: dangus arba dangūs — tai Dievo sostas, jo buveinė; debesys — priedanga spindinčiai Dievo garbei; angelai — Dievo pasiuntiniai bei palydovai; trimitų garsai, skelbią Dievo apsireiškimą — buvo naudojami iškilmingais momentais, pvz., sušaukti tautą susirinkimui ar šventei, vesti tautą į karą ar paskelbti jos pergalę, paminėti valdovo vainikavimą ir įžengimą į sostą.

    Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie tikinčiųjų iškilmingą pasitikimą iš dangaus nužengiančio prisikėlusio Kristaus valdovo, taip pat tikriausiai turėjo minty ir graikų-romėnų iškilmes, pasitinkant apsilankančius valdovus.

    Graikų kalbos žodis “parousia”, kuris reiškia atėjimas, dažnai buvo naudojamas nurodyti Antrąjį Kristaus Atėjimą. Juo buvo nurodomas oficialus valdovo apsilankymas kuriame nors svarbiame mieste — tai buvo džiaugsmingas jo įžengimas į savo miestą. Lotyniškai tai buvo vadinama “adventus”. Kai imperatorius Neronas atvyko į Korintą ir į Patras miestus, buvo nukaltos specialios monetos su įrašu “Adventus Augusti”.

    Naudodamas žodį “parousia”, Paulius galbūt turėjo minty šiuos iškilmingus įvykius, bet drauge ir Dievo valdovo garbinimo himnus su jų charakteringais įvaizdžiais, kaip antai 96/97 psalmė:

    Viešpats—pasaulio valdovas:
    tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
    Jį juosia debesys tamsūs,
    teise, teisybe grįstas jo sostas.

    Kai jis žengiaugnys liesnoja,
    naikina priešus aplinkui.
    Žaibais jis nuplieskia pasaulį,
    išvydusi sudreba žemė.

    Graikiškas žodis “apantesis” arba sutikimas, nurodė viešą, iškilmingą apsilankančio valdovo sutikimą. Visi žmonės išeidavo prie miesto vartų šventiškai apsirengę ir atlydėdavo valdovą į savo miestą. Vainikai, balti drabužiai išreiškė džiugią valdovo pergalę. Tokios eisenos imitacija tikriausiai įvyko, Jėzui žengiant į Jeruzalės miestą palmių sekmadienį. Tačiau Antrasis Atėjimas arba paskutinysis Adventas turėjo būti dar nepaprastesnis — nužengiantis Viešpats sutinkamas ore, jo ištikimiesiems pakilus nuo žemės, virš visų žemiškų rūpesčių bei reikalų.

    Dar vienas žodis, naudojamas išreikšti Antrąjį Atėjimą — tai epifanija arba apsireiškimas — dievaičio arba valdovo pasirodymas žmonių tarpe ir jo dosnumo arba teisingumo parodymas pavaldiniams. Toks apsireiškimas kartais būdavo staigus ir netikėtas.

    Antrame savo Laiške tesalonikiečiams Paulius kalba apie liepsnose pasirodantį Kristų valdovą, kuris teisingai įvertins kaltųjų ir nekaltųjų darbus. Jis apsireikš visa savo didybe ir įvykdys Dievo teismą:

    “Teisinga iš Dievo pusės atmokėti jūsų prispaudėjams priespauda, o jums, engiamiesiemsatilsiu drauge su mumis, kai iš dangaus liepsnojančioje ugnyje apsireikš Viešpats Jėzus su savo galybės angelais. Jis nubaus tuos, kurie nepripažįsta Dievo ir nepklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai” (2 Tes 1,6-8).

    Šis vaizdas mums gana šiurpus. Apreiškimo knygoje naudojami įvaizdžiai yra dar stipresni. Čia Kristus vaizduojamas dviem pavidalais — Valdovo-Kunigo ir Avinėlio.

    Pranašas Jonas (ne evangelistas!), nutremtas į tolimą Patmos salą, rašo Apreiškimo knygą, kuri daug kuo primena Danieliaus apokaliptinį veikalą. Įžanginėje vizijoje autorius mato didingą Kristaus valdovo vaizdą — jis Bažnyčios Viešpats ir jos gyvybės šaltinis. Jį lydi angelai bei trimitų garsai, išreiškią peržengimą iš dabartinės kasdieninės tikrovės į paslaptingąją ateitį. Kristus stovi septynių žibintų viduryje — Bažnyčios centre. Jis — Žmogaus Sūnus, įvykdęs Danieliaus pranašystę ir ateinąs Dievo vardu kaip teisėjas ir Jo karalystės kūrėjas. Jį supanti šviesa — tai jo dieviškumo ženklas ir taip pat balti jo plaukai, Danieliaus knygoje puošę Ilgaamžio (Dievo) galvą. Septynios žvaigždės ir aštrus dviašmenis kardas, išeinąs iš burnos, reiškia Kristaus teisėjo valdžią ir galią.

    Avinėlio pavidalu (tai pagrindinis Apreiškimo knygos įvaizdis ir titulas Kristui) Kristus vaizduojamas kaip nugalėtojas, viską iškentėjęs ir todėl vertas turėti visuotinę valdžią. Avinėlio septyni ragai (ST ragas reiškia jėgą, stiprumą) nurodo galybės pilnumą, o septynios akys (akis — žinojimo, supratimo simbolis) — visažinojimą. Paėmęs knygos ritinį, Avinėlis įžengia į savo sostą, kur jis valdo drauge su Dievu. Arfomis pritardami, vyresnieji (Bažnyčios vadovybė) garbina Dievą ir Avinėlį trimis giesmėmis, o šventieji karštai meldžia, kad greičiau įvyktų Dievo valia žemėje, t.y. kad Dievo pergalė akivaizdžiai pasireikštų persekiojamų Kristaus sekėjų tarpe.

    Labai teisingai kun. V. Bagdanavičius pastebėjo savo knygoje Žmonijos likimas, kad Apreiškimo vaizdai yra “sprogdinantys”, jie “peržengia tikrovės ribas, nesutilpdami žemiškoje realybėje, kurią mes pažįstame” (žr. psl. 18-19). Toks ir yra šių įvaizdžių tikslas — perkelti mus į nežemiškąją tikrovę.

    Tačiau nei Paulius, nei Jonas, aprašydami iškilų garbingo Kristaus Valdovo atvaizdą, nenori nugąsdinti, bet sustiprinti pirmųjų krikščionių (ir mūsų) viltį bei pasitikėjimą, teigdami, jog galutinė Dievo pergalė per Kristų jau yra užtikrinta. Bet dar prieš Antrąjį Kristaus Atėjimą turi pasirodyti kitas reiškinys — Dievo priešininko arba Antikristo siautėjimas.

    Antrame savo Laiške tesalonikiečiams apaštalas Paulius juos bara, kad jie duodasi suvedžiojami, blaškomi ir bauginami tų, kurie skelbia, kad Viešpaties diena jau čia pat. Jis aiškina, jog pirma turi būti “atkritimas” ir turi “apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris sukyla prieš visa, kas dieviška ir šventa, ir pats sėdasi Dievo šventovėje, dėdamasis Dievu” (2 Tęs 2,4).

    Šis paslaptingas Pauliaus apibūdinamas asmuo dažnai sutapatinamas su Antikristu, apie kurį kalbama Jono laiškuose. Ten minimas melagis ir apgavikas, klaidamokslio skelbėjas, kuris “neigia Kristų esant Mesiją” (žr. 1 Jn 2,18; 4,3; 2 Jn 7). Šių klaidatikių esama visas būrys — jie vadinami antikristais, nes, atsiskyrę nuo tikrųjų Kristaus sekėjų bendrijos, parodė niekados nebuvę “mūsiškiai”, anot Jono.

    Evangelijoje pagal Morkų 13-tame skyriuje Jėzus įspėja mokinius saugotis netikrų mesijų ir netikrų pranašų, kurie darys stebuklingų ženklų, bandydami suvedžioti. Taip pat kalbama apie didelį suspaudimą ir apie sunaikinimo pabaisą, pastatytą ten, kur jos neturėtų būti (ataidi Danieliaus knygos pabaisą, pagonių pastatytą šventykloje). Mato 24-tas skyrius visa tai pakartoja ir išplečia, ir Lukas taip pat. Labai galimas dalykas, kad Jeruzalės sugriovimas 70 m. ir šventyklos sunaikinimas gerokai įtaigavo vėlyvesnius Kristaus žodžių atpasakojimus bei evangelistų supratimą jo pranašiško skelbimo.

    Apreiškimo knyga pridengtai kalba apie istorinius reiškinius. Ji mini du baisius žvėris — vienas jų vaizduoja politinę valdžią, kuri priešinasi Dievui, persekioja tikinčiuosius ir dievina save; antrasis — į Avinėlį panašus, daro apgaulingus stebuklus ir suvedžioja žmones, kad garbintų pirmąjį žvėrį.

    Kas yra tas Dievo priešininkas? Pradžios knygoje žaltys pasirodė gundytoju ir tam tikru Dievo priešininku, suvedžiojo primuosius žmones. Vėliau minimi kiti Dievo priešininkai. Tačiau istorijoje šėtonas veikia per žmones. Danieliaus knygoje Antiochus Epifanes yra tikras istorinis valdovas, kuris, persekiodamas tikinčiuosius, Dievui ištikimus žmones, vykdo šėtono darbą. Ir Apreiškimo žvėris nuo senų laikų buvo bandomas sutapatinti su istoriniais asmenimis, Danieliaus knygos pavyzdžiu.

    Tačiau Naujojo Testamento Antikristas liko paslaptinga figūra, įvairiais laikais įvairiai išaiškinama. Popiežius Grigalius Didysis šeštojo amžiaus pabaigoje labai buvo persiėmęs Antikristo pasireiškimu jo laikais — net knygą apie tai parašė. Jis matė Antikristo veikimą pasaulinės valdžios neteisėtuose žygiuose, matė klaidatikių siautėjime, matė ir bažnytinės valdžios piktnaudojime. Todėl šis popiežius tapo vienu didžiųjų Bažnyčios gyvenimo reformatorių. Viduramžiais Antikristas tapo populiari figūra — daug buvo apie jį spekuliuojama. Dvyliktame amžiuje buvo daugiau pasaulio pabaigos pranašų net negu mūsų laikais. Protestantų reformacijos metu reformatai dažnai apšaukdavo katalikų popiežių Antikristu. Pats Napoleonas kai kurių žmonių buvo laikomas Antikristu. Peršasi mintis, kad didesnių perversmų metu vis iškyla spėliojimai apie pasaulio pabaigą bei ieškoma istorinių veidų Antikristo titului prikergti.

    Tačiau Bažnyčia (Apreiškimo autoriaus vaizduojama moterimi) visais amžiais yra labai atsargi su Antikristo pritaikymais konkretiems asmenims bei su pasaulio pabaigos pranašystėmis. Esminis Kristaus Antrojo Atėjimo dėsnis yra tas, kad, anot paties Kristaus, niekas nežino, kada tai įvyks — tai dangiškojo Tėvo paslaptis. Todėl Evangelijoje pagal Morkų Jėzus įspėja užsiimti ne spėliojimais, o budrumu atliepti ir vykdyti Dievo patikėtą uždavinį: “Taigi budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas... budėkite, nes nežinote, kada grįš šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegant” (Mk 13, 33-35).

    Bažnyčia, kaip šv. Paulius tesalonikiečiams, sako ir mums šiandien, kad Antroji Kristaus Atėjimo tikrovė neturi būti smalsavimo, nuogąstavimo ar blaškymosi priežastimi, o juo labiau — pretekstas tinginiavimui. Anuomet Paulius ramino įsikarščiavusius tesalonikiečius:

     ‘‘Dievas jus kaip pirmienas išrinko išganymui Dvasios pašventinimu ir tiesos tikėjimu. Tam jis ir pašaukė jus per mūsų Evangeliją, kad įgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbę. Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų... o pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir mūsų Dievas

    Tėvas, kuris pamilo mus ir maloningai suteikė mums amžinos paguodos ir geros vilties, tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui” (2 Tęs 2, 13-17).

    Ir rūpestis mūsų tauta bei jos likimu tenebūna mums būkštavimo priežastimi. Nežinomasis pranašas, kalbėjęs tautai Babilonijos tremties metu, stiprino jos viltį, teigdamas, jog Dievas jos pasigailės ir leis sugrįžti į savąją šalį. Šio nežinomojo pranašo žodžius (randamus Izaijo knygoje) evangelistai paskolino Jonui Krikštytojui, Kristaus pirmtakui. Keturis šimtus metų prieš Joną, anas pranašas kalbėjo:

    “Balsas šaukia: per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis — nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota — išlyginta! Tuomet apsireikš Viešpaties šlovė, išvys ją visas pasaulis. Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos!” (Iz40, 3-5).