Antrojo Vatikano susirinkimo, popiežių enciklikų ir Marijos apsireiškimų šviesoje

KĘSTUTIS TRIMAKAS

   Krikščioniškojo atsinaujinimo pagrindas yra Kristus. Jis yra tas, kuris žmonijoje visa daro nauja. “Sena” yra tai, kas tik žmogiška, be Dievo, visų prasčiausia — nuodėmė. “Nauja” yra tai, kas žmoguje Dievo pakeičiama atleidimu, pašventinimu, sudievinimu. Tame pakeitime veikia visi trys Dieviškosios Trejybės asmenys. Betgi to pakeitimo mastas yra Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus. Jis — pagrindinis Veikėjas, jungiąs visus jo išganomuosius žmones į save, į savo Mistinį Kūną, Bažnyčią.

    Savo nepalyginamu dosnumu Dievas nori, kad kūriniai su juo bendradarbiautų ir kad jo dovanos — bent kai kurios — būtų teikiamos vieniems per kitus, paprastai — per arčiau jo esančius tiems, kurie toliau nuo jo. Žmonijos išganyme ir pašventinime toks žmonių tarpusavis bendravimas vadinasi šventųjų bendravimu.

Pamaldos prie karstų su mirusiųjų palaikais.

    Žmonijos išganymo darbe Marija buvo pati artimiausia Jėzui Kristui. Ji nuolankiai sutiko tapti jo Motina. Joje Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį. Ji jį pagimdė, augino, lydėjo misijinėse kelionėse troškimais ir malda — iš arti ir iš toli: išprašė pirmą stebuklą Kanos vestuvėse, su Sūnumi kartu kentėjo jo kančioje ir mirty; džiaugės jo prisikėlimu ir dangun žengimu ir su jo apaštalais maldoje sulaukė Šventosios Dvasios. Artimiausia Išganytojui, išganymo darbe ji buvo jo bendradarbė.

    Ar Marija turi kokį vaidmenį tolimesniame, ypač šiuolaikiniame krikščioniškajame atsinaujinime, t.y. jos Sūnaus jau atliktą išganomąjį darbą pritaikant šių laikų žmonėms, kur, kas “sena” ir nuodėminga, pakeičiama į “nauja” ir šventa? Galima su pagrindu nujausti, kad jai dera ir čia vaidmenį turėti. Juk, jei buvo pati artimiausia bendradarbė Išganytojui žmonijos išganymo darbe, tai derėtų, kad kaip nors bendradarbiautų išganomojo darbo vaisius perduodant žmonėms. Ar taip iš tikro yra? Ir, jei taip, tai koks tas josios vaidmuo yra?

    Kristus yra savo Motinos egzistencijos prasmuo — vakar, šiandien ir rytoj. Tad atsakymų į šiuos klausimus ieškosime jame ir jo džiaugsmingoje Naujienoje — Evangelijoje. Pirmiausia apžvelgsime Evangeliją aiškinančios Bažnyčios mokymą, išreikštą šiems laikams skirtame Bažnyčios visuotiniame susirinkime, šių laikų žmonėms taikomose popiežių enciklikose bei jų pačių elgesyje. Po to atkreipsime dėmesį į šių laikų Švč. Marijos apsireiškimus. Palyginę ir radę damą tarp Evangeliją aiškinančios Bažnyčios mokymo ir tų apsireiškimų turinio, teigsime, kad Jėzaus ir žmonių Motina, plačiai pasaulyje pasireikšdama, atlieka svarbų vaidmenį krikščioniškajame atsinaujinime, ypač dabar žmonijai artėjant į 2000-uosius metus.

I. KĄ MOKO ŠIŲ LAIKŲ BAŽNYČIA APIE ŠVČ. MARIJĄ

    “Pažinimas tikros katalikų doktrinos apie Palaimintąją Mergelę Mariją visada bus raktas tiksliai suprasti ir Kristaus paslaptį, ir Bažnyčios paslaptį” (popiežius Paulius VI).

Pijus XII (1939-1958)

    “Tarp popiežių, Pijus XII yra davęs reikšmingiausią duoklę Marijos teologijai bei viešajam pamaldumui” (M.O’Caroll, “Theotokos”, 290 psl.). Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai jis paaukojo žmoniją 1942 m. bei Rusiją enciklika “Sacro vergente an-no” 1952 m., paskelbė Marijos metus (1953-1954 ir 1957-1958) ir dvi šventes visai Bažnyčiai: Marijos Karalienės ir Nekalčiausios Marijos Širdies.

    Svarbioj “Mystici corporis” enciklikoj 1943 m. šis popiežius aiškino, kaip Marija yra mistinio Kristaus Kūno visų narių Motina. Reikšminga bule “Munificentis-simus Deus” jis paskelbė Marijos dangun paėmimo dogmą. 1951 m. enciklikoj “Ingruentium malorum” dėstė apie Marijos rožinio dvasinę galią, o 1953 m. enciklikoj “Ad Caeli Reginam”, paskelbdamas Mariją esant Karaliene, įvedė jos šventę.

Jonas XXIII (1958-1963)

    Šis žmoniškasis popiežius enciklikoje “Gratia recordati” Švč. Mariją pavadino “išganymo priežastimi visai žmonių giminei”, o sušaukdmas bei atidarydamas II Vatikano suvažiavimą, jį pavedė jos bei josios sužadėtinio Juozapo globai.

II Vatikano suvažiavimas

    II Vatikano suvažiavimo tikslas buvo Bažnyčios vidinis atsinaujinimas. Tam tikslui pasiekti pirmiausia reikėjo suvokti ir aptarti, kokia yra Bažnyčios prigimtis bei paskirtis. Dogmatinėje konstitucijoje “Lumen gentium” Bažnyčia buvo aptarta dviem biblinėm sąvokom: 1. kaip mistinis Kristaus Kūnas ir 2. kaip Dievo tauta. Toje pačioje konstitucijoje buvo ryškinama ir Marijos vieta Bažnyčioje: “Išdėstydamas mokslą apie Bažnyčią, kurioje dieviškasis Atpirkėjas veikia mūsų išganymui, šventasis Sinodas taip pat rūpestingai siekia nušviesti du dalykus: palaimintosios Mergelės vaidmenį įsikūnijusio Žodžio ir Mistinio Kūno paslaptyje ir atpirktųjų žmonių prievoles Dievo Gimdytojai, Kristaus ir žmonių, ypač tikinčiųjų, Motinai”.

    Šio Sinodo argumentas yra toks: Marija, Jėzaus Motina, bendradarbiavo su savo Sūnumi žmonijos išganymo darbe nuo pat pradžios. Pagal laisvą Dievo norą, ji tebebendradarbiauja su Sūnumi tame išganymo darbe ir Bažnyčioje. Duodamos citatos, nušviečia šį argumentą.

    “Šią mergelės Motinos vienybę su Sūnumi išganymo darbe regime nuo pat Kristaus prasidėjimo iki mirties” — jį priimant, pagimdant, paaukojant šventykloje, viešajame jo gyvenime. “Tokiu būdu ir palaimintoji Mergelė keliavo tikėjimo taku ir ištikimai palaikė vienybę su Sūnumi iki kryžiaus, prie kurio ne be Dievo plano stovėjo (plg. Jn 19,25). Ten ji skaudžiai kentėjo drauge su savo Vienatiniu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jos pagimdytoji atnaša”. Pagaliau Marijai ir apaštalams meldžiantis, atėjo Šventoji Dvasia. Josios atėjimu žmonių išganymo paslaptis buvo iškilmingai apreikšta.

    Marijos vienybė su Sūnumi išganymo darbe — laisvu Dievo noru — tęsiasi Bažnyčioje. “Juk visa išganingoji palaimintosios Mergelės įtaka žmonijai kyla ne iš kokios nors vidinės būtinybės, bet iš laisvo Dievo noro... Tai jokiu būdu netrukdo tikintiesiems betarpiškai jungtis su Kristumi, bet, priešingai, dar padeda”.

    “Pradėdama, pagimdydama, augindama, paaukodama šventykloje Kristų Tėvui, drauge kentėdama su mirštančiu ant kryžiaus Sūnumi, nepalyginamu būdu ji padėjo Atpirkėjui įvykdyti savo uždavinį — klusnumu, tikėjimu, viltimi ir ugninga meile atstatyti antgamtinį sielų gyvenimą. Todėl malonės plotmėje ji tapo mūsų motina”.

    “Ši Marijos motinystė malonės plane prasidėjo, kai apreiškimo metu ji ištikimai pareiškė savo sutikimą, kurį nesvyruodama išlaikė po kryžiumi. Ta motinystė nepaliaujama tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai apvainikuoti. Paimta į dangų, nesiliovė eiti šių išganingų pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas. Motiniškos meilės vedama, ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie dar tebekeliauja, pavojų ir vargų supami, iki pasieks laimingąją tėviškę”.

    Tad Atpirkėjo Motina yra ir atperkamųjų Motina. Ir Dangun Paimtoji tebesirūpina žemėj likusiais vaikais, kad ir jie pasiektų dangų.

    Marija, kaip motina ir mergelė, yra Bažnyčios paveikslas bei dorybių pavyzdys. Ji “sujungia ir atspindi savyje didžiausias tikėjimo tiesas... Ji veda tikinčiuosius į savo Sūnų bei jo auką ir meilę Tėvui. Bažnyčiai žmonijos akivaizdoje skelbiant ir savyje vaizduojat Kristų, pačioje Bažnyčioje pirmoji jo atvaizduotoja yra jo Motino Marija. “Tos Mergelės gyvenimas yra motiniškos meilės pavyzdys, kuris turi įkvėpti visus padedančius Bažnyčiai vykdyti jos apaštalavimo uždavinį — atgimdyti žmones”.

    II Vatikano susirinkimo didelis nuopelnas yra tai, kad išryškino Marijos vaidmenį pačioje Bažnyčioje — ją esant Bažnyčios nare, bet kartu jos Sūnaus išganomųjų motina.

Paulius VI (1963-1978)

    Šis popiežius taip pat rodė didelį pamaldumą Švč. Marijai. Matydamas, kad II Vatikano suvažiavimas Bažnyčios konstitucijoj Marijai skirtame skyriuje išdėstė daug prasmingų dalykų, jis tą skyrių taip aptarė: “Lyg koks nepalyginamas himnas Dievo Gimdytojos Mergelės garbei”. Nežiūrint to, tas suvažiavimas nepasakė to, ko daugelis norėjo. Tad pats popiežius, suvažiavimo trečiosios sesijos pabaigoje savo kalboje tai padarė: “Todėl palaimintosios Mergelės garbei ir mūsų paguodai skelbiame švenčiausiąją Mariją esant Bažnyčios Motina, tai reiškia, Motina visos krikščionių bendrijos...” Ta pačia proga maldoje jis atnaujino Pijaus XII padarytą visos žmonijos paaukojimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.

    Marijos apsireiškimų 50 m. sukakties proga Paulius VI, nuvykęs į Fatimą, pasiaukojimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai atnaujino. Kitais metais Dievo tautos Credo — tikėjimo išpažinime paryškino Bažnyčios Motinos vaidmenį šiais žodžiais: “Mes tikime, kad Švč. Dievo Motina, naujoji Ieva, Bažnyčios Motina, tebetęsia danguje savo motiniškąjį vaidmenį Kristaus narių atžvilgiu, bendradarbiaudama dieviškos gyvybės gimdyme bei ugdyme išganomųjų sielose”.

    Marijai pamaldumo vertę, praktiką bei prasmę Paulius VI palietė apaštališkose egzortacijose, “Signum magnum” (1967) ir “Recurrens mensis October” (1968, apie rožinį spalio mėnesį) bei apaštališkoj konstitucijoj “Marialis cultus” (1974).

Jonas Paulius II (1978 —)

    Žinomas yra Bažnyčiai dabar vadovaujančio popiežiaus Jono Pauliaus II pasišventimas Marijai. Jis jai dedikavo savo pontifikatą jau anksčiau pasirinktu šūkiu “Totus tuus Maria” (visas Tavo, Marija). Savo pirmosios enciklikos “Redemptor hominis” pabaigoje jis prašo ją, “kad teiktųsi toje žmonijos naujojo Advento (Sekminių) maldoje būti su mumis”.

    Savo apaštališkose kelionėse Jonas Paulius II aplankė daug Marijos pasirodymų vietovių-šventovių: Čenstahavą, Guadalupę, Knock, Efezą, Aparecidą, Altotting, Loretto, Fatimą, Liurdą ir kt. Po atentato (1981.5.13) prieš jo gyvybę, pagijęs, 1982 m. nuvyko į Fatimą padėkoti Švč. Marijai už gyvybės išgelbėjimą ir paaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai visą pasaulį.

    Savo enciklikose (kaip “Redemptor hominis”, “Dives in misericordia”, “Laborem exercens”), apaštališkose egzortacijose bei pamoksluose Marijos šventovėse Jonas Paulius vis iškelia Marijos vietą krikščionių gyvenime. Tačiau niekur kitur taip ryškiai jis neišgvildena Marijos vaidmens Bažnyčioje, kaip enciklikoje “Mater Redemptoris” (1987).

Jono Pauliaus II “Atpirkėjo Motina”

    Ši popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika buvo skirta ypatingiems Marijos metams (1987-1988) prieš 2000-uosius metus. Enciklika ypačiai pagauna išganymo istorijos tėkmę bei šio antrojo tūkstantmečio reikšmę. Joje popiežius gvildena Marijos vaidmenį išganymo istorijos raidoje ir Kristaus gimimo 2000-osios sukakties fone. Jis teigia, jog verta “pabrėžti Kristaus Motinos išskirtinį buvimą istorijoje, ypač laike šių paskutiniųjų metų, vedančių į 2000-uosius metus”. Juk kaip jos vaidmuo buvo svarbus pirmajame advente, laukiant Mesijo, taip jos vaidmuo svarbus dabar naujame advente. Popiežius tai sukakčiai duoda lyg naujo Kristaus atėjimo reikšmę, o Marijai - vaidmenį paruošti tikinčiuosius, Bažnyčią ir net žmoniją tam Kristaus atėjimui.

    Ši enciklika išskirtinai tinkama užsibrėžtam popiežiaus tikslui — “svarstyti apie Marijos vaidmenį Kristaus paslaptyje ir jos veiksmingą bei pavyzdį duodantį buvimą Bažnyčios gyvenime”.

    Marijos vaidmuo Kristaus paslaptyje. Išganymo istorijoje Marija buvo prieš Kristų. Ji paruošė kelią jo atėjimui, pati tam paruošta Nekaltuoju Prasidėjimu.

    Tikėjimas yra kontaktas su Dievo paslaptimi. Ir Marija tikėjimu tapo ir buvo kontakte su Dievo, tapusio žmogum, paslaptimi. Jos gyvenimas žemėje su Jėzumi buvo vidinė, piligriminė kelionė tikėjimu, paklusnumu ir neperskiriamu ryšiu bei bendradarbiavimu su Sūnumi žmonijos išganymo darbe.

    Švč. Jėzaus Motina atliko tą piligriminę kelionę, bet toji kelionė buvo ne vien asmeninė, bet kartu ir bendruomeninė, t.y. įjungta į visos Dievo tautos istoriją: ji ėjo pirma ir prieky Dievo tautos, kaip pavyzdys tikėjime, meilėje ir tobuloje vienybėje su Kristumi.

    Marijos buvimas Bažnyčios gyvenime. Marija yra Dievo tautos, Bažnyčios, piligriminėje kelionėje — žmogaus istorijoje per vietas ir laiką, bet dar labiau — sielų istorijoje.

Juk ji pirmoji įėjo į Kristaus Dievo Sūnaus įsikūnijimo paslaptį, per tikėjimą apreiškimo metu. Po Kryžiaus aukos Prisikėlimu jos tikėjimas buvo patvirtintas. Tuo tikėjimu ji dalinosi su apaštalais iki Sekminių, po kurių apaštalai apie Kristų liudijo kitiems. Betgi Marijos tikėjimas lieka “Bažnyčios širdyje, kaip koks Dievo apreiškimo paliktasis turtas. Ir visi, kurie iš kartos į kartą priima Bažnyčios apaštališkąjį liudijimą, dalijasi tuo slėpingu palikimu ir, tam tikra prasme, dalijasi Marijos tikėjimu”.

    “Marijos tikėjimas, per Bažnyčios apaštališkąjį liudijimą, tam tikru būdu vis tampa piligriminės Dievo tautos tikėjimu... Tai tikėjimas, kuris perduodamas kartu ir per protą, ir per širdį. Jis nuolatos įgyjamas bei atgaunamas per maldą”. Todėl “Bažnyčia savo apaštališkajame darbe pagrįstai žvelgia į tą, kuri pagimdė Šventąja Dvasia pradėtą Kristų... kad ir per Bažnyčią Kristus gimtų ir didėtų tikinčiųjų širdyse”.

    Savo motinyste Šventoje Dvasioje Kristaus Motina bendradarbiauja Motinos Bažnyčios sūnų bei dukterų gimdyme bei ugdyme. “Krikščionys pastebi ir išgyvena josios motinystę Šventoje Puotoje — Atpirkimo paslapties liturginiame šventime — kuriame tampa Kristus jo tikras kūnas, gimęs iš Mergelės Marijos... Marija veda tikinčiuosius į Eucharistiją”.

    Dievo tautos piligriminė kelionė žmonijos istorijoje tebesitęsia. Toje kelionėje Palaimintoji Mergelė Marija tebeeina pirma Dievo tautos, pirma kiekvieno žmogaus, kiekvienos bendruomenės, kiekvienos tautos ir visos žmonijos”. Jos asmeninė piligriminė kelionė jau baigta. Ji jau peržengė ribą iš tikėjimo į viziją veidas į veidą, ir kaip tik dėl to, ji yra Dievo tautos eschatologinis išsipildymas”. Tad ji yra “vilties bei paguodos ženklas”, Jūros Žvaigždė, į kurią gali pakelti akis visi, kurie dar žemėje piligriminėj kelionėj seka Kristų, siekdami nugalėti nuodėmę bei įgyti šventumą.

    Artėjant Kristaus gimimo sukakčiai. “Šiandien, kai toji tikėjimo piligriminė kelionė artėja prie krikščioniškųjų 2000-ųjų metų pabaigos, Bažnyčia II Vatikano suvažiavimo mokymu kreipia mūsų dėmesį į savo pačios vaizdą, “kaipo Dievo tautos tarp tautų žemėje”. Šiame budėjimo laike Marija su tuo pačiu tikėjimu, kuris įgalino ją būti palaiminta... yra Bažnyčios darbe, kad kurtų savo Sūnaus Karalystę pasaulyje”.

    Enciklikos gale popiežius išreiškia įsitikinimą, kad Marija dalinasi su šių laikų žmonėmis, šeimomis bei tautomis jų sudėtingomis problemomis; raštą užbaigia Advento liturgijos malda į Mariją: “Pagelbėk savo žmonėms, kurie parkrito, bet bando vėl pasikelti”.

Šių laikų Bažnyčios dėmesys Švč. Marijai (santrauka)

    Šių laikų Bažnyčia skiria daug dėmesio Švč. Marijai. Daug dėmesio jai skyrė tiek dokumentuose, tiek bažnytiniame gyvenime visi popiežiai: Pijus XII, Jonas XXIII, Paulius VI ir dabartinis Jonas Paulius II, o taipogi atitinkamą dėmesį davė II Vatikano bažnytinis susirinkimas. Jei anksčiau Bažnyčia kreipė dėmesį į pačios Marijos privilegijas, skelbiant ją esant Dievo Motina (Efezo visuotinis Bažnyčios susirinkimas 431 m.), o pereitame šimtmetyje ją esant nekaltai be gimtosios nuodėmės Pradėtąją, tai šiuo metu, nors ir nepamirštant josios privilegijų, kaip jos paėmimo į dangų (dogma paskelbta 1954 m.), dėmesys ypač kreipiamas į jos buvimą mistinio Kristaus Kūno, Bažnyčios ir visos žmonijos Motina, arba net tiesiog — į josios buvimą ir veikimą Bažnyčioje. O jos veikimas kaip tik pasireiškia štai kuo: 1: Kadangi ji pirma tikėjimu suėjo į kontaktą su Kristaus, žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, paslaptimi, Dievo valia — Šventosios Dvasios veikimu ji ir dabar padeda žmonėms tikėjimu sueiti į kontaktą su tąja Kristaus paslaptimi 2. Ji, kaipo Kristaus Motina, savo dvasiniu motiniškumu bendradarbiauja su Sūnumi ir Šventąja Dvasia, padėdama Kristui Dievo malone gimti ir gyventi jo mistinio Kūno nariuose.

Iškasa mirusių lietuvių palaikus grąžinti į Lietuvą ... po 48 metų.


    Taipogi Bažnyčia yra paskelbusi šias tikrovės: 1. Marijos dangun paėmimo, 2. Ją esant Dangaus ir žemės karaliene ir 3. Nekalčiausiąją Marijos Širdį. Marijos dangun paėmimas ir josios buvimas Dangaus ir žemės karaliene nurodo jos amžiną padėtį, iš kurios ji veidas į veidą Dievo akivaizdoje jai suteiktąja meilės įtakos galia kviečia ir traukia žemėje esančiuosius savo vaikus į dangų. O Nekalčiausioji Marijos Širdis turi esminį ryšį su josios Nekaltuoju Prasidėjimu bei buvimu Išganytojo Motina-Padėjėja jo išganymo darbe (žr. Simeono pranašystę: “Tavo širdį pervers kalavijas”; Lk 2,19). Nekalčiausioji Marijos Širdis yra gyvoji pasekmė Dievo visiškos pergalės prieš šėtoną; Nekaltąja Širdimi mylinčiai Marijai dabar leista šiais laikais vesti žmones į Dievo pergalę prieš blogį, o josios globoje rožiniu besimeldžiantieji semiasi jos ir jos Sūnaus gyvenimu nupelnytus turtus. Ir ji visada veda jai atsiduodančius pas savo Sūnų Eucharistijoje.

     Tai taip šiais laikais Bažnyčia suvokia Motinos Marijos buvimą bei veikimą jos pačios ir jos narių gyvenime. O tai suvokiant, tuo pačiu ryškėja Marijos vaidmuo šiuolaikiniame krikščioniškajame atsinaujinime: nors jau paimta į dangų, savo buvimu, veikimu ir karališkąja meilės įtaka širdims ji yra galinga Padėjėja savo Sūnui keisti jiems beatsiveriančius žmones: iš to, kas “sena” ir nuodėminga — į tai, kas “nauja” ir šventa.

     Toks Marijos vaidmuo yra visais laikais, tačiau Bažnyčia, ypač dabartinis popiežius Jonas Paulius II, tvirtina, kad tokį vaidmenį ji atlieka ypač šiais laikais, žmonijai žengiant į 2000-uosius Kristaus gimimo sukaktuvinius metus.

(Bus daugiau: III Švč. Marija apsireiškimuose)