Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

Algirdas Sabaliauskas

     1990 m. lapkričio 3 dienos rytą po iškilmingų pamaldų Vilniaus arkikatedroje, po įspūdingo kunigo Vaclovo Aliulio pamokslo, po himno ir tradicinės “Lietuva brangi” prie šios lietuvių šventovės kolonų, didžiulės minios palydėti karstai su brolių Juškų palaikais patraukė į jų numylėtą Veliuoną. Po daugiau kaip šimtmetį trukusios tremties iš tolimos Kazanės broliai sugrįžo į tėvynę.

* * *

     Taip jau sutapo, kad ketveri metai, kurie skyrė Jono ir Antano Juškų gimimo dienas, pasaulio kalbotyros istorijoje prilygo ilgiems šimtmečiams. Mat tuo laikotarpiu vokietis Franzas Boppas ir danas Rasmus Kristianas Raskas vienas po kito paskelbė knygas, kurios sukūrė naują humanitarinių mokslų sritį — lyginamąją istorinę kalbotyrą. Šviesiausi Europos protai jau anksčiau suvokę, jog “poetinį talentą kaimietis turi lygiai tokį pat, kaip ir riteris” (J.V. Goethe), dabar iš lyginamosios kalbotyros veikalų sužinojo, jog prie Nemuno dar gyvena tauta, kurios kalba, anot žymiojo vokiečių kalbininko Augusto Schleicherio, “formos tobulumu galėtų lenktyniauti su graikų, romėnų, senovės indų kūriniais”. Lietuva tuo metu kentėjo sunkią svetimųjų priespaudą, o Europos universitetų profesoriai, susižavėję dvasine lietuvių kultūra, tačiau netikėdami lietuvių tautos ateitimi, savo veikalais stengėsi pastatyti kuo gražesnį paminklą ant šios mirštančios tautos kapo.

     Būtent šiuo metu į mūsų mokslo ir kultūros istoriją atėjo trys ryškios asmenybės, kurių vardais mes paprastai pradedame nacionalinės lietuvių kalbotyros istoriją — tai Mažosios Lietuvos liuteronų kunigas Fridrichas Kuršaitis ir broliai Juškos.

     Skirtingas buvo šių žmonių likimas. Fridrichas Kuršaitis dirbo neblaškomas ir nesiblaškydamas, sulaukęs gilios senatvės, sėkmingai užbaigė planuotus didžiulius darbus, buvo atitinkamai pagerbtas ir beveik su vokišku pedantizmu paskutiniame veikale — 1883 m. išleistame lietuvių-vokiečių kalbų žodyne galėjo parašyti: “Taip aš baigiu savo literatūrinį lietuvių kalbos darbą, linkėdamas savo tautai, kuriai gimimu priklausiau ir ilgą amžių sąžiningai dirbau, palaimos”. Broliai Juškos galutinų savo darbo vaisių nesulaukė. Priešingai, amžinos klajonės, nesibaigiantys rūpesčiai dėl savo darbų ateities sutrumpino jų gyvenimą. Antanas prieš pat mirtį, sunkios ligos kamuojamas, džiaugėsi išvydęs pirmąjį dainų tomą, o pirmieji jo garsiojo žodyno puslapiai dienos šviesą išvydo jau po abiejų brolių mirties.

     Jonas Juška gimė 1815 m. birželio 8 dieną Žarėnuose, Telšių rajone. Mokėsi Kražių gimnazijoje. 1840-1844 m. klasikinę filologiją studijavo Charkovo universitete. Kandidato laipsniu baigęs šį universitetą, negavęs tarnybos gimtajame krašte, mokytojavo Mogiliovo, Novgorodo, Kazanės katedrų korpuso inspektoriumi. Mirė Kazanėje 1886 m. gegužės 11 dieną.

     Lietuvių kalba J. Juška susidomėjo daugiausia skatinamas savo buvusio profesoriaus Charkovo universitete, žymaus rusų slavisto Izmailo Sreznevskio. Kai 1856 m. jau minėtas vokiečių kalbininkas A. Schleicheris Prahoje išleido pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką “Litauische Grammatik”, J. Juška Rusijos Mokslų Akademijos darbuose paskelbė plačią šio veikalo recenziją.

     1861 m. Mokslų akademija Peterburge išleido svarbų J. Juškos darbą “Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašymas arba or-tograpija”. Jame J. Juška mėgino detaliau klasifikuoti lietuvių kalbos tarmes, nagrinėjo lietuvių kalbos rašybos problemas. Kai kurie jo pasiūlymai, pavyzdžiui, rašyti v, š, č, o ne w, sz, cz, vėliau įsigalėjo ir išliko dabartinėje mūsų rašyboje. J. Juška, atrodo, pirmasis pavartojo ir dabar vartojamus kalbotyros terminus įvardis, šaknis. Gana įdomus ir reikšmingas faktas, kad J. Juška šiame darbe vartojo ne savo gimtąją žemaičių tarmę, o aukštaičių, mažai kuo besiskiriančią nuo dabartinės bendrinės kalbos pagrindą sudarančios tarmės, nors anoje A. Schleicherio gramatikos recenzijoje pirmenybę buvo teikęs žemaičių tarmei.

     J. Juška rusų kalba buvo parašęs ir mokyklinę lietuvių kalbos gramatiką. Tačiau ji nebuvo išleista. Jis taip pat mėgino rašyti lyginamąjį lietuvių, latvių, senovės prūsų ir slavų kalbų žodyną. Kaip rodo ne taip jau seniai paskelbta archyvinė medžiaga, J. Juška buvo pirmasis kalbininkas lietuvis, domėjęsis sanskrito ir lietuvių kalbos santykiais.

     Patys didžiausi J. Juškos nuopelnai lietuvių filologijai ir apskritai kultūrai, žinoma, yra jo darbas prie brolio Antano dainų rinkinio ir lietuvių kalbos žodyno.

     Antanas Juška gimė 1819 m. birželio 16 dieną Daujotuose, Raseinių rajone. Kaip ir brolis, mokėsi Kražių gimnazijoje. Be kita ko, tarp jų mokytojų čia buvo ir didysis mūsų švietėjas Motiejus Valančius. 1843 m. A. Juška baigė Vilniaus kunigų seminariją. Kunigavo Zarasuose, Obeliuoe, Antazavėje, Ukmergėje, Pušalote, Lyduvėnuose, Vilkijoje, Veliuonoje, Alsėdžiuose. Už palankumą 1863 m. sukilimo dalyviams buvo suimtas ir devynis mėnesius kalintas Kaune. 1879 m. persikėlė pas brolį į Kazanę, kur 1880 m. lapkričio 1 dieną mirė.

     A. Juška tikrąja šio žodžio prasme buvo legendinis lietuvių tautosakos ir lietuviškų žodžių rinkėjas. Jis daugiausia Veliuonos apylinkėse užrašė apie septynis tūkstančius liaudies dainų, apie du tūkstančius melodijų. Be to, išsamiai aprašė Pušaloto ir Veliuonos apylinkių vestuvių papročius. Sudarė trisdešimt tūkstančių žodžių žodyną. Šiuos žodžius užrašė iš liaudies lūpų, dažniausiai su atitinkamais jų reikšmę iliustruojančiais sakiniais. Savo rinkiniams A. Juška paskyrė, galima sakyti, ne tik svarbiausią savo gyvenimo dalį, bet ir visą turtą. Už sutrukdytą laiką savo dainininkams ir dainininkėms jis mokėdavęs anais laikais net ir didelius pinigus: už darbymečio metu padainuotą dainą moterėlė gaudavo 30 kapeikų. Ne be reikalo sklido gandai apie nepaprastus šio kunigo turtus. Girdi, pinigų jis turėjęs tiek, kad išsigandęs, jog šie nesupelytų, varstydavo ant virvučių ir džiovindavo savo kambaryje. Anie “pinigai” buvo ne kas kita kaip kortelės su lietuviškais žodžiais... A. Juškos veiklą visokiais būdais skatino ir buvęs jo mokytojas Motiejus Valančius.

     A. Juškos tautosakos rinkiniai, dalis žodyno buvo paskelbti carinės priespaudos metais, kai lietuviams buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis. Čia nemaža padėjo pažangūs ano meto Rusijos mokslininkai, kurie suprato didžiulę šių rinkinių vertę ne tik lietuvių kultūrai, bet ir pasaulio mokslui. Šiuo atžvilgiu ypač daug nusipelnė tuo metu Rusijos universitetuose profesoriavęs garsusis lenkų kalbininkas Janas Baudouinas de Courtenay. Prie žodyno tobulinimo ir išleidimo prisidėjo žymiausias ukrainiečių kalbininkas Aleksandras Potebnia, rusų akademikai Izmailas Sreznevskis, Filipas Fortunatovas, profesorius, vėliau pravoslavų vyskupas Aleksandras Aleksandrovas, žymiausias chorvatų slavistas Vatroslavas Jagičius, lietuvių kalbininkai Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Jurgis Šlapelis.

     Kai mes kalbame apie brolius Juškas, jų nuopelnus, kartais net ir sunku pasakyti, kur baigiasi vieno darbas, o kur prasideda kito. Lietuvių kultūrai šie du nepaprasti broliai tai turbūt tas pats, kas vokiečiams broliai Grimmai, latviams broliai Kaudzyčiai.

     Rūpestingasis Juškų globėjas J. Baudouinas de Courtenay 1885 m. rašė: “Brolių Juškų atminimas neišnyks, kol gyvuos lietuvių tauta, kol egzistuos mokslininkai, besidomintys jų dvasinio ir visuomeninio gyvenimo reiškiniais”.

     Prisimindami brolius Juškas, turėtume prisiminti ir dar vieną šviesią šios giminės asmenybę — Peterburgo universiteto privatdocentą Jono Juškos sūnų Vytautą, kuris, kaip oficialus Antano Juškos žodyno redaktorius, 1895 metų vasarą atvyko į Lietuvą, ilgesnį laiką praleido Suvalkų gubernijoje, tyrinėdamas pietvakarių lietuvių tarmes, o paskui ketvertą mėnesių Veliuonos apylinkėse tikrino dėdės surinktą žodyno medžiagą. V. Juška teikė daug vilčių jaunam lietuvių kalbos mokslui. Deja, šiltinės palaužtas, eidamas vos dvidešimt šeštuosius metus, jis atsigulė Estijos žemėje.

* * *

     Brolius Juškas palaidojo Veliuonos bažnyčios šventoriuje. Prie jų kapo buvo pasakyta ne tik daug gražių žodžių, bet ir veliuoniškių dainininkių padainuota Antano Juškos užrašyta daina apie garsų Veliuonos miestą. Dabar šis miestas, priglaudęs du mūsų kultūros milžinus, pasidarys dar garsesnis ir dar artimesnis kiekvieno lietuvio širdžiai.

■ Lietuvių religinė šalpa lapkričio mėnesį pasiuntė į Lietuvą keturis konteinerius dovanų: knygų, vaistų, drabužių ir žaislų vaikams. Knygos teko Vilniaus dailės akademijai, Vilniaus ir Kauno universitetams, ateitininkams, krikščionims demokratams, skautams ir kitoms institucijoms. Daug dovanų gauta iš amerikiečių institucijų. McGraw-Hill leidykla padovanojo 56 dėžes naujų universiteto lygio inžinerijos knygų, kurių kiekvienos kainos vidurkis apie 40 dol. Sabre leidykla skyrė verslo ir politinių mokslų leidinius, daug mokslo leidinių paaukojo Fordhamo, Pace, Čikagos universitetai bei Niujorko teisės institutas. Susidarė apie 1.200 dėžių knygų, maždaug 20 tonų. Kalėdinėms dovanoms našlaičiams, seneliams, tremtiniams susidarė trys konteineriai drabužių, žaislų. Pirmieji konteineriai pasiekė Lietuvą, gauta padėka.

■ JAV-se trūksta kunigų. Trūkumas augs. Jei dabar kunigas aptarnauja maždaug 1.500 tikinčiųjų, tai po 15 m. kunigui teks aprūpinti 4.000. Palaipsniui daugiau bažnytinių pareigų pervedama pasauliečiams.