Danutė Bindokienė

Kas toji rūta ?

     Rūta žalioji (ši rūšis daugiausia auginama Lietuvoje), lotyniškai Rūta graveolens, yra rūtinių (Rutaceae) šeimos daugiametis, pusiau sumedėjęs augalas. Jis paprastai išauga (nekarpomas) apie 80 cm aukščio, žydi birželio-rugpjūčio mėnesį. Lapai melsvai arba pilkšvai žali, kotuoti, 2-3 kartus neporomis plunksniški. Žiedai — žalsvai geltoni; vaisius — skiautėmis šviesiai ruda dėžutė; sėklos — juodos, stambokos. Rūtos dauginamos sėklomis ir gyvašaknėmis, nėra lepios, bet geriausiai auga trąšioje, saulėtoje žemėje.

     Visas augalas turi stiprų kvapą. Antžeminė augalo dalis vartojama vaistams, nors šiam reikalui geriausiai tinka lapai, nuskinti prieš pat žydėjimą ir greitai sudžiovinti pavėsyje. Rūta dar vartojama kvepalų gamyboje.

     Rūtoje yra šių veiksmingų cheminių medžiagų: eterinio aliejaus, furokumarino junginių, vitamino C, glikozido rutino, kaprono, kaprilo, palmitino, anyžių rūgščių, gyvasakių, rauginių ir mineralinių medžiagų.

     Vartojant kaip vaistažoles, rūtos skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, reguliuoja kraujo kapiliarų sienelių pralaidumą (rutinas), eterinis rūtos aliejus vartojamas įtrynimams nuo sąnarių reumato. Liaudies medicinoje sakoma, kad rūta yra vaistas nuo devyniasdešimt devynių ligų: gydo ir ramina nervų ligas, stabdo kraujo iš nosies bėgimą, reguliuoja vidurių sutrikimus, žemina aukštą kraujo spaudimą, net stiprina kaulus ir dantis, padeda sergantiems akių ligomis ir t.t.

     Kaip prieskonis, rūta nedaug vartojama, nes turi labai kartų skonį. Mažais kiekiais kartais vartojama actui ar sumuštiniams paskaninti. Plinijus Senasis (romėnų rašytojas, gamtininkas, istorikas, gyvenęs 23 — 79 m. po Kristaus) tvirtinęs, kad rūtos kartumas gerokai sumažėja, jeigu ji auginama po figos medžiu. Mat figa perduodanti savo vaisių saldumą rūtai. Rūtos, augusios po figomis, geriausiai tinka ir vaistams. Niekur jos taip vešliai netarpstančios, kaip po figomis.

     Žinoma, Lietuvoje figos neauga, tai šiuo patarimu lietuvės, sėdamos rūtas, pasinaudoti negalėtų. Tačiau Plinijus taip pat pastebi, kad rūtos geriausiai tarpsta, jeigu jų sėklos būna pavogtos iš kieno kito darželio. Jos neblogai auga ir keikiamos, o giriamos ir gerbiamos — nyksta.

Dievo malonės augalas

     Rūta žalioji arba kuri kita jos rūšis (rutinų giminėje yra apie 40 rūšių) natūraliai auga pietinėje Europoje, ypač Viduržemio jūros kraštuose, taip pat Kryme, Azijoje ir kitur. Į Angliją rūtas atsivežė romėnai. Ji dažnai minima ir rekomenduojama vaistinių augalų ir senose farmakologijos knygose. Rūtas pamini ir Šekspyras savo dramoje “Ričardas II”.

     Amerikoje rūtos taip pat auginamos daugiausia vaistams. Pas didesniuosius daržininkus (ar per sėklų katalogus) galima pirkti rūtų sėklų, čia vadinamų “common rue”, “Herb of Grace” arba tiesiai “rue”. Rūtos iš amerikietiškų sėklų truputį skiriasi nuo lietuviškųjų, nes yra šiek tiek žemesnės, apskritesnės, o lapai turi daugiau melsvo arba sidabrinio atspalvio.

     Rūta dar vadinama “malonės augalu” (“Herb of Grace”). Ji buvo svarbi antikinėje medicinoje ir ypač Viduramžiais įvairiuose Europos kraštuose. Buvo tikima, kad rūta apsaugo nuo “blogų akių”, kerų, raganavimo, maro, įvairių nuodų ir net velnio žabangų. Rūta net galinti apsaugoti nuo nuodingųjų grybų (pvz., musmirių) veikimo ir gyvačių nuodų. Viduramžiais, kai maras ir kitos užkrečiamos ligos siautėjo Europoje, kilmingosios Anglijos ponios nuolat su savimi nešiodavosi rūtų puokšteles, ypač išeidamos iš savo rūmų ir dalindamos išmaldą elgetoms. Rūtos turėjusios jas apsaugoti nuo įvairių užkrečiamų ligų ir parazitų, kuriais garsėjo tuometiniai neturtėliai.

     Apsaugos prieš kerus reikšme rūta dar žinoma Šiaurės Afrikoje, Ispanijoje ir Arabijos žydų tarpe. Persijoje rūta tebevadinama šventa žole.

     Katalikų Bažnyčia jau nuo IX a. šventino rūtas ir patarė vartoti apsigynimui nuo piktojo įtakos. Tuo tikslu rūta buvo auginama vienuolynų daržuose. XV a. ji buvo susieta su Dievo Motina, jai dedikuota ir tapo nekaltybės gėle. Rūtos šventinamos ir per Žolinę — Marijos į Dangų Ėmimo šventę. Tuo būdu jos tapusios “laidotuvių augalu” ir dedamos į karstus, ypač jauniems, skaistiems asmenims mirus.

     Įdomu, kad vestuvių gėle rūta pirmiausia tapo Vokietijoje. Jaunoji, važiuodama į bažnyčią sutuoktuvėms, pasiimdavo rūtų puokštelę, kad apsisaugotų nuo visokių burtų, pakerėjimu, raganų. Kadangi rūta buvo paskirta Švenč. Mergelei, ji tuo pačiu simbolizavo ir jaunosios nekaltybę.

Rūta Lietuvoje

     Rūtos Lietuvoje buvo ir yra toks kasdieninis, paprastas augalas, kad sunku įsivaizduoti laikus, kai rūtos ten neaugo. Tačiau rūta nėra natūrali Lietuvos augmenijos dalis.

     Į Lietuvą rūta atkeliavo kartu su krikščionybe, o galbūt kiek anksčiau, kai į mūsų kraštą pradėjo atsikelti iš vakarų Europos vienuoliai (ypač pranciškonai). Jie savo vienuolynų daržuose augindavo vaistinius augalus, o jų tarpe ir rūtas. Rašytiniuose šaltiniuose rūta minima 1563 m., tuomet ji augusi Rokiškio klebonijos darže. Vėliau — XVII a. — rašytiniai šaltiniai paliudija, kad jėzuitas Jokūbas Paškevičius (miręs 1657 m., dirbęs Žemaitijoje) šventindavęs rūtas įvairiose Marijos šventėse ir dalindavęs žmonėms, kad tuo būdu paskatintų pamaldumą į Dievo Motiną.

     Rūta Lietuvoje stipriai įsitvirtino, o kartu ir su ja susietos savybės: gydomosios galios ir kaip skaistybės simbolis. Tik netekėjusi, skaisti mergelė tegali puoštis rūtomis arba nešioti rūtų vainikėlį. Kai kuriose Lietuvos vietovėse mergaitė apkaišoma rūtomis tik tapusi moterim (t. y. po pirmosios mėnesinės), o rūtos simbolizuoja jos moterišką subrendimą. Tačiau ir visai jaunos mergaitės, priimdamos pirmąją Komuniją, pasipuošia rūtomis. Mirus jaunam žmogui, karstas taip pat puošiamas rūtomis.

     Joks kitas augalas — vietinis ar iš kitur atvežtas ir išplitęs — neturi tokios svarbios vietos lietuvių tautosakoje ir papročiuose, kaip rūta. Iš tikrųjų, jeigu išimtume rūtą, pavyzdžiui, iš lietuviškų vestuvių papročių, tai nedaug kas beliktų.

Rūta liaudies kūryboje

     Vaizdinėje liaudies kūryboje labai gausu rūtos lapelių motyvų, ypač audiniuose ir medžio drožiniuose. Žodinėje tautosakoje rūtai ypač plačiai atstovaujama jaunimo ir vestuvių dainose. Lietuvių tautosakoje vestuvinės dainos yra labai gausios. Jos ne tik sudaro didžiąją apeiginių dainų dalį, bet taip pat užima vieną iš žymiausių vietų lietuvių liaudies lyrikoje tiek savo kiekybe, tiek poetine verte. Šiose dainose rūta vaidina labai svarbų vaidmenį.

     Rūtų vainikėlis, rūtelė, rūtų darželis minimas daug kartų. Jie simbolizuoja merginos jaunystę, nerūpestingąsias dienas, jos nekaltybę, mergaitišką vertę. Taip pat ir mergelės gyvenimo pasikeitimas, perėjus į vedybinį luomą, apdainuojamas simboliniu rūtų vainikėlio ir rūtos įvaizdžiu. Dainose sakoma, kad bernelio žirgelis rūtas numynė, kad jos nuvyto, su berneliu kalbant, arba ledai (ar šalna) rūteles pakirto ir pan. Jeigu netekėjusi mergina susilaukia pavainikio kūdikio, ji tampa pajuokos objektu: rūtelės ne jai, nes ji rūtas “pamynė po kojų”, o vietoj rūtų vainiko dėvi kitą, nupintą iš virkščių ar bulvienojų.

     Ne tik dainose, bet ir vestuviniuose papročiuose rūta labai ryški: pintuvių, sutuoktuvių, vainiko nuėmimo apeigose, net ir piršlybose, prieš vestuves.

     Merginos stengdavosi, kad jų darželiuose rūtos būtų vešlios, gražios, kad jų neužgožtų piktžolės. Gėlių darželis visuomet būdavo vadinamas “rūtų darželiu”, nors rūtos jame sudarydavo tik mažą augalų dalį. Kaip bernelio vertė buvo sprendžiama iš jo žirgelio gražumo, eiklumo, taip mergina vertinama pagal savo rūtų darželį.

     Liaudies papročiuose daug patarimų, kaip ir kada sėti rūtas, kad būtų vešlios, “garbanotos”, kaip jas apsaugoti, kad pasėtas paukščiai (vištos, žvirbliai) neiškapstytų, kaip apkasti, apkaupti, kad ilgai žaliuotų — net “žiemą vasarėlę”. Pvz.: rūtos, pasėtos Didįjį Šeštadienį, tarpiai auga ir neišnyksta; jeigu mergina šukuojasi galvą Velykų pirmą dieną arba šluoja pirkią, tai vištos rūtas iškapstys; rūtas reikia sėti Šv. Jurgio dieną (per Jurgines), o paskui užakėti katės uodega arba katino koja, tai jos gražiai augs ir bus garbanotos; prieš Sekmines reikia rūtas apkasinėti, kad jos visada žalios būtų ir t.t.

     Rūtos simbolika lietuvių tautoje yra ryški ir dabartiniais laikais. Daug klubų, organizacijų pavadinta Rūtos vardu, mergaitės krikštijamos Rūta. Šiuo vardu pasivadina chorai, tautinių šokių rateliai, leidyklos (Lietuvoje ir svetur) ir kitos įstaigos bei įmonės. Rūta reikšminga ir išeivijos lietuviams, nes jungia su savo krašto tradicijomis, ugdo tėvynės meilę ir jos ilgesį. Šiaip ar taip, nors niekada oficialiai nepaskelbta, rūta yra tapusi tautiniu Lietuvos augalu.

AR turėtume gėdytis rūtų?

     Kai kada pasigirsta ir neigiamų atsiliepimų apie rūtą: tarp jos vaistinių savybių yra ir abortyvinių medžiagų. Rūtas nepataria vartoti nėščioms moterims, nes didelis jų kiekis gali nutraukti nėštumą. Jeigu prisiminsime A. Vienuolio apysaką “Paskenduolė”, kurioje Veronika, Juozelio suvedžiota ir žmonių pajuokiama, ieško patarimo pas seną kaimo žiniūnę. Toji pataria sutrinti rūtų su druska ir suvalgyti, tuomet “bėda” pranyksianti. Žinoma, rūtos nepadėjo ir tragiško Veronikos likimo nepakeitė. Čia būtų galima su šypsena pastebėti, kad rūtos, matyt, prastai veikia, nes net idiliškame Lietuvos kaime vis pasitaikydavo merginų su panašia “bėda”, kuri ištiko “Paskenduolės” Veroniką... Tačiau yra tikra, kad rūtomis, per daug jų vartojant, galima apsinuodyti. Taip pat pasitaiko žmonių, kurie rūtoms alergiški: palietus augalą, išberia odą, niežti ir skauda.

     Liaudis sako, kad norint šunį mušti, ir lazda atsiranda. Šiame pasaulyje nerasime absoliutaus gėrio. Turime ir daugiau augalų, kurie yra nepaprastai žmonijai naudingi, bet taip pat gali būti ir piktnaudžiaujami. Pvz., rugelis—žiemkentėlis, nuo senų senovės mylimas ir gerbiamas mūsų tautoje. Lietuviai net ir svetimuose kraštuose negali apsieiti be juodos ruginės duonos. Tačiau iš rugių ne tik duona kepama: iš jų daroma degtinė, kurios išgėrę, žmonės prikrečia daug “kiaulysčių” ir net bjaurių nusikaltimų pridaro. Ar dėl to reikėtų kaltinti rugius? Tą pat galime pasakyti apie aguonas, kanapes, kakao lapus, kukurūzus ir dar kitus augalus.

     Šiaip ar taip, rūta yra giliai įleidusi šaknis į mūsų tautos papročius, tradicijas, kasdieninę buitį. Dėl vienos kitos ne visai priimtinos savybės jos atsisakyti nevertėtų (juo labiau, kad neturime pakaitalo). Sudėjus visas, rūtai priskiriamas gerąsias, naudingąsias ypatybes, prisiminus, kad ji į mūsų tėvynę atkeliavo pačiu kilniausiu būdu — kartu su Kristaus mokslu ir Švenč. Mergelės garbinimu, suskaičiavus tūkstančius liaudies dainų apie rūteles, rūtų darželius ir vainikėlius, su pasididžiavimu vadinkime rūtą sava, tautine gėle, nieko neatsiprašinėdami, niekam nesiaiškindami, kad ją sėjame savo (net ir svetimų žemių) darželiuose. Tegul ji mums visuomet primena tolimąją, išsvajotąją Lietuvą.

Šaltiniai:

Jonas Balys “Lietuvių kalendorinės šventės”, Silver Springs, Md, 1978; “Lietuvių Enciklopedija”, XXV ir XXIII t.; “Lietuvių tautosaka: Dainos”, I t., Vilnius, 1962; D. Bindokienė, “Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje”, Čikaga, 1989; “Vaistiniai augalai”, vyr. red. J. Pipinys, Vilnius, 1973; “Universal Standard Encyclopedia”, v. XX, New York, 1955; “Encyclopedia Lituanica”, v. IV, Boston, 1975; F. Bianchini, F. Corbetta, “The Complete Book of Health Plants”, New York, 1985.