KUN.V. KAKNEVIČIUS

     Šventoji Eucharistija yra nuostabus maistas, kuris turi maitinti ir palaikyti mumyse dieviškąjį gyvenimą. Priklausome Kristui, tiktai priklausydami kitiems. Ar toji Ostija, kurią mes adoruojame, primena mums tą, kuris ją valgys? Mūsų garbinimas truktų neilgai, jeigu garbintume Kūną, atsisakydami garbinti narius. Duona yra tam, kad būtų valgoma. Tas Kūnas yra ženklas ir šaltinis kito kūno, kurio globa, kultas ir vitališkumas mus įpareigoja.

     Kai mes buvome pakrikštyti, buvome prijungti prie nesuskaičiuojamos daugybės brolių ir seserų. Priklausyti Dievui mums reiškia štai ką: priglusti prie kitų. Dievas mums neįsakė tik jį vieną mylėti. Jis nori, kad mes mylėtume ir vieni kitus, kad būtume kaip Dievas, kuris niekad nenori būti vienas.

     Dievas sudaro vaikams tokias sąlygas, kurios ugdo krikščioniškas savybes ir didina gerovę. Dievas stato greta lėtą ir skubantį, tylintį ir kalbantį, kad tylesnis dar daugiau išmoktų kantrybės. Tvarkingą ir netvarkingą — kad netvarkingasis išmoktų tvarkos. Mes prašome nuolankumo, ir Dievas numato kančias, nes kančiose mes tampame paklusnūs. Mes prašome nusižeminimo, kai mus įžeidinėja, tik negalim atsakyti tuo pačiu. Mes mokomės nusižeminti, prisimindami Išganytojo žemiškąjį gyvenimą. Mes prašome ramybės, ir viskas aplinkui sunerimsta, kad pažintume pasaulį ir tylą, sklindančią iš pasitikėjimo Viešpačiu.

     Šiuo metu, kai turime radiją bei televiziją, o žmogus net mėnulį pasiekia, atrodo, kad mokslas pasiekė viršūnes, o gyvenimo gerovė — savo pilnumą. Tačiau visi jaučiame, kad viską, ką žmogaus protas pasiekia, greitai prarandame. Didieji išradimai dažnai naudojami sunaikinti žmogų. Sotus gyvenimas neteikia visiško pasitenkinimo. Nenuostabu, kad šiuo metu žmogus dažnai jaučiasi pasiklydęs. Teisingai yra pasakęs šv. Augustinas: “Žmogus suranda daug kelių ir takelių, bet dažnai jie yra dideli žingsniai šalia tikrojo kelio”. Kurgi yra tas tikrasis kelias? Ogi Kristus! Jis yra pasakęs: ”Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”. Iš tikrųjų nėra kito kelio į laimę, o tik Kristus. Kas nori ateiti pas Tėvą, būtinai turi eiti per Kristų. “Nė vienas negali pažinti Tėvo, jei Sūnus neapsireiškia”, sako Kristus. Tad, užuot ieškojus naujų kelių mūsų dienų problemoms išspręsti, reikia pasirinkti tikrąjį kelią — Kristų.

     Kristus yra pasakęs: “Aš esu vynmedis, o jūs šakelės; kaip šaka negali gyventi be medžio, taip jūs negalite gyventi be manęs”. O kaip tą vienybę su Kristumi pasiekti? Pirmiausia turime pažinti jo mokslą. O jo mokslas surašytas Šv. Rašte. Skaitykime jį, skaitykime geras knygas, aiškinančias Dievo apreiškimą. Bet neužtenka tik pažinti Kristaus mokslą, reikia ir jo laikytis, reikia gyventi pagal Kristaus nurodymus. “Ne tas įeis į dangaus karalystę, kurs sako ‘Viešpatie, Viešpatie’, bet tas, kuris vykdo mano Tėvo valią”, sako Išganytojas. “Tikėjimas be darbų yra miręs”, perspėja šv. Jokūbas, Kristaus apaštalas.

     Antras kelias į vienybę su Kristumi yra dalyvavimas Mišių aukoje ir priėmimas Višpaties Kūno bei Kraujo. “Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, o aš jame... Be manęs jūs nieko negalite padaryti” — sako Išganytojas. Tad svarbu kaip galima dažniau priimti šv. Komuniją. Ar ne keista, kad reikalas taip aiškus, o vis taip mažai žmonių per Mišias priima Švenčiausiąjį. (Taip, žinoma, yra Lietuvoje, bet išeivijoje paprastai beveik visi Mišių dalyviai priima Komuniją. Red.).

     Šv. Teresė, mąstydama apie Jėzaus meilę Švenč. Sakramente, kartą vidurnaktyje nubėgo į bažnyčią ir pradėjo skambinti varpais. Žmonės, manydami, kad mieste kilo gaisras, subėgo prie bažnyčios, klausdami: “Kur dega? Kur gaisras?” Šv. Teresė, atidariusi bažnyčios duris, kvietė subėgusius į bažnyčią, sakydama : “Jėzaus meilė dega altoriaus sakramente. Pagarbinkite Dievo Sūnų ir ryžkitės kuo dažniausiai priimti jį šv. Komunijoje”.

     Jeigu žmonės degtų ta meilės ugnimi, kaip Kristus, ir stengtųsi vienas kitam būti duona, gyvybės vandeniu, išmoktų mylėti ir būti gailestingi, tada jie mokslo žiniomis ir išradimais neneštų sau ir kitiems pražūties.

     Buvęs jėzuitų generolas Tėvas Arrupe rašo, kokios jo gyvenime laikytos Mišios giliausiai įsirėžė į jo atmintį ir širdį. Jis ilgą laiką misionieriavo Japonijoje. Ten jis buvo ir 1945 m. rugpjūčio 6 d., kai sprogo atominė bomba. Tada jis buvo neseniai įšventintas kunigu, gyveno Hirošimoje, jėzuitų namuose. Atominė bomba sugriovė visą Hirošimą, liko tik pelenai. Aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių žuvo vienu akimirksniu. Jėzuitų namai, vieni iš nedaugelio mieste, išliko sveiki, nors ir smarkiai apgadinti. Jie buvo paversti ligonine. Buvo priglausta apie 200 sužeistųjų. Kitą rytą jis ėjo laikyti Mišių, o po Mišių turėjo eiti pas sužeistuosius ir laidoti mirusius.

     Suprantama, aplinka nebuvo tinkama pamaldžiai laikyti Mišias. Koplyčia buvo apgriauta ir pilna sužeistųjų. Jie gulėjo ant grindų vienas šalia kito. Buvo matyti, kad jie daug kentėjo. T. Arrupe kiek galėdamas susikaupė ir pradėjo Mišias. Ten buvo ir nekrikščionių, ir nekatalikų, kurie nesuprato, kas ten vyksta ant altoriaus, tačiau T. Arrupe niekada neužmiršo to įspūdžio, kurį patyrė pirmą kartą atsigręžęs į juos su pasveikinimu “Viešpats su jumis”. Jis stovėjo ir negalėjo pajudėti, jautėsi tarsi sukaustytas, matydamas šią žmogišką tragediją — žmogaus protas ir technikos pažanga buvo panaudoti tokiam baisiam žmonių naikinimui. Sužeistieji žiūrėjo į kunigą siaubo kupinomis akimis, apimti nevilties, bet jie tarytum jautė kažkokią paguodą, einančią iš altoriaus. Tai buvo nepaprasta scena. Dar kelios minutės, ir ant altoriaus buvo Tas, apie kurį Jonas Krikštytojas pasakė: “Jūsų tarpe stovi Tas, kurio jūs nepažįstate”. Dabar kunigas suvokė, kokioje vienatvėje gyvena pagonys, kurie nepažįsta Kristaus. Čia buvo jų Gelbėtojas, kuris už juos atidavė savo gyvybę, bet jie to nežinojo. Kunigas buvo vienintelis, kuris tai žinojo, ir jo lūpose savaime gimė malda už tuos žiaurius ir negailestingus žmones, kurie numetė tą atominę bombą. Jis meldėsi: “Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”. Jis meldėsi ir už tuos, kurie gulėjo prieš jį skausmų varstomi: “Viešpatie, duok jiems tikėjimą, kad jie matytų, duok jiems jėgų pakelti kentėjimus”. Pakėlęs Ostiją virš šių sužalotų, subjaurotų kūnų, meldėsi iš visos širdies: “Viešpatie, mano Dieve, pasigailėk šitos kaimenės be piemens, duok, kad jie tikėtų Tavimi. Atmink, kad jie turi Tave pažinti”. Tikrai malonės tekėjo iš šitos Ostijos ir iš šito altoriaus. Po šešių mėnesių, kai sužeistieji pagiję išėjo iš jėzuitų namų, paaiškėjo, kad iš 200 mirė tik du, kai kurie iš jų priėmė krikštą. Bet visi patyrė, kad krikščioniška artimo meilė užjaučia, paguodžia, teikia tikėjimo ir vilties, kad ji gali teikti ramybę net skausmuose, gali atleisti tiems, kurie skausmą suteikė.

     Popiežius Jonas XXIII sako: “Savo santykiuose su žmonėmis, ar jie būtų katalikai ar stačiatikiai, dideli ar maži, aš visados žiūrėsiu, kad išliktų orumas ir gėris, kad visada jie išsineštų malonų įspūdį”.

     Šv. Mišios yra puota. Puota visais laikais buvo ir yra draugystės išraiška. Dievas ruošia draugystės Puotą, į kurią kviečia mus, žmones, silpnus, nusidėjėlius, daug kartų jį įskaudinusius, daug kartų jo išsigynusius, daug kartų nebuvusius jo draugystei ištikimus. Bet Eucharistija yra maistas ne tik mūsų kūnui, bet ir sielai, mūsų amžinajam gyvenimui. “Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas turės amžinąjį gyvenimą”. Kristus mus kviečia į šias vaišes, norėdamas su mumis pasidalinti savąja būtimi. “Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame”. Jo jėga, šventumas ir nemarumas, jo meilė taps mūsų dalia. Mes bendrausime su juo, jei padarysime jam erdvės savo gyvenime, savo širdyje. Per Kristų mes jungiamės su Dievu ir su žmonėms.