Kai lietuviai jėzuitai 1948 m. įsteigė savo rezidenciją Čikagoje, ji buvo pavadinta Maria della Strada vardu. Žmonėms šis vardas atrodė keistas, jie nesuprato, dėl ko jėzuitai jį pasirinko. Pavadinimą Maria della Strada (itališkai paprastai sakoma Madonna della Strada) lietuviškai sunku išversti. Gal tiksliausias žodinis vertimas būtų: Kelioarba Gatvės Marija.Žinoma, lietuviui toks pavadinimas nebūtų priimtinas. Kai kurie mėgino versti: Pakelės Marija. Betir šis pavadinimas neatitinka originalo prasmės. Tad kun. K.J. Ambrasas, S.J., rašydamas apie tą šv. Ignaco ir pirmųjų jėzuitų labai vertinamą ir gerbiamą Marijos (Madonna della Strada) paveikslą, jį pavadino Kelrodės Mergelės Marijos paveikslu, buvusiu to paties vardo bažnytėlėje Romoje. Čia beveik pažodžiui perspausdinsime tą minėtą K.J. Ambraso, S.J., straipsnį apie šį paveikslą ir bažnytėlę.

Redakcija

 Jėzuitai jaučia ypatingą prieraišumą Švč. Kelrodei Mergelei Marijai. Mat Romos bažnyčia šį vardą yra perėmusi iš Draugijos pirmosios bažnyčios, kurią šv. Ignacas su pirmaisiais jėzuitais pasirinko savo apaštalavimui.

    1538 m. rudenį šv. Ignacas su būreliu bičiulių atžygiavo į tuščią Frangipani dvaro namą netoli Torre del Melangolo, visiškai netoli nuo šios Kelrodės Marijos bažnyčios. Šioje bažnyčioje šv. Ignacas su kitais jėzuitais dažnai laikydavo Mišias, klausydavo išpažinčių, sakydavo pamokslus ir mokydavo romiečių vaikus katekizmo. Kun. Petras Codacio, labai gerbęs šv. Ignacą ir kitus jo sekėjus, džiaugėsi galįs jiems leisti pasinaudoti šia bažnytėle.

     Nuo 1538 m. gruodžio ligi 1539 m. gegužės mėn. Romą ir jos apylinkes paspaudė rūstūs šalčiai, todėl žmonėms buvo striuka su maistu: miestelėnai badavo, vis dažniau ir dažniau girdėdavosi, kad naktimis nemaža išmirusių. Pamatęs, kad sostinėje tie vargšai niekaip neatsispirs žiemos negandoms, šv. Ignacas, šimtais jų surinkęs, apgyvendino po visokius Frangipanio užkampius. Jėzuitai tada pasklido pas turtingiausias šeimas, kad sušelptų maistu badaujančius. Sakoma, kad per tuos siaubinguosius mėnesius šv. Ignacas išgelbėjęs apie 3.000 žmonių.

     Tuo metu Romoje gyvenęs kažkoks kunigas iš Lodi, šiaurės Italijos, Petras Codacio. Jis buvo Lodi katedros kanauninkas ir popiežiaus Pauliaus III rūmų valdytojas. Per tuos rūsčius speigus kun. Codacio matė, kaip be perstojo plūsta alkani ir beglobiai, kurie ieško ir suranda pagalbą ten, kur apsistoję jėzuitai. Sujaudintas tokio evangeliško geraširdiškumo, jis pasiprašė priimamas į jų būrį. Jau turbūt po badmečio atlikęs rekolekcijas, 1539 m. priimamas į Jėzaus Draugiją prokuratoriumi, arba iždininku. T. Codacio gerai mena du dalykus: jis buvo pirmasis į Jėzaus Draugiją priimtas italas ir per jį ši Draugija prisiglaudė Kelrodės Marijos bažnyčioje.

     1540 m., kai dvaro savininkas atsisakė savo lobio, — prie Mergelės Kelrodės bažnyčios stovinčio dvaro, — Šv. Tėvas bažnyčią su visu kitu padidėjusiu turtu tų pačių metų lapkričio 18 d. padovanojo Tėvui Codacio. Šis kunigas atsikrausčiusiems iš Frangipani palivarko jėzuitams viską perleidžia, kad jie čia įsikurtų savo veiklos centrą. 1541 m. birželio 24 d. kun. Codacio oficialiai paprašo Šv. Tėvą, kad leistų Mergelės Kelrodės bažnyčią su visu kitu turtu perduoti Jėzaus Draugijos generolui, kad šitaip Amžinajame mieste jie turėtų savo pirmąją bažnyčią. Popiežius mielai šį prašymą patenkina ir padovanoja bažnyčią šv. Ignacui, kuris ją 1542 m. gegužės 15 d. priima.

     Kelrodės Marijos bažnytėlė buvo maža ir siaura, netgi anuomet, dar šv. Ignaco laikais, jau buvo gerokai senstelėjusi. Jos tikrasis pavadinimas — Šv. Marijos Astali bažnyčia (Santa Maria degli Astalli), t.y. Astalių šeimos pastatyta Šv. Marijos bažnyčia, bet ilgainiui žmonės ėmė ją vadinti Santa Maria della Strada. Kartais sakoma, kad bažnyčia taip pavadinta todėl, kad gatvė, arba kelias, tiesiai veda į bažnyčią. Šią bažnytėlę ypač pamilo Ignacas ir jo pasekėjai. Daugel jėzuitų klūpojo priešais Marijos su Kūdikėliu ant rankų paveikslą, o prieš jos altorių pirmieji jėzuitai duodavo įžadus. Daugel šventųjų čionai meldėsi, dar daugiau jėzuitų meldė jos pagalbos.

     Šv. Ignacas, nusprendęs Kelrodės Marijos bažnyčią padaryti Draugijos veiklos centru, išsinuomojo gretimą prie bažnyčios namą, pakankamai erdvų, kad tiktų jėzuitams gyventi Romoje. Naujasis pastatas buvo galutinai įrengtas 1544 m. rugsėjo mėn. Kambariai, kur gyveno šv. Ignacas, išliko ligi mūsų dienų — jie taip sukomponuoti į naujausios konstrukcijos pastatą, kuris tinkamai derinasi su XVI a. statiniais. Tie kambariai ir šiandien Romos tikinčiųjų bei ekskursantų lankomi.

     Mažutė Marijos bažnytėlė greitai pasidarė per ankšta jėzuitų pamokslų klausyti plūstančioms minioms. Nors Ignacas pridūrė priestatą, bet vis vien žmonės dažnai klausydavo pamokslų, stovėdami atokiai aikštėje. Tad jis nutarė perstatyti bažnyčią ir, kai šv. Pranciškus Borgia 1550 m. jį aplankė, perstatymo planas buvo aptartas, tik jokios naudos iš tų planų neišėjo.

     Kai pirmieji jėzuitai Romoje ėmė išmirti, buvo laidojami Kelrodės Marijos bažnytėlėje. Ten buvo palaidotas ir šv. Ignacas, miręs 1556 m. liepos 31d.

     1565 m. Draugijos generolu tapo šv. Pranciškus Borgia, kuris su finansų patarėju kardinolu Aleksandru Farnese suplanavo naują Švč. Jėzaus Vardo bažnyčią (Gesù). Tačiau, nelaimei, naujoji visiškai nušlavė senąją bažnytėlę. Naujojoje iš pat pradžių numatyta koplyčia, kurion turėjo būti perkeltas garsusis Kelrodės Marijos paveikslas. 1575 m. jis buvo deramai pakabintas koplyčioje iš kairės prie didžiojo altoriaus. Jėzaus bažnyčia ir nūnai yra viena iš gražiausių Romos šventovių.

     Baigus statyti Jėzaus bažnyčią, pirmųjų jėzuitų palaikai buvo sumūryti į sienas. Didžiuma — prieangyje. Tik šv. Ignaco kūnas atsidūrė netoli Kelrodės Marijos koplyčios. Kai jis buvo paskelbtas palaimintuoju, pirmosios Mišios jo garbei buvo atlaikytos 1609 m. liepos 27 d. Kelrodės Marijos koplyčioje. Jas laikė Generolas Akvaviva. 1622 m. Ignaco šventuoju paskelbimo proga įrengtas altorius kairėje skersinėje navoje vėl greta Kelrodės Marijos koplyčios, kuri dar ir šiandien Romoje didžiai gerbiama, o labiausiai — jėzuitų. Kiekvienas Draugijos narys, apsilankęs Romoje, pirmiausia stengiasi atlaikyti Mišias prieš Kelrodės Marijos paveikslą, kur šitokia daugybė garbių jėzuitų, netgi šventųjų, aukojo tą pačią auką. Šv. Ignaco meilė Kelrodei Marijai gyva jo sūnų širdyse net po keturių šimtmečių.