Jonas Lauriūnas, S.J.

2. Esminiai santuokos bruožai: vienumas, vaisingumas, nesuardoma ištikimybė

     Sutuoktinių meilė savo prigimtimi siekia vienumo asmenų bendrijoje, kuri apima visas gyvenimo sritis. “Jie jau nebe du, o vienas kūnas” (Mt 19,6; plg. Pr 2,24), jie šaukiami pastoviai augti vienume per ištikimybę, kuria kasdien patvirtina savo santuokinę priesaiką. Sutuoktinių bendrija gyvena natūraliu vyro ir moters pasipildymu siekiant dalintis visu gyvenimu, viskuo — ką jie turi ir kas jie yra. Šią žmonių bendriją santuokos sakramentas, suteikdamas bendrumą Jėzuje Kristuje, patvirtina, išgrynina ir atbaigia. Ji gilėja ir tvirtėja bendra malda ir bendrai priimama Eucharistija. Tokiai bendrijai prieštarauja poligamija (daugpatystė): ji nepripažįsta Dievo plano, ji prieštarauja vyro ir moters kilnumui, kai šiedu santuokoje teikia vienas kitam meilę, kuri yra totalinė, vienintelė ir išskirtinė.

     Santuokos prigimčiai priklauso vaisingumas. Sutuoktinė meilė nori būti vaisinga. Kūdikis, kaip bendros meilės vaisius, nėra kažkas išorinio ar atsitiktinio abipusei sutuoktinių meilei; tai veikiau jos įkūnijimas ir išsipildymas. Ši tarnystė gyvenimui-gyvybei yra paties Dievo tvėrimu pavesta sutuoktiniams. Ji net yra įrašyta: “Dievas palaimino juos sakydamas: “Būkite vaisingi ir dauginkitės” (Pr 1,28). Vaisingumu sutuoktiniai įsijungia į tvėrėjišką Dievo meilę; jie yra tarsi mylinčio Dievo Tvėrėjo bendradarbiai ir jo meilės teikėjai. Santuokinės meilės vaisingumas neapsiriboja tik gimdymu; jis toliau, plačiau ir turtingiau sklaidžiasi dorinio, dvasinio ir antgamtinio gyvenimo vaisiais, kuriuos tėvai auklėjimu perduoda savo vaikams. Šiuo būdu tarnauti gyvenimui yra pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys. Lygiai taip pat vyresnio amžiaus žmonės, kurie iš savo santuokos nebegali tikėtis vaikų, ir tie, kurie iš viso negali jų turėti, gali gyventi prasmingą ir krikščionišką gyvenimą — jie tarnauja vienas kitam.

     Ši krikščioniška šeimos pasiuntinybės samprata dabartinėje visuomenės ir kultūros situacijoje daugeliui sutuoktinių atrodo nepriimtina ir sunkiai įgyvendinama. Didelė dalis sutuoktinių negali pasidžiaugti pakenčiamomis buitinėmis sąlygomis. Nors daugelis šiandien į gyvybę žiūri nepalankiai, bet Bažnyčia stovi gyvybės pusėje. Dorovinę tvarką sukūrė ne Bažnyčia, ir šioje srityje ji negali nieko keisti; tai yra paties Dievo žmogui duota, netgi įrašyta. Todėl sutuoktiniai, jausdami savo kaip tėvų atsakomybę, Dievo akivaizdoje turi nuspręsti, kiek jie turės vaikų. Čia jie turi vadovautis ne savivale, bet sąžine, atsižvelgdami į dieviškąjį priesaką ir Bažnyčios aiškinimą, pagal kurį santuokinė meilė turi būti atvira gyvybei. Šitai spręsdami, turi žiūrėti savo pačių ir vaikų — gimusių ir dar laukiamų — gerovės, turėdami mintyje materialinius ir dvasinius aspektus, bendrą šeimos būklę, tautos ir Bažnyčios interesus. Čia neužmirština savitūra, nuolatinės pastangos augti dvasiškai, malda ir sakramentai — svarbios priemonės įveikti pasitaikančius sunkumus.

     Sutuoktinių meilei esminga yra jos nesuardoma ištikimybė. Tai plaukia iš jos nedalomo vientisumo, kuriuo sutuoktiniai apdovanoja vienas kitą. Meilė, tikrai verta šio vardo, visada yra galutinė ir negali būti bandoma, kaip siūlo daugelis šiandien. Tikra meilė jaučia atsakomybę už kitą žmogų, už jo likimą, už busimąjį žmogų: to nėra “bandomoje” meilėje. Čia iškyla ir vaikų gerovės klausimas, — jiems reikia besąlyginės ir nesuardomos tėvų ištikimybės. To nori Dievas: “Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mk 10,9). Giliausias pagrindas — Dievo ištikimybė savo Sandorai, ypač Kristaus nenutrūkstanti ištikimybė savo

     Bažnyčiai, kurios ženklu ir vaisiumi yra santuokos sakramentas. Santuokos nesuardomumas savo ypatingą jėgą ir tvirtumą gauna iš santuokos sakramento. Šeimą sugriauna žmogaus silpnumas ir kaltė; Dievas to nenori — jis nori, kad mūsų meilė būtų didi, ištvertų bandymuose, būtų panaši į dievišką meilę (plg. Jn 3,16; 15,13). Šių dienų žmogui yra sunku tai suvokti, jis nepakankamai ryžtingai kovoja su sunkumais, pasitaikančiais santuokos kelyje, todėl reikia sveikinti tuos, kurie, partnerio apleisti, bet remdamiesi tikėjimo jėga ir krikščioniška viltimi, nesiekia naujo santuokinio ryšio.

     Ne visiems krikščionims pavyksta sudaryti laimingą santuoką. Kada bendras gyvenimas tampa sunkiai beįmanomas, Bažnyčios mintimi jie gali negyventi kartu, nors santuokinis ryšys ir toliau išlieka tarp jų.

     Kam sudužo santuokinė laimė ir savo likimą sujungė su nauju partneriu, Bažnyčia tokios santuokos nelaiko tikra, bet tokie žmonės vis tiek lieka Bažnyčios vaikai — su ja juos jungia krikštas, todėl neturi jie nusiminti: jie turi maldoje bendrauti su Dievu, dalyvauti šv. Mišiose, aktyviai reikštis visuose geruose darbuose. Tikintieji turėtų užjausti tuos, kuriuos ištiko ši nelaimė — malda juos paremti, kad ištvertų tikėjime ir viltyje.

     Bažnyčia, likdama ištikima Jėzaus Kristaus žodžiams, nelaiko sakramentine santuoka santuokinio ryšio tų žmonių, kurių pirmoji santuoka buvo tikra ir kol antroji pusė dar gyva. Išsiskyrusiųjų civiliškai sudaryta santuoka prieštarauja dieviškai tvarkai, ir jie negali dalyvauti Eucharistinėse Vaišėse (priimti šv. Komuniją), kol visiškai naudojasi santuokine bendryste. Tokia situacija yra skaudi ir sutuoktiniams, ir Bažnyčiai; sunku suderinti iš vienos pusės ištikimybę tiesai, kuriai yra įsipareigojusi Bažnyčia iš meilės Kristui, o iš kitos pusės — atjautą tų nelaimingų žmonių.

     Ne mažiau skaudus klausimas yra ir nesantuokiniai vaikai. Vaikas turi gimti santuokoje ir turėti abu tėvus. Jis negali būti atsitiktinio nuotykio vaisius. Tik pastovi sutuoktinių meilė sukuria erdvę, kurioje vaikas gali normaliai išaugti. Kūdikis, gimęs prieš santuoką ar šalia santuokos, yra neapdraustas nuo rūsčių likimo vėjų; jis lieka labai nuskriaustas, nes negauna to, ką privalo gauti — abiejų tėvų meilę.

     Veiksmas, kuris santuokoje atitinka Dievo planą, šalia santuokos yra nepateisinama žmogaus užgaida ir savivalė. Svetimavimo atveju ši nuodėmė dar pasunkėja, nes nusikalstama prieš antrąją pusę. Nesantuokinis vaikas turi visišką teisę į visokią globą, kuri pridera kiekvienam vaikui. Yra nesuderinama su krikščioniška meile niekinti ar skriausti vienišą motiną, kuri sunkiomis sąlygomis atveda vaiką į pasaulį ir auklėja, taip pat ir — nesantuokinį vaiką.

3. Skirtingo tikėjimo santuoka.

     Nemaža dalis katalikų tuokiasi su kitų religijų partneriais — protestantais ar pravoslavais. Iš vienos pusės abiem sutuoktiniams ir jų santuokai tai gali būti teigiamas reiškinys, jei abu rimtai žiūri j savąjį tikėjimą — jie mokosi iš vienas antro ir taip pagilina bei praturtina savo bendrą gyvenimą. Iš kitos pusės tokiose santuokose iškyla daug sunkumų. Jaučia skausmą, atsiskyrus nuo savosios Bažnyčios. Tikėjimų skirtumai, skirtingos sampratos, konfesiniai priešiški nusiteikimai šaldo sutuoktinių bendravimą. Iškyla keblumų dėl vaikų auklėjimo, dalyvavimo pamaldose. Stengdamiesi neliesti juos skiriančių taškų, sutuoktiniai sukuria tariamai neutralią atmosferą, kuri virsta atšalimu — nuo Bažnyčios nutolsta ne tik tėvai, bet ir vaikai. Dar blogiau būna, kai susituokiama su silpno tikėjimo ar visai netikinčiu žmogumi.

     Tarp kitų dalykų atsiskyrusios Bažnyčios skirtingai supranta ir santuoką. Visos sutaria, kad santuoka yra Dievo įsteigta ir laiminama. Tačiau kai katalikai santuoką priskiria prie Bažnyčios sakramentų, tai Liuteris santuoką laikė pasaulietišku dalyku. Jis nesakė, kad santuoka yra grynai profaninis reiškinys, tik manė, kad ji priklauso grynai prigimties, o ne išganymo plotmei. Todėl jis paneigė Bažnyčios teisę į juridinę santuokos pusę ir jos sudarymą atidavė į pasaulietinės valdžios rankas. Civilines jungtuves protestantai laiko tikromis Dievo ir Bažnyčios akyse; jos tik bažnytiškai palaiminamos. Katalikams tikra santuoka Dievo ir

     Bažnyčios akyse yra tik tada, kai ji yra bažnytiškai sudaryta. Pagal Bažnyčios mokslą, civiliniai sutuoktuvių formalumai liečia tik civilinius santuokos padarinius. Šioje konkrečioje skirtybėje iškyla prigimties ir išganymo santykių skirtingos sampratos, taip pat Bažnyčios ir pasaulio santykių ir bendrai Bažnyčios sampratų skirtumai.

     Kai tuokiasi skirtingų tikėjimų sutuoktiniai, reikia atitinkamo leidimo iš vyskupo. Prašant leidimo, pažadama, kad katalikiškoji pusė santuokoje laikysis katalikų tikėjimo reikalavimų — o antroji pusė netrukdys juos vykdyti — ir pagal išgales stengsis vaikus krikštyti ir auklėti katalikiškai. Kadangi vaikų auklėjimas yra abiejų tėvų reikalas ir nė vienas sutuoktinių negali elgtis prieš savo sąžinę, tai šios pareigos atlikimas konkrečiose aplinkybėse gali pareikalauti iš tėvų didelės išminties ir jautrios sąžinės, vengiant įžeisti antrąją pusę.

     Sutuoktuvės turi būti atliekamos katalikiška forma. Jei atsiranda kokių kliūčių, vyskupas gali nuo to atleisti (dispensuoti). Sutuoktiniams pageidaujant, apeigose gali dalyvauti abiejų religijų dvasininkai. Tokios “bendros bažnytinės sutuoktuvės” nėra dvigubos apeigos; jos atliekamos katalikiška ar nekatalikiška forma, o kitos religijos dvasininkas tik drauge meldžiasi ir laimina.

     Mišrioje santuokoje kiekvienas sutuoktinis turėtų toje religijoje pasilikti ir augti, kokioje jam sąžinė nurodo. Sekmadieniais turėtų kiekvienas lankyti savąją bažnyčią, o atitinkamomis progomis — ir abu bendrai.

     Jokiame sakramente prigimtinė tikrovė taip ryškiai netampa sakramentiniu išganymo ženklu kaip santuokoje. Jokiame sakramente nėra tokios įtampos tarp senojo, nuodėmės pavergto, pasaulio ir naujojo, Jėzuje Kristuje pasirodžiusio. Šitaip santuokos sakramentas yra tarsi nuoroda nuo dabarties, kuri plyti tarp pirmojo vargingo Jėzaus Kristaus atėjimo ir antrojo garbingo atėjimo, — į dangiškąsias vestuves bei busimojo pasaulio gyvenimą.

▼ Sverdlovske (anksčiau — Ekaterinburge), kur komunistai išžudė caro šeimą, buvo aikštelėje pastatytas kryžius, bet jį piktadariai nugriovė. Jo vieton pastatytas antras kryžius, kurį savanoriai ėmė dieną ir naktį saugoti. Jį lanko vyresnieji ir jaunimas. Dažnai po sutuoktuvių čia ateina poros padėti gėlių puokštes. Seniau toje srityje yra buvęs įsteigtas ateizmo muziejus, bet po Stalino mirties tas pastatas buvo nugriautas.