Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Algirdas Sabaliauskas

Perlas

     Ten, kur Dubysa mėlyna juosia
     Banguoja plati!..
     Ko, ašarėle, ko tu per skruostą,
     Kaip perlas, riedi?

Maironis

     Žodis perlas žodynuose paprastai aiškinamas taip: “Kieta medžiaga, susidaranti žirneliais kai kurių moliuskų kriauklėse ir vartojama papuošalams”. Taip pat šis žodis kartais pavartojamas ir kitokia reikšme — kas labai vertinga, kilnu, dailu, brangu. Labai pamėgo šį žodį ir mūsų liaudies dainos. Ten ne tik rasa ar ašarėlės perleliais krinta, bet kartais ir žalio vyno upeliuose iš dugno balti perlai verčiasi. Tačiau giliau pasikapstę mūsų perlo praeityje, gal šiek tiek ir nejaukiai pasijausime, ar tik ne per daug garbės šiam žodžiui mūsų seneliai bus paskyrę. Antra vertus, jie čia visai nekalti: iš kur jie galėjo žinoti, kad lotynų kalbos žodis perna kadaise reiškęs užpakalinę šlaunies dalį...

     Nėra visiškai aišku, kaip lotynų kalboje šalia perna, kuris, matyt, reiškė ne tik užpakalinę šlaunies dalį, bet ir tam tikrą kriauklę, į aną kūno dalį panašią, atsirado lotynų peria, kuris per romanų kalbas ir kitais keliais pasklido po visą Europą, o vėliau ir po visą pasaulį. Veikiausiai šalia žodžio perna buvo vartojama mažybinė forma pernula, iš kurios galėjo atsirasti jau ir peria. Kiti įsitikinę, kad perna pavirto peria dėl lotynų kalbos žodžio sphaerula ‘mažas rutuliukas’ (plg. sphaera ‘rutulys, dangaus rutulys, planetų orbita’) įtakos. Tačiau kaip aną pasikeitimą beaiškinsime, užpakalinės šlaunies dalies iš šio kilnaus žodžio istorijos neišbrauksime.

     Šalia perlo mes vartojame ir žodį perlamutras ‘moliuskų kiaukutų vidinis sluoksnis’. Už perlą jis gerokai jaunesnis, ir prie jo smarkiai savo nagus prikišo vokiečiai: jie lotynų mater perlarum ‘perlų motina’ išsivertė berlinmouter, iš kurio atsirado ir dabartinės vokiečių kalbos die Perlmutter (die Mutler ‘motina’).

     Vinco Krėvės-Mickevičiaus raštuose randame kunigaikštį vardu Perlys, kurį turbūt iš karto norėtume sieti su šia brangia papuošalams vartojama medžiaga. Sunku pasakyti, ką rašytojas turėjo galvoje, tokiu gražiu vardu savo raštų veikėją pavadindamas. Tačiau neužmirškime, kad V. Krėvė-Mickevičius buvo dzūkas ir labai jau didelis savo gimtojo kampo patriotas. Ar nenorėjo jis čia jau ir taip garsią dzūkų Perloją dar labiau pagarsinti? Pagaliau ir pati Perloja savo vardą galėjusi gauti iš asmenvardžio.

     Iš žodžio, reiškiančio perlą, kilusių asmenvardžių randame ir kitose kalbose. Štai garsi amerikiečių rašytoja, Nobelio premijos laureatė, net ir Lietuvoje labai pamėgtų romanų “Geroji žemė”, “Sūnus”, “Motina”, “Rytų vėjas, Vakarų vėjas”, autorė Pearl Buck lietuviškai dažnai rašoma Perle Bak. Gražiai išvertę rašytojos vardą, tik nepamėginkime versti ir jos pavardę, nes nežinosim, kaip geriau būtų versti — ar ‘elnio patinas’, ar ‘malkoms pjauti ožys’, ar ‘dabita’, ar ‘doleris’.

     Perlo reikšme lietuvių kalboje vartojamas ir dar vienas žodis, būtent, žemčiūgas. Dažnai jį randame jau pirmuosiuose mūsų raštuose. Į lietuvių kalbą jis pateko iš rusų ar baltarusių kalbų. Tokį žodį jau randame XII amžiaus rusų raštuose. Tačiau ne patys rusai jį sugalvojo, o pasiskolino iš savo kaimynų tiurkų (gal iš senųjų čuvašų), o į čia jis ko gero atkeliavo iš kinų žemės, Įdomu, jog tiurkų kalbose šiuo žodžiu vadintas ne tik perlas, bet ir vidurinės Azijos upė Syrdarja, ant kurios kranto įsikūręs ir garsus to paties vardo Uzbekijos miestas.

     Dažnas lietuvis tikriausiai prisimena ir jo širdžiai tokias malonias Maironio eilutes:

     Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,
     Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.

     Čia poetas žodį žemčiūgas vartoja jau ne perlo, bet tam tikros gėlės reikšme. Naujoji reikšmė — jau pačių lietuvių išradimas. Amžininkų liudijimu, poetas šiuo vardu vadinęs gėles, kitur vadinamas uzarėliais (nasturtomis). Juos labai mėgęs. Poeto sesuo apsodindavo jais visus Maironio sodo takų pakraščius.