Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Algirdas Sabaliauskas

Jonas

      Sveikas ir raudonas
      Buvo mūsų Jonas
      Vasarą ir žiemą
      Lakstė jis po kiemą.

Kazys Binkis

      Niekas turbūt iki šiol neapskaičiavo, bet galėtume spėti, jog pats populiariausias mūsų planetos vardas yra Jonas. Jeigu į vieną vietą susirinktų viso pasaulio lietuviai Jonai, latviai Janiai, rusai, bulgarai Ivanai, lenkai, čekai Janai, vengrai Janošiai, vokiečiai Hansai, Johanai, anglai Džonai, prancūzai Žanai, ispanai Chuanai, italai Džiovaniai, suomiai Juhanai (o kur dar Janinos, Joanos, Džeinės, Žanos, Žanetos), tai susidarytų visai padori valstybė. Pagaliau šios valstybės piliečiais galėtų tapti ir Ancevičiai, Enskaičiai, Ganusauskai, Jankauskai, Ivanauskai, Ivaškevičiai, Janauskai, Jančiauskai, Janickai, Jankevičiai, Janoniai, Janušauskai, Jasaičiai, Jasinevičai, Jasiulioniai, Jonikai, Jonynai, o kiek rusų Ivanovų, anglų Johnsonų!

      Jeigu į vieną vietą susirinktų viso pasaulio lietuviai Jonai,latviai Janiai, rusai, bulgarai Ivanai, lenkai, čekai Janai,vengrai Janošiai, vokiečiai Hansai, Johanai, anglai Džonai, prancūzai Žanai, ...suomiai Juhanai (o kur dar Janinos, Joanos, Džeinės, Žanos, Žanetos), tai susidarytų visai padori valstybė.

      Mat visos šios pavardės kilo iš ano asmenvardžio. Jeigu viso pasaulio Jonai išleistų kokią nors savo enciklopediją, taip pat ji turbūt neturėtų sau lygių: kiek būtų čia garsių karalių, carų, popiežių, rašytojų, išradėjų. Juk ir mūsų Basanavičius — Jonas, Maironis — Jonas, Jablonskis — Jonas, Biliūnas — Jonas. Tik Kristijono Donelaičio neskirkime į šią garsių Jonų grupę, nes Kristijonas nėra kokia nors sudurtinė forma. Šis asmenvardis kilo iš sulotyninto graikų kalbos žodžio Christianus “Krikščionis”.

      Visi milijonai anų Jonų kilo iš vieno hebrajiško Johanan, kurio reikšmė buvusi ‘dievas (Jahvė) išklausė, Jahvė maloningas’. Labiausiai šiuos vardus išplatino krikščionybė ir Biblija, o jie taip pat pasikeitė dėl atskirų kalbų dėsnių, dėl kelių, kuriais jie iš vienų kalbų į kitas kalbas keliavo.

      Kai Norvegijoje lietuvaitės ir norvego šeimoje gimė sūnus, tėvai labai apsidžiaugė, jog jie surado vardą, kurio bent grafiškas vaizdas buvo visiškai toks pats ir lietuvių, ir norvegų kalboje. Šis vardas — Jonas. Tiesa, norvegai jį taria junas, bet tai nekliudo šio vardo turėtojui vienodai gerai jaustis tiek motinos, tiek savo gimtinėje.

      Nei senojoje savo tėvynėje, nei jokiam kitam pasaulio kampely Jonai nėra taip gerbiami kaip Latvijoje, niekur Joninės nėra taip gražiai švenčiamos kaip mūsų kaimynų šalyje. Joninės — Lyguo šventės yra neatskiriama latvių tautinės kultūros dalis. Nenuostabu, kad ir Janių Latvijoje be galo daug.

      Kai garsaus latvių rašytojo Janio Jaunsudrabinio “Baltosios knygos” herojus Janis aplanko naujagimį, kuris dar neturėjęs vardo, ir kai šio motina paklausia, kokį vardą jis, Janis, savo mažajam kaimynui galėtų pasiūlyti, šis pasiūlo Janį, nors ir vyresnis naujagimio brolis taip pat Janis: “Šeimininkei juokas vien iš mano kvailumo. Šauksi, sako, vieną — abu bėgs. Janį jie jau turį”. Šis literatūrinis epizodas turbūt taip pat patvirtina, koks mielas latviams yra tas Janis.