WILHELM SCHMIDT
Vertė V. Bagdonavičius, MIC
Kai vienas iš septyniasdešimt dviejų Jėzaus mokinių kartą jį paprašė išmokyti melstis, Jėzus jam sutrumpinta forma pakartojo ‘Tėve mūsų” maldą, kurios buvo mokęs savo apaštalus ir susirinkusias minias pamoksle nuo kalno (Mt 6, 9-13).
Dar kitais dviem atvejais Jėzus buvo kalbėjęs apie maldą. Tada jis ypač pabrėžė, jog norint, kad malda būtų Dievo išklausyta, ji turi pasižymėti dviem savybėmis: ištvermingumu ir nusižeminimu. Šios dvi savybės viena kitą papildo. Kad visuomet reikia melstis ir malda niekad neturi nusibosti, išaiškina palyginimu.
Jungtinių tautų paviljonas. Expo ’86 Vankuveryje, Kanadoje. A. Kezio nuotr.
“Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo:‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų’ ”. Ir Viešpats pridūrė: “Isidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jam padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises” (LK 18, 2-8).
Jėzus čia pateikia du Rytų kraštuose būdingus liaudies tipus: neteisingą teisėją, kuris nepaiso nei Dievo, nei žmonių, ir našlę, teisingą moterį, kuri savo ruožtu šio žmogaus nebijo. Priešingai, ji eina ligi to, kad anam reikia net jos bijoti dėl jos kieto veržlumo, kuris gali pereiti ir į veiksmą. Tokiu būdu našlė gauna tai, ko reikalavo. Jis apgina jos teises prieš jos priešininką.
Jėzus pritaiko ir šį palyginimą. Jeigu žmogus, neteisingas teisėjas, kurio niekas negali nugalėti, neatsispiria nuolatiniam našlės prašymui ir pagaliau pasiduoda, tai tuo labiau Dievas, kuris yra ne tik teisingas, bet ir gailestingas teisėjas, negali neišklausyti maldos ir nepagelbėti prislėgtam žmogui, jeigu tas dieną ir naktį meldžiasi.
Jėzus jau anksčiau, būtent pamoksle nuo kalno, yra pateikęs panašų palyginimą apie veržlų draugą, kuris atėjo su prašymu. Tuo būdu Jėzus norėjo labai vaizdingai parodyti įkyrios maldos patikimumą. Iš šių abiejų palyginimų matome, jog Jėzus reikalauja, kad malda būtų pilna švento veržlumo. Ji turi būti laužimasis pro visokias duris, pro įprastines formas, audringos varžybos su Dievu. Nereikia išsigąsti maldos nesėkmingumo, kuris pasirodo pradžioje, bet reikia eiti toliau ligi formalios prievartos Dievui.
Tačiau Jėzus skausmingai priduria: “Ar žmogaus Sūnus ras tokį tikėjimą žemėje?” O jis yra reikalingas, kad žmogus galėtų su tokiu pasitikėjimu ir ištverme melstis. Teisingas kelias į maldą nėra išdidus pasitikėjimas savimi, savo vertės supratimas ir dorinis pajėgumas, kurių dėka Dievas būtų priverčiamas ar išreikalaujamas. Maldos išklausymą stipriai paveikia savo nevertumo prisipažinimas ir iš to kyląs nusižeminimas. Tai Jėzus išryškina kitu palyginimu.
“Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, kitas muitininkas. Fariziejus, išdidžiai atsistojęs, šitaip meldėsi: ‘Dieve, aš tau dėkoju, kad nesu toks, kaip kiti žmonės: plėšikai, skriaudėjai, svetimautojai arba kaip šis mokesčių rinkėjas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę ir duodu dešimtinę iš to, ką turiu’. O muitininkas, stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui’. Sakau jums: šitas nuėjo namo nuteisintas, o anas ne. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas” (Lk 18, 10-14).
Šis Jėzaus palyginimas savo meistriškumu neturi sau panašaus. Keliais brūkšniais jis nubrėžia išpūsto gyrimosi savo teisingumu ir paprasto kuklumo paveikslus. O juos sustatydamas vieną šalia kito, įspūdį dar sustiprina.
Fariziejaus savimi pasitenkinimas tiek pakyla, kad jo malda pasidaro jau nebe prašymas. Jis jau neturi ko prašyti, lyg stovėdamas pamaldumo viršūnėje. Jis už tai nejaučia nė padėkos Dievui. Jo žodžiai “Aš dėkoju tau” iš tikrųjų nori pasakyti: “Dieve, tu turi atsiminti, kokį šventą žmogų matai savo tarnyboje. Jis daro daug daugiau negu yra įpareigotas”. Šis žmogus nėra reikalingas jokio Mesijo, jokio Gelbėtojo. Jis neprisimena jokių nuodėmių, kurias būtų padaręs. Jis turi ir praktikuoja tik dorybes. Jų turi jis tiek daug, kad galėtų duoti ir kitiems. Jis galėtų jų duoti kitiems, tokiu būdu prisidėdamas prie jų gelbėjimo, jeigu nežiūrėtų į juos tokiu paniekinančiu žvilgsniu, laikydamas juos tik plėšikais, skriaudėjais ir svetimautojais. Tai, atrodo, yra vienintelis jo turimas santykis su kitais žmonėmis. Jo paniekos pilnas žvilgsnis veikia aplinkoje.
Tokiu žvilgsniu jis sutinka ir čia esantį muitininką. Tokiu būdu abu pavidalai sujungiami į vieną bendrą vaizdą. Muitininkas stovi tik šventyklos prieangyje. Toliau eiti jis nesijaučia vertas. Jo žvilgsnis neklajoja išdidžiai aplinkui. Jis nedrįsta akių pakelti į dangų, tik nulenkęs galvą mušasi į krūtinę. Jo kalbamoji malda yra trumpa, tik viena eilutė, lyginant su fariziejaus šešiomis. Bet ji yra tikras nuodėmės sąmonės išreiškimas. Tai yra gilaus troškimo ir nusižeminusios vilties išraiška, kad jis bus iš nuodėmės išlaisvintas ir pasidarys geresnis, negu jis yra dabar.
Aštrus ir tikslus Jėzaus sprendimas apie abu maldininkus: “Aš sakau jums, kad muitininkas, kuris savęs neteisino, parėjo namo išteisintas, o fariziejus, kuris išdidžiai save pateisino, nebuvo išteisintas”. Tas, kuris save laikė teisingu, kuris save aukštino, pasiliko tuo, kuo jis ištikrųjų buvo — nusidėjėliu. Jis pasiliko savo nuodėmėse. O tas, kuris gailėdamasis prisipažino nusidėjėliu, save pažemino ir apkaltino, buvo išteisintas ir išaukštintas.
Jėzus perspėja pasaulietišką veiklumą ir plepų neveiklumą
Jėzus įsakmiai pabrėžia, kad žmogus nepaskęstų vien išorinėje veikloje, bet susitelktų ypač ištvermingoje ir nuolankioje maldoje. Tai ypač turėjo galioti jo mokiniams, kurie vien pasaulietiška veikla visiškai neturėjo užsiimti. Tai minčiai išryškinti jis pasinaudoja vienu būdingu atsitikimu.
Kažkas iš žmonių jam pasakė: “Mokytojau, pasakyk mano broliui, kad jis pasidalintų su manimi palikimu”. Žinoma, šis geras žmogus savo prašymu tikrai paliudijo savo pasitikėjimą Jėzaus teisingumu, jo sprendimo galia ir jo išmintimi tuo būdu, kad savo ginčą su broliu dėl palikimo Jėzus nuspręs teisingai. Tačiau tai negalėjo palenkti Jėzų išpildyti jo prašymą. Jis atmeta tą prašymą ir nusistebi, kad jam, turinčiam visai kitokią pasiuntinybę, reikėtų užsiimti tokiais dalykais. Ką Jėzus pats praktikavo, to, be abejo, reikalavo ir iš savo mokinių. Jie neturi leistis į tokią veiklą. Tokiu būdu jie prarastų savo pagarbą ir vertę, turėdami atsitraukti nuo savo tikrai aukštesnio pašaukimo.
Šiuo atveju vienas iš besiginčijančių brolių tikrai turėjo būti neteisingas ir savo brolį apgavęs dėl savo godumo. Jėzus pasinaudoja šia proga pasisakyti prieš godumą. O ta yda žmonių gyvenime dažnai gali atsirasti. Savo perspėjimą Jėzus įjungia į tokį palyginimą, kuris vaizduoja vieną dažnai pasitaikančių atvejų. “Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’
O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką sukrovei?’ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą”(Lk 16, 16-21).
Iš šio pasakojimo labai aišku, kad labai klaidinga pasitikėti tik savo žemiškais pasisekimais ir turtais, kurie amžinybei neturi reikšmės. Bet yra dar kitas kelias, kuriuo eidami žmonės dažnai apsigauna, nes pasilieka neturtingi. Jie yra vargingi ir dar labiau nusmukę. Tokie žmonės prisistato Jėzui ir papasakoja apie tuos, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukų krauju (Lk 13, 1-5).
Čia eina reikalas apie žudynes, kurias įvykdė Romos vietininkas Pilotas šventovės kieme Jeruzalėje. Stipriai politiškai nusiteikę galilėjiečiai buvo užpulti, kai norėjo čia aukoti savo gyvulius. Jų kraujas buvo sumaišytas su gyvulių krauju. Popierinių laikraščių tada nebuvo, tačiau buvo gyvų laikraščių. Tai buvo įvairių žinių gaudytojai ir skleidėjai. Tas žinias jie skleisdavo su religiniu uolumu ir pamaldžiai piktindavosi kitų nuodėmėmis. O jeigu prie šios tuštybės dar prisidėdavo noras kitus suklaidinti, tai buvo tikrai koktu.
Šitokie žmonės buvo atėję pas Jėzų, kuris juos atstūmė šiais žodžiais: “Galbūt jūs manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už kitus, kad jie turėjo tai iškęsti. Ne, aš sakau jums. Tačiau jeigu jūs nedarysite atgailos, ir jūs panašiu būdu pražūsite”.
Tai jis pasakė pamaldiems naujienų gaudytojams, kurie jam papasakojo apie aštuoniolika žmonių, žuvusių griūvant Siloe bokštui. Tai buvo tikri žydai, Jeruzalės gyventojai. Atrodo, jog ta nelaimė įvyko dėl to, kad buvo statomas naujas vandens kanalas. Jėzus perspėjo tuos, kurie manė, kad abiem atvejais nelaimė ištiko tuos žmones dėl to, kad jie buvo ypatingai dideli nusidėjėliai. Ne, jūs visi esate nusidėjėliai ir į tuos atvejus turite žiūrėti kaip į perspėjimo ženklus. Jeigu jūs nepasikeisite, visi panašiu būdu žūsite.
Išrinktosios tautos atmetimas ir pagoniškų tautų išrinkimas
Norėdamas sustiprinti šį grasinimą, Jėzus papasakojo šiurpų palyginimą: “Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: ‘Štai jau treti metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’ Anas jam sako: ‘Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį ap-kasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi’”(Lk 13, 6-9).
Grasinanti šio palyginimo reikšmė čia yra ta, kad šiuo nevaisingu figos medžiu išreikšta ne tiek atskiras žmogus, kiek visa žydų tauta. Ir dabar Jėzus paskutinį kartą artinasi prie jos, grasinančiai įspėdamas daryti atgailą. Jau prieš tai Jonas Krikštytojas reikalavo iš to medžio vertingų atgailos vaisių. Jis sakė, kad kirvis jau yra pridėtas prie to medžio šaknų, kad jis būtų iškirstas. Deja, jau treji metai yra praėję, ir žydų tauta, kaip visuma, nėra apsisprendusi atgailai. Dėl to Dievas, šio vynuogyno šeimininkas, išeina su prašymu palaukti dar paskutinius malonės metus. Ir jeigu tauta neapsižiūrės, tai bausmė bus įvykdyta.
Dabar buvo tas paskutinis Dievo malonės suteiktas metas. Tai ir buvo tas laikas, kada Jėzus įžengia Judo žemėn ir artinasi jo sostinėn. Tačiau nedaug žadantis vaizdas dabar atsidengia prieš Jėzaus akis. Vieni tikisi dar daugelį metų nesudrumsto pasitenkinimo. “Mano siela, valgyk ir gerk ir gerai jauskis”. Kiti apgaulingomis tuščiomis kalbomis ir nieko neveikimu mano nustumti besiartinantį sprendimą. Taip pat yra ir tokių, kurie artinasi prie ateinančių dalykų apsivilkę neviltimi ir apsivylimu. Yra ir tokių, kurie save apakina išdidžiu užsikirtimu ir jame randa jėgos priešintis pasitaisymo pastangoms. Jis vis randa naujų pasipriešinimo, apgaulės ir jėgos paskatinimų.
Visa tai Jėzus turi prieš akis, tačiau tai jo nesukliudo žygiuoti į Jeruzalę. Jis žengia per miestus ir kaimus. Jo dvasia visiškai nėra sužlugdyta.
Dėl to neturime stebėtis, kad šiame savo žygyje per kraštą jis visiškai naudojasi džiaugsmu ir gerove. Žodžio ir stebuklo galios taip jam yra būdingos šiame žygyje. Tai labai gražiai pasirodo tuo atveju, kai jis kartą šabo proga pasisiūlo vienoje sinagogoje pasakyti žodį ir tokiu būdu savo žodžio palaimą suteikti čia susirinkusiems. Tačiau jo akys užkliūva už moters, kurios kūnas buvo taip nusilpęs, kad buvo visiškai sulenktas. Ji buvo taip sulinkusi, kad net negalėjo Jėzaus matyti. Ji tik jį galėjo išgirsti. Ir ta galimybe ji labai džiaugėsi. Tačiau ar buvo jos širdyje noras, kad didysis stebukladaris galėtų jai pagelbėti?
Nesvarbu, kaip ten būtų buvę, bet Jėzus jau pajuto jai užuojautą, Jis pašaukia pas save šią džiugiai išsigandusią moterį. Vos tik ji savo sunkiais žingsniais prie jo prisiartina, jis taria jai didelės paguodos žodį: “Moterie, tu esi pagydyta iš savo ligos”. Ir kai jis uždėjo ant jos rankas, ji iš tų šventų rankų pajuto gyvastingos jėgos srovę savo vargingame kūne, kuris buvo aštuoniolika metų prilenktas prie žemės. Vienu judesiu ji atsitiesė ir džiugiomis akimis pažvelgė į savo Gelbėtoją. Iš džiaugsmo pilnos širdies ji garsiai dėkojo Dievui.
Šiame garbinimo ir padėkos himne, kaip kietas kūjo smūgis, pasigirsta sinagogos viršininko balsas. Jis nedrįsta barti Kristaus, tačiau grubiai išbara čia susirinkusius žmones: “Dirbamos yra šešios dienos. Ateikite jomis ir gydykitės, o ne per šabą!” Tačiau Jėzus, energingai pasipriešindamas, išeina ginti išbartųjų: “Jūs veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šabo dieną nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?! Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šabo dieną?” (Lk 13, 10-17).
Tada priešai nutilo ir paraudo iš gėdos.
Visi žmonės džiaugėsi dėl tų visų didingų dalykų, kurie iš jo kilo. Tačiau tai neįstengė sukliudyti, kad jis ir kiti nemanytų tuolaikinės tikrovės. O ta tikrovė visoje žydų tautoje buvo tokia, kad tikrai apsisprendusių jo šalininkų buvo tik maža grupė. Dėl to čia išgirstame baugų klausimą, kurį kažkas jam iškėlė: “Ar daug bus tų, kurie bus išgelbėti?”
Į šį klausimą Jėzus atsakė labai rimtai: “Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs. Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke, jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’. Tada imsite dėstyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...’ O jis jums tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’
Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai” (Lk 13, 24-30).
Jėzaus atsakymas paklausėjui atsako ne tik jam, bet ir visai daugybei klausėjų. Eidamas vis toliau, visu aiškumu kreipiasi į visą žydų tautą, kuriai jis išpranašauja galutinio atmetimo sprendimą. “Taip, — kalba jis toliau, — tik nedaug iš šios dienos žydų tautos bus išgelbėti, nes jos dauguma žemiškų pomėgių ir naštų, prietarų ir išdidumų yra kliudomi įeiti pro siaurus vartus, kurie veda į gyvenimą. Dėl to jie pasilieka lauke, ir vartai prieš juos bus uždaryti”. Jų prašymas ir priminimas, kad Jėzus turėjo apie juos žinoti, nieko jiems negelbės, bet tik didins jų kaltę. Dėl to iš dabartinės žydų tautos tik nedaugelis bus išgelbėti.
Tačiau bus išgelbėti didieji šios tautos vyrai. Iš to aiškėja, kad Jėzaus mokiniai yra atkritę nuo idėjinio tautos idealo, bet priešai yra atsiskyrę nuo tautos šaknų. Bet vietoj atkritėlių bus išgelbėta nesuskaitoma daugybė pagonių tautų iš viso pasaulio kraštų. Dėl to atsakymas į tą minėtą klausimą, ar daug bus išgelbėtų, turėtų būti toks: daug, nesuskaičiuojamai daug bus išgelbėtų.
Architektūros detalė. Northern Trust bankas, Chicago, IL, 1982. A. Kezio nuotr.
Jėzus savo vietos ir laiko valdovas
Dar tą pačią dieną Jėzus stipriai buvo blokštas į grasinančią ateitį. Bet tai pasitarnavo tik tam, kad Jėzus pasirodytų suvereninėje laisvėje, būtent, kad jis pats yra savo laiko ir savo likimo valdovas. Ir tai pasirodė ryškia šviesa.
Kai kurie fariziejai atėjo jam pranešti: “Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori tave nužudyti” (Lk 13, 31). Mat fariziejai buvo tie, kurie Jono, pavojingo atgailos skelbėjo, atsikratė tuo būdu, kad įdavė jį į karaliaus Erodo rankas. Fariziejai ir šiuo atveju norėjo pasinaudoti vylingu karalium, kad atsikratytų Jėzaus. Mat Jėzus dabar savo kelionėse buvo pasukęs šiek tiek į rytus ir priartėjęs prie Pereos srities, kuri priklausė Erodo valdžiai. Baugštus karalius Jėzų nužudyti nelabai būtų norėjęs. Panašiai jis ilgai susilaikė ir nuo Jono nužudymo ir pagaliau tai padarė nenoromis. Ir dabar jis atsiuntė pas Jėzų fariziejus, norėdamas jį išgąsdinti, lyg karalius norįs nužudyti. Tokiu būdu Erodas tikėjosi nukreipti Jėzų nuo savo teritorijos, kad išvengtų abejotino svečio.
Jėzaus atsakymas Erodui, kurį jis jam perdavė per fariziejus, buvo pilnas karališkos jėgos ir iškilmingumo. “Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs” (Lk 13, 32).
Taigi jis veikia šiandien ir veiks rytoj savo karališka valia, o ne vargšo kunigaikščio valia. Tai reiškia, kad jis veiks ribotą, ne per ilgą laiką ir visa jo veikla vyksta apgalvota rimtimi. Toliau jis sako kitiems žmonėms: “Bet šiandien ir rytoj, ir poryt aš turiu keliauti — nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje” (Lk 13, 33). Šie žodžiai liudija gilią ir skausmingą ironiją. Yra liūdna šio miesto privilegija žudyti savo pranašus ir į jį pasiųstuosius užmušti akmenimis.
Kai tik Jeruzalės vardą Jėzus ištaria, didele jėga pasirodo ir skausmas. Tiek daug širdies yra jo sudėta į šį didelį ir išdidų miestą! Tiek daug jo meile ir jausmu buvo piktnaudžiautai
“Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai paliekami jums jūsų namai. Ir aš sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite: ‘Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!’” (Lk. 13, 34-35).
Iš šių žodžių galingai veržiasi neapsakomas skausmas ir jautri meilė. “Jeruzale, Jeruzale, jei tu ir esi ta, kuri žudai pranašus ir Dievo pasiuntinius užmušinėji akmenimis, tačiau aš tave iš vidaus myliu, nes tu esi šventas miestas; miestas su aukšta mano Tėvo šventove, vienintele šioje žemėje”. Ir iš šitos meilės tikrumos veržiasi iš jo lūpų tas meilės liudijimas, tas švelnus palyginimas: “Kaip dažnai aš norėjau surinkti tavo vaikus po savo sparnais, kaip višta viščiukus! Kaip gerai jie būtų apsaugoti. Kaip gerai aš būčiau juos globojęs ir aprūpinęs. Ir jų mesijinė karalystės viltis būtų buvusi daug puikiau įgyvendinta, negu savo drąsiausiose svajonėse būtumėte galėję įsivaizduoti. Tačiau tu, kaltas, tuščias ir paviršutiniškai nusiteikęs mieste, nieko nenorėjai!”
Ta patetiška skausmo ir meilės išraiška yra liudijimas, kokia yra Jėzaus nuotaika šioje kelionėje. Kartus tai yra liudijimas neapsakomos tvirtumos, jokio kartumo nesunaikintos meilės jėgos, kuri yra pripildžiusi jo sielą. Didelis, labai didelis dalykas turi būti tas, kas šią kelionę skatina. Ir sukrečiančiai didelis dalykas yra tai, kas šio žygio pabaigoje jo laukia. Ir kai jam tai atsispindi prieš akis, tai niekas negali jo žingsnio sukliudyti ar sulėtinti. Jis ramiai be delsimo žengia į savo tikslą.