Spausdinti

 (Konkurso studentų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

Saulenė Kilikevičiūtė

     Sunkiai girgždėdami atsiveria kapinių vartai. Įvairiaspalvių rudeninių lapų nuklotu taku, kaip ir prieš dešimtį metų, einu aplankyti savo brangaus žmogaus — senelio. Einu ir negaliu patikėti, kad jau visas dešimtmetis, kai tėtuko nėra tarp mūsų. Jau visas dešimtmetis, kai mano galvos nebeglosto jo švelnios rankos, kai mano žvilgsnis nebesusitinka kitų tokių mielų, nepaprastai gerų ir mylinčių akių...

     Sustoju prie rugsėjo lapais nukloto kapo. Nejaugi čia Tu, mano brangusis žmogau?! Dar vis negaliu patikėti, kad Tavęs šiame pasaulyje nėra. Tu labai anksti palikai mane, bet man užteko ir to trupučio laiko, kad Tavo dėka pamilčiau Dievą, pamilčiau žmones, gamtą, muziką...

Mecenatų vardu sveikina Vanda Prunskienė. M. Vidzbelio nuotr.

     Turbūt iki savo gyvenimo pabaigos neužmiršiu to ankstyvo pavasario rytmečio, kai aš pirmąkart supratau, kad gyvenimas — nuostabus. Mane, dar užsimiegojusią, mažą mergaitę, išsivedei ankstų rytą į lauką. Tada man buvo gal kokie aštuoneri, bet ir dabar, praėjus beveik penkiolikai metų, negaliu pamiršti, kaip mudu atsargiai žengėme rasota vėlyvo pavasario žole, ir kaip gera buvo justi po savo mažomis basomis kojytėmis malonią žemės vėsą.

     Atsivedei Tu mane ant nedidelės kalvos, nuo kurios gerai matėsi mūsų sena trobelė, miškas, kiek tolėliau — pelkė. Pasisodinai tada Tu mane ant kelių ir tyliai paprašei, kad pasiklausyčiau. Ir iš tiesų aš išgirdau! Išgirdau, kaip skleidžiasi pienės žiedelis, kaip pamažu sklaidosi rūkas... Aš išgirdau savo širdies plakimą. Gal pirmąkart taip stipriai... Pažvelgiu į Tave, o per Tavo raukšlėtus skruostus riedėjo ašaros. Mudviejų veidus glamonėjo patekančios saulės spinduliai ir gal todėl širdy buvo taip nepaprastai ramu ir gera. Prisiglaudžiau prie Tavęs, o Tu apkabinai mane ir pasakei: “Pažiūrėk, kokia nuostabi tavo tėviškė!”...

     O ar pameni, kokius mes koncertus suruošdavom! Tu, pasiėmęs savo senutėlį smuiką, sugrieždavai ir smagią polkutę, ir svajingą valsą, o aš, kiek tik jėgos leisdavo, šokdavau... o vakarais, būdavo, vietoj lopšinės Tu kokią nors liūdną, ramią melodiją sugrodavai. Ir aš užmigdavau, užliūliuota muzikos...

     O dabar Tavo smuikelis — toks senas ir vienišas — kabo šaltoje kamaraitėje ant sienos. Kartais nuimu jį, nuvalau dulkes ir vėl atgal pakabinu. Ne aš jo šeimininkas...

     Kartais Tu išeidavai į kiemą ir grieždavai senam nukaršusiam šuniui Šarikui, kurį be galo visi mylėjo. Šuo įdėmiai klausydavo, pasidėjęs savo seną galvą ant didelių priekinių letenų, ir dažnai, labai dažnai pastebėdavau, jog šuns akyse, nuo senatvės jau beveik aklose, sublizgėdavo ašaros. Judu tikriausiai labai gerai supratote vienas kitą.

     Po Tavo mirties nudryžusioje švarko kišenėje užtikome nedidelį gabalėlį sausos, be galo kietos duonos. Ji buvo skirta Šarikui. Bet, matyt, sunki liga sutrukdė tą gabalėlį atiduoti senam mylimam draugui...

     Kodėl taip greit palikai mane? Juk žadėjai išmokyti giedoti rožančių, pats jį giedodavai, nes be Tavęs neapsieidavo nė vienose šermenyse. Ir mane vesdavaisi. Man būdavo baisu, bet kartu ir įdomu matyti degančias žvakes ir nedideles, bet labai storas knygutes, iš kurių giedodavai. Pažadėjai, jog vieną knygutę man padovanosi ir jau abu galėsim giedoti. Deja... Šaltoje kamaraitėje guli ir ši knygutė, jau labai sutrūnijusi ir pageltusi. Neišmokau giedoti rožančiaus, bet užtat Tu man palikai didelį atminimą — aš labai dažnai girdžiu Tavo giedamą “Viešpaties angelą”. Girdžiu Tavo balsą, o tai man — didelė dovana.

     Aš dėkinga Dievui ir likimui, kad neišdildė iš atminties Tavo paveikslo. Rodos, dar tik vakar sėdėjome senoje trobelėje, šukavau Tavo retus plaukus, glosčiau rankas, veidą ir klausiau, kodėl jie tokie raukšlėti. Tu juokdavais ir nieko neatsakydavai. Prisimenu, paklausiau kartą, ar Tavo akys, nuo senatvės išblukę, mato tą patį, ką matau ir aš. Nusijuokei ir atsakei: “Ne, aš matau daugiau. Aš matau, kad Dievulis šaukia mane pas save. Bet kaipgi aš tave, dar tokią mažą, paliksiu?”

     Dabar jau suprantu, jog nujautei artėjant mirtį. Tu niekada nesiskundei, nedejavai. Visai netikėtai pasijutai blogiau, atsidūrei didelio miesto ligoninėje, kurioje gydomi jau nebepasveiksiantys žmonės. Tu to nežinojai. O aš, Tavo jauniausia anūkė, žinojau. Bet netikėjau. Tačiau kai. nelauktai išgirdau skambuti ir atidariusi duris, prieš save išvydau Tave, vieną sugrįžusi iš tos baisios ligoninės, patikėjau. Patikėjau, jog mano Gerasis Žmogus serga. Tu buvai nepanašus į žmogų: sulysęs, akys pajuodusios, užgesusios. Bandei šypsotis, bet išėjo tik skausminga grimasa. Tada aš pirmą kartą pajutau, jog galiu netekti savo širdies dalelės, kuria buvai Tu.

     Iš patalo Tu jau nebepakilai. Prieš išvažiuojant į kitą, jau paskutiniąją Tavo ligoninę, atėjusi atsisveikintu kažkaip prasitariau, jog niekad Tu nebedainuosi Tavo mėgstamiausios dainos “Miškas ūžia, medžiai gaudžia”. Tu, lyg pritardamas, nežymiai linktelėjai galva, po to bandei šypsotis ir pagaliau aš Tavo akyse išvydau ašaras...

     Tokį aš Tave mačiau paskutinįkart. O po kelių dienų Tu, jau amžiams užmerkęs akis, sunėręs pavargusias savo rankas, tylus gulėjai karste... Prie Tavęs degė žvakės, žmonės giedojo rožančių, tik be Tavęs. Tu gulėjai ramus, nors be galo ligos iškankintas, nors be galo daug patyręs gyvenime negandų ir skriaudų. Tu buvai ramus, žinojai, kad eini pas Dievą. Eini į Amžinybę...

     ... jau kelintąkart kalbu maldelę “Sveika, Marija” ir vis prieš mano akis iškyla nauji prisiminimai apie mano Gerąjį Žmogų, apie mano Didįjį Mokytoją. Tie prisiminimai be galo skausmingi, bet nepaprastai brangūs.

■    JAV katalikų šalpos įstaigai, siekiančiai padėti komunistinės priespaudos persekiotoms Bažnyčioms, dabar vadovauja kun. J. Šarauskas, kurio informaciniai biuleteniai plačiai siunčiami JAV spaudai. Juose pranešama apie vykdytus persekiojimus ir dabar JAV katalikų teikiamą pagalbą. Pvz., penkiems Bulgarijos seminaristams duota lėšų studijuoti Romoje. Padedama atstatyti seminariją Slovakijoje. Atkreipiamas dėmesys ypač į rytų apeigų katalikų Bažnyčią, kuri labai nukentėjusi.

■    JAV-se susijungė 15 moterų organizacijų, kovojančių prieš negimusių kūdikių žudymą, ir dabar visas milijonas moterų išvien veiks, gindamos dar negimusių gyvybės teises.

■    JAV prel. Aloyzas Schwartz, suorganizavęs tarptautinę globą neturtėlių vaikams Filipinuose, P. Korėjoje ir Meksikoje, suteikė pagalbą daugiau kaip 12.000 tų nelaimingųjų. Prel. Schwarz mirė š.m. kovo 11 d. Jo laidotuvių pamaldas atliko Manilos kard. Jame Sin.

■    Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys J. Bačkis savo šūkiu yra pasirinkęs Aušros vartų užrašą “Sub Tuum praesidium —Tavo apgynimo šaukiamės”. Šiuo šūkiu jis pradėjo ir savo pirmą pamokslą katedroje, pabrėžęs reikalą vadovautis Kristaus paskelbtais idealais ir darbuotis vieningai sutariant. Pamokslą baigė žodžiais: “Gailestingumo Motinos globa telydi mus tiesos ir doros, laisvės ir meilės keliu”.

■    Lietuvos vyčiai jau penktą konteinerį medikamentų pasiuntė į Lietuvą.