Spausdinti

 (Konkurso suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

ALGIRDAS NARBUTAS

     Mes, vienuoliktokai, labai didžiavomės — juk buvome teisėti dvyliktokų įpėdiniai. Ir skaičius mūsų apskritas — dvidešimt. O kad jautėmės visiškai suaugusiais, labiausiai demonstruodavome mes, mergaitės. Mūsų daug, mūsų balsas buvo sprendžiamas visais klasės reikalais. Klasės komjaunimo organizacijos sekretorė — mergaitė, padėjėja — taip pat mergaitė. Reikia ruoštis naujametinei eglutei — mes sudarome programą, mes beveik vienos ją ir atliekame. Ką berniukai, jų tik trys, o be to, jie tokie neaktyvūs, šlaistosi apie mus, kartais tik trukdydami. Į komjaunimą irgi įstojo tik tada, kai klasės vadovė gerai “paspaudė”. Tiesa, Artūras dar vis spyriojasi, prigalvoja visokių argumentų, bet, manau, ir jis pasiduos, nors ... Artūras visada kažko toks, na, kaip ne visi. Jis geras matematikas, visada padės, neplepys, pasakys kokią filosofiją — ir žiūrėk akis išpūtęs. O aš klasėje buvau laikoma literate, matematika — tik trejetas.

     Kartą mes šventėme vienos mergaitės gimtadienį kaime. Leidimą gavome iš paties direktoriaus. Klasės vadovė negalavo, bet jos ir nereikėjo, juk dalyvavau aš — mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorė. Reikalus tvarkiau klasiškai. Mane maloniai pakuteno su jaučiama pagarba pasakyti direktoriaus žodžiai: “Na, jei dalyvauji tu, Laima, žinau, bus tvarka”. Ir veide pasirodė jauki viduramžio žmogaus šypsenėlė. “O argi gali būti kitaip, Tamsta direktoriau”, — mano žodžiai gal tvirčiau skambėjo negu paties direktoriaus. Gal man taip pasirodė, bet šypsnys lyg apsiniaukė. Bet ne. Juk jei mane, gražiausią merginą, mylėjo beveik visi berniukai, — aš buvau įsitikinusi — tai kodėl savo jaunas dienas negalėjo prisiminti ir direktorius žvelgdamas į mane.

Meninę programą atlieka aktorė Audrė Budrytė.    M. Vidzbelio nuolr.

     Grįžome iš kaimo naktį, žvaigždėtą naktį. Berniukų buvo mažiau nei mergaičių. Be mūsų troikės, dar iš “b” klasės ir keli dvyliktokai. Ėjome būreliais. Apsižvalgiau — mūsų būrelis didžiausias, buvo ir visi mūsiškiai. O tas Stasys — ar ne anekdotų ir visokių pasakojimų karalius — kalbėjo ir kalbėjo. Man jis patiko. Ir per visą vakarą vis rasdavo progos mane pašokdinti. Vieną kartą, šokom "pasivaikščiojimą”, kai visos poros vos vos judėjo, Stasys kažkaip truputį pasviro ir pasakė į ausį: “Laimute, tu, na, žinai... tu...”. “Ką aš?” — irgi į ausį paklausiau. Kažkas kuteno man krūtinę, buvo šilta ir gera, taip gera... Muzika nutilo, ir kodėl kaip tik dabar? Stasys palydėjo iki suolų, išdėstytų prie visų sienų. Pro jo petį priešingoje pusėje pastebėjau, kad Artūras, per daug arti pasilenkęs prie ką tik pasodintos savo partnerės Sandros, kažką jai kalbėjo. Man atrodė, jo lūpos lietė jos ausį. Sandra garsiai juokėsi. Ir Stasys man dar kažką sakė, tik niekaip dabar neatsimenu ką. Mūsų būrelis skydo. Prieš save mačiau pernelyg oriai žingsniuojantį Artūrą. Jo galva buvo atmesta — stebėjo žvaigždes. Keli pagreitinti žingsneliai — ir aš šalia jo. Ėjau ramiai, taip pat oriai. Artūras manęs nejautė, jis dairėsi tai kairiau, tai dešiniau, kartais net stabtelėdavo. Tą patį dariau ir aš. Nesulaukiau, krekštelėjau. Jis nebesidairė.

     —    Artūrai, koks ten mažų perlų spiečius? — dūriau pirštu į naktinio dangaus kiaurybę.

     —    Tai Sietynas.

     “Aha, vis dėlto išgirdo mane!”

     —    O aš žinau Septynis Šienpjovius, — pasigyriau.

     Artūras nebesidairė, tik paklausė:

     —    O ką dar žinai?

     —    Na, tuos Grįžulo Ratus.

     —    Didžiuosius ar Mažuosius?

     —    Ar yra ir Mažieji? — paklausiau ir greit sumečiau: — Tiesa, žinau, tik kur jie?

     Artūras rodė, ištiesęs ranką, o aš stengiaus pamatyti. Kad iš tikrųjų matyčiau, glustelėjau visai arti jo, bet Artūras pasisuko kažkiek laipsnių — taip pasakytų Pitagoro kelnės (kietas matematikas!) — ir ėmė rodyti kitus žvaigždynus, vardydamas: Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Vežėjas, Jaučia-ganis... Nuo Artūro dvelkė kosminis šaltis. O, kad čia būtų Stasys! Bet ką Stasys, kažin ar jis du žvaigždynus žino! Staiga Artūras stabtelėjo, priėjo visai arti manęs ir paklausė:

     —    Ar žinai, kuri mano žvaigždė?

     —    Ne. Pasakyk, parodyk.

     —    Žiūrėk, štai Didieji Grįžulo Ratai. Keturi ratai ir iena. Matai žemyn palenktos ienos trečiąją žvaigždę. Tokia melsva. Pro ją einant, dar žemiau matome oranžinę Jaučia-ganio Alfą. Tai pati ryškiausia žvaigždė visame dangaus Šiaurės pusrutulyje.

     Artūras taip įsijautęs sakė paskutinius žodžius, taip įsijautęs, kad, rodos, ėmė pats ryškiai švytėti. Jutau įkaitusį jo skruostą, buvau prie jo veik prisiglaudusi — juk turėjau žiūrėti tiksliai ta pačia kryptimi. Ar jo širdis taikėsi į mano širdies greitėjantį ritmą?

     —    Matai ją? — viena jo ranka ištiesta į žvaigždę, o kita lietė mano petį, gal buvo net apsikabinęs.

     —    Taaaaaaaip, — sušnibždėjau.

     Artūras pasisuko prieš mane, pažiūrėjo į akis ir pasakė, man pasirodė, išdidžiai:

     —    Tai aš, Artūras, tik pridėk po “r” dar raidę “k”.

     —    Ar-k-tūras, — pralemenau, nes vėl pajutau kosminę vėsą, ir supratau: taip vadinasi žvaigždė — beveik jo vardas.

     Artūras ėjo šalia, ramiai. Aš dar bandžiau jį įtraukti į žvaigždžių pasaulį. Prisiminus jo rodyto Liūto lygius šonus, pasakiau, kad jie sudaro nuobodžią paralelę.

     —    Žmogus taip pat paralelė, — vėl jis susimąstė. — Viena lygiagretė — tai žmogus, egzistuojantis tik kaip biologinė būtybė, o kita, einanti lygiagrečiai pirmajai, tai dirbantis ir mąstantis, mylintis ir keršijantis, o gal ir išduodantis.

     —    Išduodantis? Ne! — užprotestavau.

     — Jeigu myli, tai pasiruošęs aukotis...

     —    Aukotis? O jei jo auka nepriimama. Štai Kainas užmušė Abelį, kai brolio idėja nebuvo priimtina. Prisimeni Dž. Baironą?

     —    O Leninas? Ar ne pavyzdys mums jo revoliucinis aukojimasis dėl darbininkų klasės išvadavimo. Ar tai ne meilės...

     —    Dėl asmeninių interesų, — greit pertraukė mane. — Leninas keršijo už pakartąjį brolį Aleksandrą. Jis iš tos didelės meilės darbininkams išžudė visus Rusijos nedarbininkus.

     —    Ką tu kalbi! — beveik šaukiau. — Tu anti... — nebaigiau, tik įdėmiai nužvelgiau Artūrą: — Kai žmogus prisiskaitęs ir dar gražus, tai bepig gudriam būti.

     Artūras, rodos, neišgirdo mano gal kiek apmaudingai pasakyto priekaišto gaidelės, tik tarė:

     —    Žmogaus grožis yra sąlyginis.

     —    Ir vėl, — pratariau.

     —    Taip, sąlyginis. Štai išorė, veidas: tos garbanos, nedidelė noselė, idealiai išlenkta lūpų linija, saulės akys, o vidus — gal idėjiškai skurdus. Nesuderinta. Gimdymo klaida, na, gal gamtos.

     Nesupratau, ar tikrai man, ar tikrai apie mane kalbėjo, ar pats sau vienas aiškinosi painius tos gamtos dėsnius. Tik staiga — gal ir gerai, gal ir laiku — suplyšo ramuma: “Ką, ką jis ten tau, Laima, rodė?”, “Jie abu pas poną Dievą skrido”, “Jie po Magelano debesis maudosi!” Mums stabtelėjus, lenkė mus kažkuri draugų grupė. Aiškiai išsiskyrė smagus Stasio balsas. Jis prisiminė linksmiausią vakaro pokštą. Jurgis, tas kaimo Jurgis, šokio vidury, paėmęs už pažastų, taip ėmė sukti į ratą Jurgą, kad jos suknelė kažkaip pakilo aukščiau, na aukščiau... Komjaunuolei tai buvo nepadoru. O paskui abu nugriuvo ir ilgai juokėsi visiems smagiai pritariant. Reikės rasti progą klasės komjaunimo susirinkime priminti tai — aš turiu saugoti lenininę moralę. Ir dabar Jurgis vėl žiū Ingą per pečius apsikabinęs, tas gražuolis iš vidurio kaimo! Jam nereikia komjaunimo sekretorės su auksinėmis garbanėlėmis, nedidele nosele ir idealiai — būtent idealiai! — išlenkta raudonų lūpų linija. O kur dar saulės akys! Ir kitiems jos nereikia. O suorganizuoti susirinkimą kam? Žinoma, man. O atsakyti už visos mokyklos ideologinį veidą — man. “O laiduoti klasės šimtaprocentinį pažangumą — kam?!” Aš, matyt, jau garsiai surikau, nes Artūras švelniai uždėjo ranką man ant peties ir mielai paklausė:

     —    Laimute, kas tau?

     —    Taip, jums tik viską padaryk, už viską atsakyk.

     —    Laima, liaukis. Tu švelnumo įsikūnijimas ar tik pareigūnė?

     Dabar tikrai nesuprantu Artūro: toks švelnus rankos uždėjimas ir beveik oficialus tonas.

     Staiga pasakiau:

     —    O tu, Artūrai, esi tikra paralelė.

—    Cha, cha, cha, mano gudruolė.

     Mokykloje — didelis pagyvėjimas. Direktorius, pasikvietęs mane ir pavaduotojas į kabinetą, pasakė, kad atvažiuoja iš rajono partijos komiteto trečioji sekretorė, atsakinga už ideologinį darbą. Dalyvaus bendrame mokyklos komjaunimo susirinkime. Reikia paruošti — tai man — didelį pranešimą, paruošti pasisakančius. Turi būti cituojamas Leninas ir Brežnevas (neseniai miręs).

     —    Kiek dar vyresnių klasių mokinių, neįstojusių į komjaunimą? — pasiteiravo direktorius.

     —    Tik vienas berniukas, bet jis toks užkietėjęs...

     —    Pasakyk pranešime, kad atliktas atitinkamas aiškinamasis darbas, ir bus šimtaprocentinis komjaunimas.

     —    Taip, Tamsta direktoriau. Aš viską žinau, ką reikia pasakyti tuo klausimu, — atraportavau kaip kareivis. Mes iš tikrųjų žinojom, kiek kur sakyti tikros tiesos, kiek “pagražintos”.

     Į mokyklos salę direktorius pagarbiai atlydėjo trečiąją partijos sekretorę. Ji ėjo taip tiesiai, kad, rodos, nė kiaušinis nenukristų nuo galvos. “Štai koks išdidus turi būti rajkomo atstovas”, — pasimokiau ateičiai.

     Mano pranešimas buvo didelis (taip mėgo sakyti direktorius). Aš jį skaičiau — taip darė visi didieji valdžios šulai, kad kokia mintis neiškryptų iš oficialaus kelio, — bet daug ką mokėjau atmintinai. Tad kalbėdama vis peržvelgdavau salę. Mačiau — dar jie atsigriebs, čia ne eilinis susirinkimas (per eilinius ir direktorius kartais snūstelėdavo), — kaip kai kurių komjaunuolių galvos buvo beveik pastoviai nuleistos, o rankos ritmiškai judėjo. Net ir šiandien jos drįsta megzti! Nežymiai, labai nežymiai vis žvilgtelėdavau į kairįjį salės kraštą. Taip, ir jis daugiausiai nuleidęs akis. Ir tai, man rodės, buvo ne Artūras, o Arktūras — vėl skaito kokią astronominę ar psichologinę knygą. O gal kuria matematinį eilėraštį, che! Bet vis dėlto mano įsakymą ir jis įvykdė — sėdi salėje. Leninas buvo griežtos tvarkos mylėtojas. Aš taip pat.

     Pabaigoj kalbėjo, kalbėjo sekretorė. Jos menas — kalbėti ilgai ir nieko nepasakyti. Ir dabar: pradėjo rutulioti vieną neaiškią mintį, paskui ją supainiojo ir vėl iš naujo ėmė rutulioti. Ne, aš geriau kalbėjau.

     Išvažiavo atstovė patenkinta, net direktoriaus kabinete vienu metu šypsnį buvau įjungusi, nors greit ir vėl išjungė, kai aš pažvelgiau jai į akis.

     Išleidus svečius, nubėgau į klasę knygų. Nustebau — Artūras kažką dar skaitė suole.

     Gal laukė manęs? Mane pamatęs, įsidėjo skaitomąją į rankinę ir atsistojo eiti. Neiškenčiau:

     —    Artūrėli, kaip patiko mano pranešimas?

     Pasakiau ir tuoj suvokiau, kad paklausiau standartiškai.

     —    Liuks, pirmos klasės! — beveik rimtai pasakė Artūras ir tuoj jau šelmiškai pridūrė:

     —    Didžiųjų vadų citatų rinkinys, plius ideologinis skiedalas.

     Aš nepasimečiau, priėjau prie jo ir draugišku veidu pasakiau:

     —    Labai ačiū už nuoširdumą ir ačiū, kad paklausei ir dalyvavai susirinkime, man tai buvo labai svarbu. Sekretorė mane pagyrė.

     —    Atėjau, nes tu labai prašei, o ir neateiti negalėjau — šiandien mokytojai ne tik, kaip paprastai, buvo užėmę paradines duris, bet ir tualetus išnarstė. Kur bedingsi!

     Aš gal negirdėjau jo išvedžiojimų, tik žaismingai pakartojau:

     —    Sekretorė mane pagyrė.

     —    Kad pagyrė, džiaugiuosi.

     —    Ar nuoširdžiai? — taip kaip jis tą naktį, greit atsistojau prieš jį ir žiūrėjau tiesiai į akis.

     —    Galima ir tikrai nuoširdžiai, juk tai tavo antroji paralelės linija: tu dirbai, stengeis. O kad...

     —    Kas “kad”?

     —    Tai jau antrosios linijos išsišakojimas, et.

     Dabar nebenorėjau kaip pirma pulti ir draugiškai pabučiuoti nors ir prie paties direktoriaus jam į žandą, kad atėjo, bet likau patenkinta — Artūras, žinau, moka nuoširdžiai ir svariai pasakyti. Kai mes gatvėje skyrėmės, jam tariau:

     —    Artūrai, užeik pavakary pas mane. Man paaiškintum tą matematiką. Aš norėčiau ją nors ketvertui mokėti. Pas tave man nepatogu, ir atskiro kambarėlio neturi. Pas mane jausies kaip namie, o mama vėlai grįš.

     —    Laima, pasikviesk daugiau matematiškai nepasiruošusių galvoti klasiokių — visoms kartu paaiškinsiu.

     —    Kur aš dabar jas besurasiu. Kitą kartą. Ateik, ryt mane gali pakviesti prie lentos. Praeitą naktį sapnavau tokį va sapną. Supranti?

     —    Gerai, bet jei vėluosiu, nepyk, — turiu dar reikalėlių.

     Atėjo, aiškino matematiką, paskui dėkojo už skanią arbatą ir sausainius. Ruošiantis jam išeiti, paklausiau:

     —    Artūrai, o kaip reikia mylėti, kad mylimas žmogus tai jaustų?

     —    Reikia mylėti Meilę

     _?!

     —    Taip, mylėti Meilę, didžiąją Meilę.

     —    Artūrai, tu manęs nesupranti. Tu visada taip. Tu negeras. Ar aš nesistengiau: čia indiška arbata. Ar esi tokios kada nors gėręs? O sausainių mamos prašiau skaniausių nupirkti. Artūrai, kodėl?.. — aš prisiglaudžiau prie jo — tegu atstumia, tegul muša. Bet Artūras mane beveik apkabino, net priglaudė prie savęs ir pasakė:

     —    Laimute, neverk. Tu manęs irgi nesupratai. Tu labai nuoširdi, gera, bet atleisk: tau reikia paskaityti ne Leniną, o štai šitą knygą,—jis atsitraukė nuo manęs, pasilenkė prie rankinės ir išėmė knygą.

     —    Kas čia?

     —    Čia Tihamér Tóth. Neišsigąsk, kad tai religinio turinio knyga. Bet štai paklausyk nors ir tos citatos.

     Ir jis skaitė: “Aleksandras Didysis kalbėjo kartą vienam bailiam kareiviui, kuris irgi vadinosi Aleksandras: “Drauge, pakeisk savo vardą arba elgesį!”

     Dabar jis buvo vėl Arktūras, tik kosminę vėsą pakeitė filosofinė išmintis, rimtos akys... Dieve, Dieve, jei ne ta knyga, jis būtų arti manęs, gal ką žmogiško, šilto pasakęs. Bet susitvardžiau nuo tokių minčių ir tik pasakiau: “pakartok”.

     Artūras pasakė: “Pakeisk savo vardą arba elgesį”.

     —    Ką tai reiškia? — jau iš tikrųjų susidomėjau.

     —    Vardo, — dėstė, — savo esybės, pagaliau išorės mes negalime pakeisti, bet elgesį, mąstymą, požiūrį, įsitikinimus — galima.

     —    Mano įsitikinimai tvirti ir pastovūs, kaip paties Le...

     —    Palauk, — jo balsas nebuvo įsakmus, bet toks, na... Tik jis mokėdavo taip įtikinamai pasakyti. — Tu ką tik klausei, kaip reikia mylėti. Juk mylėti gražu daiktą, pagaliau mylėti gražų berniuką ar berniukui gražią mergaitę — tai labai paprasta: patiko

— ir tu myli. O mylėti pačią Meilę — tai didelis dorovingumas.

     —    Pavyzdžiui?

     —    Pavyzdžiui, krikščioniškoji meilė liepia mylėti ir savo priešą — mylėti! Skaičiau viename religiniame žurnale: žmogų reikia mylėti kaip savo priešą, kitaip meilė nebus Meilė.

     —    Bet tai neįmanoma — priešinausi.

     —    Galima. Juk Dievas mus ir nusidėjėlius myli.

     —    O tu, Artūrai, gali ir savo priešą mylėti?

     —    Mylėdamas žmogų, kurį laikau savo priešu, aš žinau, kad tikroji Meilė gyvena manyje.

     —    O jei tas žmogus — ne tavo priešas, o geras draugas? Jei tai tave mylinti mergaitė?

     Artūras trumpai susimąstė ir, net nežiūrėdamas į mane, tarė pabrėždamas kiekvieną žodį:

     —    Taip, tokia meilė mums yra įgimta, natūrali. Ir mane ji kartais supa, traukia savo paslaptinga jėga, bet...

     —    Bet?!

     —    Bet... ji bus egoistinė, jei aš tenkinsiu tik savo prigimtį, nesiekdamas tobulėti ir tobulinti pagal savo išmanymą ir išgales to žmogaus, kurį aš galiu mylėti, — dabar jis žvelgė į mane, giliai giliai skverbėsi jo žvilgsnis.

     Aš neišlaikiau, nuleidau akis ir laukiau kažko didelio didelio...

     —    Ačiū, Laimute, už skanias vaišes, — žaismingas, kasdieniškas Artūrėlio balsas.

Visus sveikina Konsulas Vaclovas Kleiza. M. Vidzbelio nuolr.

     Jis išėjo, o mano galvoje sukosi pareiga, komjaunimas, religija, ta didžioji Meilė. Prisiminiau klasės vadovę: “Religija — tai opiumas”. Direktorius vėl sakė, kad reikia išsiaiškinti, kas tikintis ir kiek jų yra mokykloje, kas lanko bažnyčią. Išsiaiškinti!

     Veržlūs vėjai pūtė Lietuvos padangėje. Sąjūdis, daugiatūkstantiniai mitingai. Aikštėse, per radiją ir televiziją vis skambėjo: Lie-tu-va, Lie-tu-va, Lie-tu-va bus laisva! Aš pirmuosius metus dirbau vieno miestelio vidurinėje mokykloje. Darbas sekėsi, lietuvių kalba ir literatūra man buvo prie širdies. Tiesa, atmosfera mokykloje buvo keistoka: keliolika mokytojų — aktyvūs sąjūdininkai. Kai kurių nelabai supratau. Štai viena kita tai karštai palaikė Sąjūdį, tai, lietuvos laisvės laivui susvyravus, puola rinkti parašų už senus nomenklatūrininkus arba net agituoja streikuoti dėl didesnio rublio. Mes, jaunieji, kažkaip laikėmės nuošaliai nuo didžiosios politikos. Kur reikėdavo, padėdavome savo parašą, sakysim, kad būtų išvesta iš Lietuvos sovietų armija ar panašiai. Kokia buvau aš, pati nežinojau. Ar man buvo gaila jaunystės, atiduotos komjaunimui, ar graužė neištikimos tėvynės dukros kirminas. Ar turiu ir galiu būti aktyvi, nežinojau.

     Kartą seminare Vilniuje sutikau klasiokę. Kalbėjome apie klasės draugus. Norėjau, labai norėjau, bet ir bijojau paklausti apie Artūrą. Apie jį nebuvau girdėjusi nė žodžio, tik žinojau, kad baigęs vidurinę, į universitetą neįstojo — juk charakteristikoje buvo žodžiai: “Politiškai neišprusęs, neatsikratęs religinių prietarų...” Draugė, matyt, nebeiškentė ir staiga pasakė:

     —    Penktą valandą susitinkam su Artūru Žemaitės sodelyje, sakiau, kad būsi ir tu.

     Nežinau, kaip atrodžiau, kad draugė rimtai paklausė:

     —    Tu abejoji?

     —    Einame, — tik pasakiau.

     Artūras mudviejų laukė. Pasisveikino su manim labai paprastai — be pompastikos (po tiek nesimatymo!) ir korektiškai. Bet kai padaviau jam ranką, pasižiūrėjo į akis, rodos, su visa akių liepsna. Bet tai tik sekundę. Atsisėdom ant suolelio. Prieš mus liaudies išmintim dvelkė Žemaitės statula, kažkur sodelio gilumoje trys išsidažiusios panelės plėšė dūmą. Gedimino prospektu siuvo žmonės, bet jie mums netrukdė.

     —    Kaip gyveni, panele ar gal ponia Laima? — lyg ir žaismingas, bet be pašaipos Artūras.

     —    Panelė. O tu ponaitis ar gal ponas?

     —    Viešpatie! — tai draugė Julija, — panelės ir ponaičiai. Artūrėli, pasakok apie save, Laimutė veik nieko apie tave nežino.

     —    Artūrai, pasakok, ne visai savo balsu paprašiau.

     —    O kaip tu vis dėlto baigei aukštąją? —    paragino Julija.

     —    Paprastai. Pradėjau dirbti fizikos matematikos institute asistentu, paskui įstojau į vakarinį fakultetą, vėliau pasisekė pereiti į stacionarą...

     Kalba pakrypo apie paskutinius įvykius. Mačiau, kaip užsidegęs Artūras kalbėjo apie Lietuvą, jos laisvę, gėrėjosi Vytauto Landsbergio pasiaukojama veikla dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Girdėjęs per užsienio radiją Landsbergį sakius apie sausio tryliktosios naktį: “Kai išgirdau, kad prie televizijos bokšto žuvo žmonės, griebiau ragelį ir skambinau Gorbačiovui — nekvietė jo prie telefono. Skambinau Bušui. Vašingtone atsakė telefonas-automatas. Tada, surinkęs apsaugos vyrus, išėjom iš rūmų ir prieš parlamentą prisiekėm prie kunigo ginti Lietuvą iki...” Artūras taip karštai kalbėjo apie Lietuvą, kad užsidegiau ir aš jo žodžių liepsna. Kažkokios euforijos pagauta, paklausiau:

     —    O kur tu, Artūrėli, buvai sausio tryliktąją?

     Artūras staiga nutilo, pažvelgė savo giliu žvilgsniu į mane — kaip dažnai, tik sekundę, —    paskui į Juliją lyg laukdamas paramos.

     —    Laimute, jis buvo tąnakt prie radijo ir televizijos pastato, buvo sužeistas...

     —    Ar labai, Artūrai? Kodėl aš nieko nežinojau, — dairiausi į abu. — Kaip tai įvyko?! — šaukte iššaukiau.

     —    Na, mes... Mūsų ten buvo daug jaunų. Okupantai veržėsi į pastatą. Aplinkui tankai. Mes, susikibę rankomis, skandavome: “Lie-tu-va, Lie-tu-va”. O jie, na jie šaudė... Staiga šalia manęs sprogo vienas jų mėtomų sprogstamųjų užtaisų. Štai ir viskas.

     —    Artūrui suplėšė kojų raumenis, — įsiterpė Julija.

     —    Tu didvyris! Aš tavim labai didžiuojuosi. Tu — Lietuvos Arktūras! — mano balsas vis stiprėjo.

     —    Jis ir ligoninėj didvyriškai elgėsi, kai chirurgas rankiojo iš žaizdų plastmasines skeveldras. O jo giminaitis man sakė, — tęsė draugė, — kad tą vakarą Artūras jau buvo atsigulęs. Kai išgirdo tankų šūvius, pasakęs “reikia eiti”, išskubėjo į nežinią — į Lietuvą, — iškilmingai baigė Julija.

     Et tu, — papriekaištavo Artūras draugei.

     Aš buvau sujaudinta iki sielos gelmių: gėrėjaus Artūru ir girdėjau sąžinės priekaištą sau, savo praeičiai. Neištvėriau, paėmiau jo ranką, žiūrėjau į akis:

     —    Artūrai, aš kalta dėl tavo nesėkmių, aš ... aš maniau, kad mano komjaunuoliška pareiga ... Aš žinojau tavo charakteristiką, aš...

     —    Užtenka, Laimute. Tai praeitis. Gryna praeitis, ir daugiau nieko. Gyvenkim visi dabartim ir ateitim.

     —    Bet, Artūrai, tu niekada visiškai man neatleisi? Tai man svarbiausia. Aš apie tai tuos visus metus galvojau. O antra, kaip aš turiu jaustis mokykloje, kokia aš būsiu savo tautos vaikų auklėtoja. Apie mano tada karštą komjaunuolišką veiklą kada nors sužinos kolegos, gal ir mano auklėtiniai. O tu visada turėsi teisę mane niekinti. Tu manęs niekada nelaikysi tikru draugu. Juk taip, Artūrai, Artūrėli? O aš, tu gal nepatikėsi, atidžiai tada perskaičiau Tihamér Tóth “Jaunuolio religija” ir... ir dabar dar prisimenu ten pasakytus Cicerono žodžius, kad pirmas draugiškumo dėsnis — ir draugui suteikti dorovingumo. Tikras draugas, menu, rašė, gali būti tik tas, kuris turi tų pačių kilnių idėjų kaip ir jo draugas. O aš, Artūrai?

     —    Laimute, tu jau parodei savo dorovingumą. O dėl tos mokyklinės praeities... Ir apskritai dėl visų suklaidintųjų, bet nenusikaltusių Tėvynei lietuvių įsidėmėk: pirmiausia žmogus turi jaustis saugus — ir iš išorės, ir iš vidaus. Tik tada jis galės pasiaukoti ir nuoširdžiai dirbti Lietuvai.

     —    O aš?

     —    Truputį palauk. Jei žmogus nesijaus saugus, jei jis bijos dėl savo tegul ir materialinės ateities, jei jam bus prikaišiojama ta nelemta, dažnai ne dėl jo kaltės praeitis, jo neužvaldys Didžioji Meilė. O be jos mes — niekas.

     —    Bet aš?..

     —    Jei tu, Laimute, negali išsitiesti visu gražiu žmogaus ūgiu dėl ten kokių pareigų ir laisvai eiti, anot Vinco Kudirkos, Lietuvos keliu, kalti mes, aš. Mes dabar turime taip elgtis, kad doras žmogus, kartoju, pirmiausia jaustųsi saugus, viduje ramus. Mums dabar brangus kiekvienas lietuvis. Juk tiek mūsų nedaug. Ar galime mes dar skirstytis, skaldytis į draugus ir priešus. Mes tik visi kartu...

     —    O aš gi pirmiausia nusikaltau tau, Artūrai.

     —    Ne, Laimute, ne! Mes jau ir idėjų draugai, — Artūras visai arti manęs šnabždėjo.

     —    Tu — Arktūras. Žmogus žvaigždė! — aš mačiau dabar tik jį.

     Draugė prie Žemaitės statulos apžiūrinėjo medžių šešėlių pavėsy baikščiai žydinčias gėleles.

     —    Einam prie Julijos. Ką ten tos dvi Julijos kalbasi? — pasiūlė Artūras, suspaudęs savo vyriškuose delnuose mano ranką.