Spausdinti

J. LAURIŪNAS, SJ

     Šis Evangelijos epizodas, be abejo, yra daugeliui žinomas — Velykų laikotarpiu jį girdime. Nors ir žinomas, ne kartą girdėtas, bet, man atrodo, jis kažkuo yra vis naujas ir jaudinantis. Ne tuo, kad vaizdžiai perteikia dviejų keleivių slogią nuotaiką, kuri dažnai aplanko ir mus; ne tuo, kad pro juodus liūdesio debesis prasimuša džiaugsmo saulė, kai mokiniai pažino Viešpatį. Šis velykinis Evangelijos epizodas yra tuo jaudinantis, kad duoda atsakymą į aštrų gyvenimo klausimą; kas yra skausmas? Kodėl žmogus turi kentėti? Kodėl kaip tik gerieji gal daugiau kenčia? Kodėl Dievas leidžia kentėti nekaltiesiems?

     Beje, galutinio atsakymo į šį klausimą Evangelija neduoda. Ji nesako, kodėl šis žmogus turėjo kentėti šį skausmą. Tarp kitko, mes turime kai kurių paaiškinimų. Kai kurių kentėjimų galėtų visai nebūti. Kai kuriuos kentėjimus patys žmonės susiieško. Jei žmonės gyventų taip, kaip Dievo valia reikalauja, nebūtų daugelio kentėjimų. Jei, sakykim, paliestų kurį nors kančia, mes galėtume pasakyti; pats yra kaltas. Bet jei visiškai nekalti kenčia? Kiek yra nekaltų, kurie turi kentėti nuo gamtos katastrofų, ligų, avarijų ir pan.!

Konkurso vertinimo komisijos protokolą skaito sekretorė Danutė Bindokienė.   M. Vidzbelio nuotr.

     Šis Evangelijos epizodas parodo kryptį, kur turime ieškoti atsakymo ir kur jį galima rasti, jei mūsų gyvenimas turi būti atbaigtas pas Dievą. Atsakymas į klausimą, “kodėl kentėti, kam kančia”, yra Jėzus. Jo gyvenimas ir mirtis, jo kryžius ir prisikėlimas. Šis atsakymas — tai palaiminga būtinybė kentėti: “Argi Mesijas neturėjo visa to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!”

     Mums yra sunku priimti šią būtinybę taip, kaip Petrui buvo sunku sutikti, kai Jėzus pasakė, kad jam reikės kentėti. Petras mėgino atkalbinti Jėzų nuo šio kelio: “Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!” (Mt 16, 22). Bet Petras buvo rūsčiai subartas: “Eik iš mano akių, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis”. Dievas galvoja kitaip, Dievas elgiasi kitaip. Yra kelių, kurių mes nesuprantame, prieš kuriuos šiaušiasi vadinamasis “sveikas protas”, kuriuos mes laikome nesąmone, skandalu, absurdu. Dievas norėjo atpirkti žmoniją Jėzaus Kristaus kryžiumi. Nuo šio kelio Jėzus nesidavė nukreipiamas. Jis ne vieną kartą išsitarė, kad jo laukia kančia (Mk 10, 35; Mt 26, 54; Lk 22, 37).

     Mes pasakytume, kad tai nebuvo logiška būtinybė, lyg nebūtų buvę kito kelio. Priešingai, galėjo ir visai kitaip būti. Nebūtinai turėjo ištikti Jėzaus katastrofa. Žmonės turėjo jį priimti išskėstomis rankomis. Bet Dievas nevaržė jų laisvės, kaip dabar netrukdo, kad įvyktų gamtos katastrofos — liūtys, sausros, audros, ar plistų ligos — vėžys, infarktas. Dievas leido, kad Jėzaus mokslas patirtų tragišką nesėkmę. Jis galėjo tai sukliudyti, galėjo užtverti kelią žmonių kvailybei ir neapykantai, bet jis parinko kitokį kelią, leido laisvai riedėti įvykiams, savo tikslui pasiekti parinko bejėgiškumą.

     Dievo bejėgiškumas Jėzaus mirtyje buvo ta uždanga, už kurios slėpėsi nenugalima Dievo jėga. Jėzaus mirtis buvo perėjimas į gyvenimą, į nesibaigiantį gyvenimą, perėjimas jam ir mums, kurie jungiamės su juo ir dalijamės jo likimu. Kryžius yra tiltas į nesibaigiantį gyvenimą, į šlovę. Nukryžiuotojo prisikėlimas — tai nesugriaunamas įrodymas, kad mirtis, nuodėmė ir visoks blogis pasaulyje nėra visagalis: Dievas yra galingesnis už visas šias blogybes. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra pradėjęs mums naują gyvenimą, kuris yra nesunaikinamas.

     Tad iš šio taško žiūrint, kentėjimai netenka savo aštrumo. Iš prisikėlimo ryto trykšta šviesa ant kryžiaus. Dabar kryžius turi kažką šviesaus, jis tapo pergalės ženklu. Kristaus prisikėlimo šviesoje mūsų kentėjimai jau nėra rūstūs, beprasmiai ir klaikūs. Putinas rašė:

     Būki palaimintas, Dieve;
     Kad skausmą man siuntei.

     Gerą savaitę prieš mirtį aplanko bičiulis vėžiu sergančią gydytoją, kurios skambus balsas daugel metų aidėjo Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tyliai pasisveikinus, garsiai ištarė: “Ruošiuos”. Šiame žodyje švietė jos tikėjimas Kristaus kryžiaus pergale prieš mirtį, tikėjimas, kad jos gyvenimas ir kentėjimai turi aukštesnę paskirtį, kaip ir Kristaus kentėjimas turėjo aukštesnę paskirtį.

     Tai nereiškia, kad mes turėtume užsimerkti prieš žmogaus kentėjimus, būti abejingi kenčiančiam. Skausmas visada yra skaudus. Poetas A. Drilinga rašė:

     Neužmirškime pastatyti
     Paminklo vienai vienintelei
     Žmogaus ašarai.

     Mūsų pareiga yra kiekvieną skausmą pagal išgales švelninti, šalinti. Bet nepašalinamo skausmo mes nemokame paaiškinti. Mums neįmanoma įžvelgti tai, kas žmogiškoms akims yra neįžiūrima. Bet mes galime ir turime žvelgti į tą, kuris pirma mūsų ėjo šį kelią. Jis yra pasakęs, kad mums bus panašiai, kaip ir jam (Jn 15, 20). Jis kviečia mus nešti kryžių (Mt 16, 24) — jungtis su juo skausmingoje procesijoje į Kalvarijos kalną. Jis pirmiau už mus viską pergyveno ir tuo parodė, kad yra kentėjimuose prasmė, nors mes dar ir nesuvokiame. Jei mes žiūrime tik į dabartį, tai imame abejoti, protestuoti, šiauštis. Tik matant gyvenimo tikslą, praskaidrėja kentėjimų tamsa, tik prisikėlimo šviesa gali apšviesti kančios naktį. Dievas nepaliko Jėzaus mirtyje. Jis nepaliks mirtyje nė vieno, neliks nė vienas neišgirstas, nebus nė vienas apviltas, kurs tik jo šaukiasi. Jis parodys savo meilę kiekvienam, kas tik nuoširdžiai maldauja: “Teesie Tavo valia!” Šis “Tėve mūsų” maldos prašymas yra taip pat ir pritarimas kryžiui, pritarimas sunkiai lemčiai, kurią Dievas mums siunčia, pritarimas nesuprantamybei, kuri ateina mums nuo Dievo. Kas sugeba drauge su Jėzumi pritarti sunkiai lemčiai ir ją priimti, kas savo skaudų kelią eina drauge su Jėzumi, nors šis kelias taptų ir tikru kryžiaus keliu, tas patiria ramybę, tikrumą ir džiaugsmą, kaip anie mokiniai, kurie įsitikino: Viešpats yra gyvas, ir mes gyvensime! Paskutinis žodis yra ne kryžius, ne kančia. Paskutinis žodis yra gyvenimas ir džiaugsmas per amžius.