Spausdinti

SES. GERARDA ELENA ŠULIAUSKAITĖ

     Po sunkaus vergijos letargo keliasi nepriklausoma Lietuva. Dar sunkiai suskaičiuoja okupacijos aukas: nukankintus, dingusius, ištremtus, persekiotus. Vienus pagerbia tolimame Sibire, kitų kaulelius parsiveža į gimtąjį kraštą. Tėvynėje susirenka buvę tremtiniai, partizanai. Jie turi daug ką prisiminti ir planuoti ateitį. Užsienio lietuviai, karo audros išblokšti iš Tėvynės, jau laisvai gali aplankyti jiems brangias gimtąsias vietas, dažniausiai visai sunaikintas. Visi nori grįžti į praeitį, prisiminti ne tik košmariškus karo ir pokario įvykius, bet ir tai, kuo Lietuva gali didžiuotis - mūsų dvasios milžinus, kurie priespaudos tamsybėse švietė kaip kelrodės žvaigždės.

     Vieną tokį išorėje kuklų, bet didžios dvasios - Tėvą Pr. Masilionį, SJ, š.m. balandžio 24 d. paminėjo Joniškėlio parapijos bažnyčioje. Tą dieną buvo švenčiami atlaidai. Gausiai susirinko tikinčiųjų. Į pamaldas atvyko Lietuvos jėzuitų provincijos provinciolas Tėvas J. Boruta, SJ. Šv. Mišias celebravo ir pamokslą pasakė vietos klebonas kun. Benediktas Urbonas. Pamokslininkas pasidžiaugė, kad Pasvalio žemė derlinga - duoda ne tik gerą javų derlių, bet išaugino ir daug garsių vyrų. Čia gimė ir augo busimasis jėzuitas Tėvas Pranciškus

     Masilionis. “Tai buvo didis ir šventas žmogus. Jo veikla turėjo Lietuvos Bažnyčiai ir Tautai ne mažesnę reikšmę negu dr. V. Kudirkos, dr. J. Basanavičiaus lietuvių tautos atgimimo aušroje ar prof. S. Šalkauskio nepriklausomybės laikais. Sunkiausiais pokario metais Tėvas Pranciškus buvo dvasinio atgimimo šauklys, pažadinęs religinį atgimimą ir eucharistinį pamaldumą Lietuvos Bažnyčioje. Jis yra pogrindinio Kunigų sąjūdžio organizatorius, Eucharistinio Jėzaus Kongregacijos įsteigėjas, Eucharistijos Bičiulių įkvėpėjas, KGB siautėjimo laikais vedęs daugybę rekolekcijų kunigams ir seserims vienuolėms”.

     Įžanginiame žodyje Joniškėlio klebonas kun. Benediktas Urbonas papasakojo, kaip mažasis Pranukas savo parapijos bažnyčioje pirmą kartą pamatęs spindinčią monstranciją ant altoriaus, negalėjęs atitraukti nuo jos akių ir pamilęs Eucharistinį Jėzų visam gyvenimui. Kun. B. Urbonas pasisakė pats priklausęs pogrindžio Kunigų sąjūdžiui, kurio pagrindinę mintį įkūrėjas taip išreiškė: “Jūs esate Dievo pašaukti kunigais dabar ir nereikia laukti geresnių laikų, bet dirbti dabar".

     Paminklą pašventino Tėvas J. Boruta, SJ, ir tarė keletą žodžių apie tai, jog kryžius - tai švyturys, nurodantis kelią. Kryžius ir Eucharistija yra neatskiriami. “Mes turime save paaukoti, kad visos Lietuvos gyvenimo sritys būtų tvarkomos pagal krikščioniško gyvenimo principus”.

     Kalbėjęs prof. A. Žygas sakėsi išeivijoje girdėjęs apie Eucharistijos Bičiulius, tik nežinojęs, kaip susikūrė, iš kur jie kilo. Jis kvietė pasiryžti gyventi ta amžina idėja, nes gyvenimas nėra vien ši egzistencija. “Neat-gaivinsim Lietuvos, jei negrąžinsim Kristaus į savo šeimas”, - tvirtino profesorius.

     Kauno Švietimo skyriaus inspektorius, buvęs ilgametis politinis kalinys Petras Plumpa prisiminė Tėvo P. Masilionio sakytą pamokslą prieš 25 metus ir ypač kaip tuo metu kan. P. Rauda charakterizavo Tėvą Pranciškų: “Tai žmogus, kurio žodžiai nesiskyrė nuo gyvenimo, nuo darbų; tai gyvas pavyzdys!”

     Susirinkusiems buvo išdalintas leidinėlis apie Tėvą P. Masilionį, kuriame yra malda, prašant Viešpatį suteikti Tėvui Pranciškui altoriaus garbę. Šią maldą visi susirinkusieji sukalbėjo bendrai. Po to minia sugiedojo Tėvelio žodžiais sukurtą giesmę “Radau Bičiulį didį didį”. Nors buvo apniukę, šalta, ant kalno visus pergėrė žvarbus vėjas, tačiau iš šio minėjimo visi grįžo atgaivinti vidinės Tėvo Pranciškaus dvasios, jo meilės šilimos Eucharistiniam Jėzui ir žmonėms.