Spausdinti

Keli bruožai kunigo portretui

(Suaugusiųjų konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

BITĖ VILIMAITĖ

     Minkštą, baltą, snieginą 1982 metų žiemą Kybartų bažnyčios šventoriuje buvo surengta kalėdinė eglutė. Parapijos vaikai jau seniai jai ruošėsi. Vaikus viliojo dovanos, žaidimai. Jie atėjo, lydimi tėvų. Vyresnieji broliai ir seserys laikė mažiukus už rankų. O akys, spindinčios vaikų akys, buvo įsmeigtos į kunigą, kuris buvo šios šventės organizatorius ir to vakaro siela. Eglė, didelė, išpuošta, siūbavo, papūtus vėjui, ir tyliai skimbčiojo geltono stiklo žibintai, papūgėlės, grybukai ir sidabriniai nykštukų nameliai. Visas margas spalvotas žmonių būrys, vaikai ir suaugusieji, sveikino vienas kitą, sulaukus šventų Kalėdų. Dovanos taip pat buvo. Visi gavo dovanų ir, pakalbinti šiltais, glamonėjančiais žodžiais, jautėsi ramūs ir saugūs čia, bažnyčios prieglobstyje. Čia jie buvo tarsi viena šeima, vaikai ir dideli, su savo ganytoju kun. Sigitu Tamkevičium. (Vėliau ir jis dažnai prisimins mielus parapijiečių veidus, Dievo meilės kupinas širdis). Visi skirstėsi laimingi, linksmi, jausdami palaimą, žinodami, kad ilgai neužmirš šitos dienos.

     Neužmiršo niekas. Ši diena vėliau buvo užfiksuota kun. Sigito Tamkevičiaus teismo byloje, kur buvo surašytas kiekvienas žodis, ištartas tą vakarą, ypatingai atkreipiant dėmesį į kelis pajuokavimus šventiniame scenarijuje apie tomis dienomis prekyboje esančias prekes. Visas vakaras byloje buvo pavadintas “subtilia antitarybinės veiklos forma”, o prekių stygiaus kritika - “tarybų valdžios silpninimu”.

     Tik pusmetis po tos atmintinos kalėdinės eglutės skyrė kunigą S. Tamkevičių nuo arešto. Doras, pasiaukojantis kunigo darbas buvo “diagnozuotas” Lietuvos TSR BK 68 str. 1 d.

     Jis buvo suimtas teismo salėje Vilniuje, kur buvo nagrinėjama tokia pat sufabrikuota kun. Alfonso Svarinsko byla. Ilgo kelio iš Kybartų nuvargintas, iškankintas nerimo dėl vyresniojo draugo likimo, kun. S. Tamkevičius buvo pareigūnų pakeltas iš vietos ir išvestas. Jis buvo net nespėjęs po kelionės pavalgyti ir nežinojo, kad ilgus metus taip ir neteks jam normaliai pavalgyti...

     Penkeri metai lagerio. Ketveri - tremties. Tas amžinas prakeiktas klausimas - už ką?

     Jau nuo 1978 m. kun. S. Tamkevičius gyveno tikroje apsiaustyje. Nepaperkamas, nepalaužiamas jaunas kunigas, atvirai prabilęs apie tautos atgimimą, valdžios organams buvo nepageidaujamas. Jo pamokslai Kybartuose, Varduvoje, Alvite, Ceikiniuose, Sidabrave, Viduklėje, Alksnėnuose sutraukdavo šimtus žmonių. Jis kalbėjo tiesą - kad valdžios organai varžo tikinčiųjų ir Bažnyčios teises, diskriminuoja tikintį jaunimą ir moksleiviją, persekioja tikinčiuosius ir dvasininkus. Jis kalbėjo apie mūsų visuomenės žaizdas, kvietė pakilti ir atsitiesti. Pasaulis sužinojo apie tragišką tikinčiųjų padėtį Lietuvoje.

     Tokį kunigą valdžiai reikėjo izoliuoti, išvežti, uždaryti, ištremti, marinti badu, šaldyti, terorizuoti, siundyti kriminalistais, gainioti etapais, žeminti pastoviomis kratomis. Ir tegu jam padės jo Dievas...

     Kokia metalinė, ironiška, žiauri beasmenės valdžios šypsena, kai ji žiūri į iškankintą kalinio veidą. Tai, gavote, kunige, ko nusipelnėte! Mes jums parodysime Juneską ir SNO, ir tikinčiųjų teisėms ginti komitetą, ir Helsinkį, ir Romos popiežių, ir bryfingus Maskvoje... Dabar pasižiūrėsite, ar yra Dievas lageriuose...

     “Jei Viešpats atsiuntė mane į lagerį, tai suprantama, kad mano gyvenimas Bažnyčiai čia yra reikalingesnis negu laisvėje. Turiu progos kai ką paaukoti Dievui, turiu galimybę savo idealus pastatyti aukščiau už visas kitas vertybes” (iš kun. S. Tamkevi-čiaus laiško artimiesiems).

     Praėjo ketveri metai. 1987 m. vasario tryliktą antrą valandą nakties kun. Sigitas Tamkevičius iš lagerių kartu su kun. Alfonsu Svarinsku buvo atskraidinti į Lietuvą. Jie čia prabuvo keletą savaičių. Kiek nedaug reikėjo - tik kelių atgailos žodžių, pareikštų viešai. Ir jis, kunigas, liktų laisvas, Lietuvoje, pamatytų saviškius, artimuosius, pabučiuotų Kristaus kojas savoje bažnyčioje, ilgai vaikščiotų po klebonijos sodą, glostytų savo šunį, skaitytų knygas ir būtų laisvas, laisvas, laisvas.

     Bet tai - ne jums. Jūs pasirenkate auką. Ir Mokytojas primena: “Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas” (Mt 10, 22). “Nesigailiu, kad grįžau atgal. Kitaip pasielgti ir negalėjau. Išorinė laisvė, kurią žmogus labai brangina, nėra pati didžiausia vertybė. Vidinės laisvės kaina yra didesnė, ir šitos laisvės niekas negali atimti: ją galima tik pačiam prarasti, gyvenant ne pagal sąžinę” (iš kun. S. Tamkevičiaus laiško artimiesiems).

     Ir vis dėlto koks skausmingas sugrįžimas atgal į baisią tikrovę - vėl barakai, kaip arklidės, vėl saulė, tekanti ne iš tos pusės, ir žmonės - pilki, pavargę, iškankinti...“Gaila suaugusių, bet ypač gaila vaikų... Draugiškiausi maži vaikai: susitinkam, jau ne vienas nusišypso ir pasveikina. Kaip gaila prasigėrusių ir prasikeikusių vyrų ir moterų! Jau šešti metai, kai dažnai kartoju: ‘Ačiū tau, Dieve, kad gimiau Marijos žemėje, turėjau tikinčius tėvus, ačiū - sutikau žmones, kurių dvasinis kilnumas vertė stiebtis aukštyn! Balandžio 18-tą minėjau savo kunigystės jubiliejų. Dėkoju Dievui, kuris tiek daug mane apdovanojo, daugiau negu buvau vertas... Visa, ką aš per dvidešimt penkerius metus nuveikiau ir daviau kitiems, man atrodo labai mažai, palyginus, kiek daug gavau iš kitų. Nežinau, kaip ilgai ir kokiomis sąlygomis Dievas leis man tarnauti, bet norėčiau, kad tas laikas būtų pažymėtas šventumo ir aukos ženklu. Ačiū tau, Viešpatie, už šį kelią, tik paremk, neapleisk! Tai ir bėga man dienos, greičiau už Obę, ant kurios kranto gyvenu...” (iš kun. S. Tamkevičiaus laiško artimiesiems).

“Jei Viešpats atsiuntė mane į lagerį, tai suprantama, kad mano gyvenimas Bažnyčiai čia yra reikalingesnis negu laisvėje... ”

     Bėga dienos ir Lietuvoj. Pagaliau į Lietuvą ateina 1988 m. vasara. Atsiranda mažutės tautinės vėliavėlės žmonių rankose. Visi, net senutės su senoviniais ridikiuliais renkasi prie palapinės, per vieną naktį atsiradusios prie katedros aikštėje - keli pasišventėliai badauja dėl politinių kalinių išlaisvinimo. Visa tauta pakilo, kaip miegojęs milžinas. Jūs, kunige, ten, Kivošeine, obliuojantis ledo ritulio lazdas sporto prekių fabrike, dulkėse ir triukšme kalbantis rožančių, - ar jaučiate? Jūs tuoj sugrįšite...

     Jūs jau sugrįžote! Kokia laimė, kad jūs sugrįžote!