Spausdinti

GYD. VILTAUTĖ POCIENE

     Žinai, ne visada padėsi,
     Tačiau pabūk su tuo,
     Kuriam kančia užstojo dangų.
     Žinojimas, pavirtęs gerumu,
     Nušvies pasaulio tamsų langą.

     Artėja vertybių perkainojimo metas. Pravartu susimąstyti apie medikų darbo prasmę, santykius su ligoniais, ligos neatsiejamą ryšį su žmogumi.

     Kartu su filosofu Antanu Maceina pagalvokime apie prigimtinę žmogaus pareigą sergantiems, kančios ir mirties kilnią prasmę.

Baleto koncertui pasibaigus.   R. Polikaitytės nuotr.

     Patarnavimas ligoniams yra vienas iš sudedamųjų žmogiškos egzistencijos pradų, nes liga žmogui parodo, kad reikia ieškoti stipresnio pagalbos, vienam pasilikti sunku. Ir ši pagalba yra aukščiausia žmogiškumo išraiška ir savos egzistencijos gražiausias išsiskleidimas.

     Pirmųjų žmonių nuodėmė, suardžiusi visą žmogiškosios būties darnumą, pažeidė ir šią kilniausią žmogaus pareigą. Jis ėmė tenkintis tik medicinine sergančiojo priežiūra, o kai kurių tautų istorijoje liko net silpnųjų, senelių žudymo ar išstūmimo iš bendruomenės faktai. Nenorėdamas padėti savo artimui išgyventi, dalintis su juo kančia, nusidėjęs žmogus greit ima galvoti, kaip padėti jam numirti. Čia visu šiurpumu prasiveržia žmogaus nužmogėjimas.

     Todėl pirmieji Kristaus žmonijos atperkamieji darbai žemėje ir buvo pagalba ligoniams, kurią jis paliko Bažnyčiai ir apaštalams. “Tikėjimo malda išgelbės ligonį ir Viešpats pakels jį” (Jok 5, 15). Kiekvienas besimeldžiantis ligonis pats padeda sau ne tik moraliai sustiprėdamas, bet ir fiziškai padidindamas savo organizmo rezervus. Jau moksliškai yra įrodyta biologinis maldos substratas. Besimelsdamas žmogus, kai žinome, nurimsta, atsipalaiduoja. Iš tokio žmogaus kraujagyslės paėmus kraujo, buvo pastebėta, kad jam perpus sumažėję leukocitų. Pasirodo, jie prilipę prie kraujagyslės sienelių ir ten lyg nuo akumuliatoriaus pasikrauna fagocitarinėm savybėm, tai yra didinančiom žmogaus atsparumą ir sugebėjimą apsiginti nuo sveikatos priešų.

     Mokslas dar neįrodė ir galbūt neįrodys, kodėl sveiksta ligonis, kai už jį meldžiasi kitas, nes Bažnyčiai buvo pavesta gydyti antgamtiniu būdu: “Kurie tikės ... dės rankas ant ligonių, ir šie pasveiks” (Mk 16, 17-18). Ir šiandien ši pagalba Bažnyčioje nėra išnykusi, ji reiškiasi šventųjų gydomuosiuose stebukluose. Kristaus malonės Bažnyčiai nėra sumažėjusios, bet neveiksmingos dėl žmonių netikėjimo, todėl apaštalų įpėdiniai nedrįsta jų naudoti, nors tas, kuris turi galios tarti “tavo nuodėmės atleistos”, turi galios ir pasakyti “kelkis ir vaikščiok” (Mt 9, 5).

     Šalia antgamtinio ir medicininio gydymo sergantis dar trokšta būti aplankomas, trokšta šiltesnio žodžio ir buvimo drauge. Ir tuomet, kai kova su liga pralaimėta, galimybės išsemtos, pabūkime tokiais, apie kuriuos ligonis poeto lūpom ištartų:

     “Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
     Nuo žodžio, šitaip pasakyto...”

     Ne vieno šventojo kelias prasidėjo pagalba ligoniams. Medicinos seserys ir slaugės gali kasdien šį kelią pakartoti, tik reikia, kad jos pačios ir visuomenė gerai suprastų jo reikšmę. Žmogaus atsiskleidimas žmogui, sveikojo pasilenkimas virš sergančiojo suartina juos, padalina tarp jų snaudų žmogaus gyvenimą, padeda nelaimingajam jį pakelti kūnu ir dvasia. Šitaip padėdamas, pasidalindamas likimu, žmogus labiausiai ir tampa kito broliu. Artimo meilė iš esmės yra gailestingumas, o ligoniai — pirmaeiliai šios meilės objektai. Tarnauti ligoniui reiškia mylėti artimą, o tuo pačiu ir Dievą, todėl ši tarnystė ne tik lengvina sergančiojo likimą, bet laimi Viešpats malonės ir sveikajam.

     Matydamas nesavanaudišką atsidavimą ne vienas ir pats įsinori susipažinti su krikščioniškos moralės pagrindais ir paieškoti savo ryšio su Dievu.

     Liga mums tapo paprastu ir kasdieniniu reiškiniu, apie kurį negalvojame, kol nesergame. Iš paviršiaus žiūrint — tai organizmo kova už būvį. Tačiau Dievas kovos už būvį nesukūrė, nes Jis nesukūrė ir mirties. Ir jeigu žmogaus gyvenimas ir jo kūnas yra grumtynių laukas, tai todėl, kad gamta ir žmogus yra pagadinti savo gelmėse. Ir liga yra šio pagadinimo prasiveržimas — nuodėmės votis.

     Ligą galima laikyti kaltės pasekme. Žinoma, ji negali turėti ir dažniausiai neturi ryšio su asmenine žmogaus kalte. Tačiau nusidėjusi prigimtis negali būti sveika, nes ji negali pergalėti kovos už būvį dėsnio. Kiekvienas žmogus iš esmės yra ligonis, nes kiekvienas yra nusidėjėlis, jeigu ne asmeninės, tai gimtosios nuodėmės prasme. Ir jeigu nuodėmė žmogui nedera, tai nedera nė jos apraiška — liga. Ji stovi toje pačioje žmogaus paniekų ir išjuokų plotmėje, kaip skurdas, vergija, ir šaukiasi Kristaus atpirkimo. Todėl pasirodęs Išganytojas pirmiausia pasilenkė prie ligonių, kurie regimai buvo nuodėmės ištikti, ir juos ne gydė, bet atpirko. Todėl dvasios atvėrimas sergančiajam, pasilenkimas prie jo, kaip prie nuodėmės aukos, dažnai nekaltos, ir todėl mūsų užuojautos ir pagalbos dar labiau reikalingos, yra kartu dalyvavimas Kristaus išganomajame darbe.

     Kas yra ilgai ir sunkiai sirgęs, tas žino, kad po ligos pasaulis pasirodo visiškai kitoje šviesoje. Tik vienaip ar kitaip susidūręs su galima mirtimi, žmogus pajunta būties praeinamumą, suvokia žemiško gyvenimo trapumą, padaro daug teisingų išvadų, užčiuopia tikrą pasaulio vertę. Ne vienas tad po sunkios ligos ar kitokio priartėjimo prie nebūties ima gyventi tarsi iš naujo. Žmonių pasaulis jam atrodo lyg mažytė scena, o mūsų buitiniai rūpesčiai kaip vaikų kaprizai, dėmesio nevertos smulkmenos. Į ligos atskleistą būties tuštumą kančia įlieja naują turinį, išvaduoja dvasią iš klaidingo santykio su pasauliu.

     Toks supratimas turėtų būti moralinė atrama kenčiančiam ligoniui. Tokį skaistinantį vaidmenį kančia atlieka tik laisvai prisiimta ir iškęsta. Jei žmogus kančios neprisiima, nepadaro jos sava, o pergyvena ją kaip primestą jam iš viršaus, prieš kurią jis purtosi visu savo vidumi, tuomet ji žmogų sužlugdo ir sunaikina. Protestas prieš kančią žmogų nužmogina, atveria jam pragarą žemėje.

     Tokia pat kilni yra ir laisva mirtis. Laisva todėl, kad prisiimta ne kaip pašalinis ar atsitiktinis, bet centrinis, svarbiausias egzistencijos aktas. Kuomet žmogus sugeba laisvai prisiimti neišvengiamą mirtį, jam pasakome apie nepagydomą ligą, tai nesukelia neadekvačių reakcijų. Tokiems žmonėms nesivysto kancerofobijos (baimė susirgti vėžiu) ir kitokios nemalonios būsenos, kurios lydi pasimetusį, jokių įsitikinimų neturintį žmogų.

     Šiais lemtingais žmogaus gyvenimo momentais nepaprastą reikšmę turi žmogiška šiluma ir atjautimas. Apie tai, kaip svarbu ir paskutinę gyvenimo dieną, kai žmogus iškeliauja iš šio pasaulio, darosi nebe mūsų draugas, apsupti jį savo šiluma, kokia galinga yra artimo meilė prie ligonio lovos, rašė Alytuje dirbusi gydytoja ir poetė Dalia Ramoškaitė:

     Tą naktį aš buvau jam geriausia
     Ir gražiausia pasaulyje moteris ...
     ...Aš mylėjau jįnepažįstamą
     mirštantį žmogų.
     Ir mirtis neišdrįso tą naktį ateiti.