KENTĖJIMŲ PRASMĖ

CHIARA LUBICH

     Šv. Paulius rašo laiške kolosiečių bendruomenei, kad jo apaštalavimą nuolat lydi kentėjimai, kurie yra jo džiaugsmo šaltinis ir kurie duoda augimą bendruomenėms, kurias jis buvo įkūręs. Kai jos buvojo suvienytos Jėzaus meilėje, tos sunkenybės pradėjo nešti antgamtinį gyvenimą Bažnyčiai. Jos papildė tai, “ko trūko vargams”, kuriuos Kristus už mus kentėjo.

     Visų pirma toks išsireiškimas gali mus nustebinti. Ką tuo išsireiškimu apaštalas nori mums pasakyti? Jis mus moko, kad Kristaus kentėjimai, būdami begalinės vertės, nereikalingi atbaigimo ar “papildymo”.

Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia”

(Kol 1,24).

     Bet jis taip pat primena, kad tų Kristaus kentėjimų vertės supratimas turi įsigalėti ir mūsų pačių gyvenime. Jėzus nori, kad jo kančioje ir mes dalyvautumėm; malonė, kurią jis mums nupelnė, padeda mums priimti kentėjimą, kaip jis priėmė. Nors jis ir atbaigė viso pasaulio išganymą, Jėzus nori, kad ir mes su juo dalyvautumėm jo išganymo darbe. Jis nori duoti mums malonę ne tik jį tikėti, bet ir dėl jo kentėti (Fil 1, 29). Tuo būdu mes ir galime “papildyti” tuos “Kristaus vargus”, norėdami kentėti su juo ir kartu su juo dalyvaudami jo išganymo vykdyme.

     Kaip mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Vis atmindami ir gyvendami pagal tai, ką pataria tie du brangūs mokymai. Pirmiausia, kad kentėjimas, tobulindamas mūsų sielą ir ugdydamas vienybę su

     Dievu, taip pat daro mus malonės šaltiniais pasauliui. Kiekvieną kartą, kai priimame kentėjimą vienybėje su Jėzumi, reiškia, kad priimdami visus bandymus, visus sielvartus, visas mūsų nelaimes be atsisakinėjimų, be darymo skirtumo, be nenaudingo nagrinėjimo, mes tampame tikrais jo draugais, jo artimiausiais bendradarbiais išganymo darbe. Kentėjimas, kuris tęsiasi visą mūsų žemišką gyvenimą ir kurį pasaulis atmeta kaip bjaurų ir beprasmį, turi neįkainojamą vertę Dievo plane: tai yra priemonė, kurią jis naudoja skleisti malonę pasaulio išganymui.

     Čia mąstomi žodžiai taip pat padeda mums atrasti džiaugsmo šaltinį. Tikrą džiaugsmą — tą intymų, tylų džiaugsmą, kuri Jėzus mums pažadėjo ir apie kurį šv. Paulius čia kalba, tą džiaugsmą, kuris pripildo mūsų sielas ir kuriam mes buvome sutverti - jis negali ateiti siekiant malonumo, egoistiško pasitenkinimo, savo noro. Tas džiaugsmas seka sunkų darbą ir pastangas atliekant pareigas, gyvenant pagal Jėzaus žodžius ir teikiant pagalbą artimui. Jis seka uolų meilės darbą.

     O tame meilės darbe ištverti ir uoliai jį tęsti mus labai skatina ir drąsina visų kontinentų įvairių tautų ir rasių daugybė žmonių, kuriuos visus jungia Jėzaus meilė.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius