Spausdinti

ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

Klausimas

     Jau kuris Laikas kaip jaučiu vis stiprėjantį norą turėti draugą. Maniau, kad mada ar draugės mane traukia elgtis “kaip visi”. Dažnai save analizuoju, ir kuo toliau, tuo aiškiau, kad mano vidus šaukiasi draugo. Skaitau jūsų straipsnius, suprantu, kad dešimtokei dar per anksti eiti į draugystės pasaulį. Tėvai sako ir jūs rašote, kad ten slypi ne vienas pavojus. O man atrodo, kad vyresnieji, kaip ir visada, perdeda ir be reikalo nuogąstauja. Nors mes, jauni, ir neturime tiek žinių ir gyvenimo patirties, bet mūsų protas ne prastesnis negu jų. Tiesa, kai kam draugystė liūdnai baigiasi, nes kur nors, matyt, klydo. O aš esu tikra, kad man taip neatsitiks. Tai kodėl tada be reikalo baimintis ir nuolat slopinti norą draugauti? Ir kodėl suaugusiems atrodo, jog draugystė yra kažkas bloga? Aš įsivaizduoju draugystę kaip bendravimą pasikalbant ir kartu pasivaikščiojant ar lankant kultūrinius renginius, be jokių glamonių ir bučinių. Tačiau aš noriu suprasti ir tą suaugusiųjų neigiamą požiūrį į per ankstyvas draugystes. Todėl laukiu kompetentingo paaiškinimo, kas yra draugystė? Kodėl aš jaučiu vis didėjantį troškimą draugauti? Kodėl mano draugės tiesiog pamišę dėl to?

     Tavo klausimai neeiliniai — tai bene pagrindinė jaunimo problema. Todėl dera ne tik gerai į ją įsigilinti, bet ir pažvelgti į ją krikščionišku žvilgsniu.

     Sulaukus nuostabaus pražydusios jaunystės amžiaus, pajuntamos kažkokios “požeminės” srovės, nešančios vaikystėje dar nepažintomis kryptimis. Kartu atsiranda vidinis nerimas ir pretenzijos suaugusiųjų požiūriams, įsisvajojimas ir gyvi vaizduotės polėkiai, potraukis į draugystę, meilę. Daugelio šių srovių priežastis yra pasąmonė, kuri dažnai užvaldo dvasią. Pasąmonę savo ruožtu kryptingai veikia lytiniai hormonai, kurie kartu su krauju patenka į smegenų ląsteles, kur daro savo darbą. Pradėjus vartoti, kiekvienas vaistas veikia organizmą daug stipriau negu vėliau. Lygiai ir lytiniai hormonai, kuriuos organizmas pradeda intensyviai gaminti brendimo metu, kelerius metus gana akivaizdžiai veikia žmogaus fiziologiją, sukeldami brendimui būdingus kūno ir psichikos pokyčius. Dažnai protas nepajėgia susitvarkyti su šių paslaptingų jėgų veikimu ir jų neapvaldo. Todėl tokio amžiaus žmonėms ir reikalinga pagalba iš šalies: suaugusiųjų patarimai ir net draudimai. Be to, ypač mergaitės, nejaučia jokio lytinio potraukio arba jis būna labai neaiškus ir jų mintys esti tokios tyros, todėl nieko stebėtina, kad draugystėje jos nemato jokių pavojų. Paprasčiausiai joms nė į galvą neateina, kad draugaujant gali prabusti ir suklestėti seksualinis bendravimas. Čia vėl slypi pavojus: paprastai mergaitė nepajunta, kada prasidėjo kūniškas-seksualus bendravimas, o dar vėliau, jau praregėjus, vėl pavojus — nebegali sustoti. Ir vėl meilės žemėje istorija papildoma dar viena skaudžia drama...

     Suaugusieji yra nusistatę ne prieš draugystę, o paprasčiausiai nori apsaugoti nuo lytinio potraukio pažadinimo ir piktnaudžiavimo juo. Juk niekas nedraudžia draugystės tarp tos pačios lyties jaunuolių, jei tik bendravimo partneriai yra geri. Fiziologiniu požiūriu draugystė tampa tuo mažiau pavojinga dorai, kuo daugiau laiko praėjo nuo hormoninių audrų pradžios. Po kelerių metų, kai organizmas apsipranta su padidėjusiu hormonų kiekiu, kartu ir protas išsilaisvina iš pasąmonės diktato, be to, ir žmogus jau visapusiškai subręsta. Tada ir draugystę paprastai liaujamasi drausti.

     Brendimas pažadina dvi didžiules jėgas, sukuria žmoguje du polius: meilės (draugystės) ieškojimą ir seksualumą. Meilės ieškojimas paprastai išjudina visą žmogaus psichiką ir jo dvasines jėgas. Seksualumas — tai grynai kūno pojūčių pasaulis, apimantis ir mintis apie tai bei tos rūšies vaizduotės sukurtus vaizdinius. Palankioms sąlygoms esant, pirmasis išsivysto į dvasinę, antrasis į kūnišką meilę. Gyvybės žemėje pratęsimo potraukis lyg ugnis, užsiliepsnojusi lytiškumo prabudimu, veda į tą patį tikslą, nesvarbu, kuris polius vyrautų. Tik vienu atveju pora imituotų gyvulių pasaulį, o kitu — dieviškos kūrybos aktą. Tarp abiejų polių yra begalė variantų, kurių vieną nesąmoningai, pagal savo tikėjimo ir doros lygį, pasirenka konkreti pora. Tačiau yra ir idealusis, Dievo skirtasis variantas, kuris toli prašoka realiai pasirinktąjį. Tik tobulų asmenybių santuoka sukuria visiškai laimingą šeimyninį gyvenimą.

     Naujo žmogaus kūrimo akte dalyvauja abiejų polių jėgos. Aiškiai matyti žmogaus struktūroje veikiantis vienumo dėsnis, tvirtai suvienijantis, atėjus laikui, dvasinę ir kūnišką meilę. Abiejų polių jėgos kyla iš to paties šaltinio — brendimo pabudinto lytiškumo. Tegu meilės ieškojimas bus apipintas gražiausiais poezijos posmais ir kilniausių svajonių lydimas, o vis dėlto jis kyla iš lytiškumo ir veda į jo realizavimą. Tai jokiu būdu nemenkina gražiausių žmogaus dvasios polėkių. Čia susiduriame su mums labai neįprastu reiškiniu, kai kūno veiksmai pažadina poezijos, gėrio, grožio ir tyros meilės ieškojimo dvasią. Kiekvienas kilnios dvasios žmogus jaučia ir suvokia, ką lytiškumas yra padaręs žmogui ir žmonijai. Todėl savaime kyla bjaurėjimasis tuo ir to niekinimas. Tačiau jaunimui diegdami tokį nusistatymą, dar neišgelbėsime jo nuo piktnaudžiavimo lytiškumu. Dievas pasakė pirmiesiems tėvams: “Veiskitės ir dauginkitės”. Dievo nurodyti veiksmai visada yra kilnūs ir šventi. Daugiau apsaugos nuo seksualumo prasiveržimų ugdymas savyje kilnaus ir švento požiūrio į šventus, Dievo duotus dalykus, prie kurių be Dievo leidimo (santuokos) nė prisiliesti nevalia.

     Kas atsitinka, jei žmogus pasirenka išimtinai dvasinį polių? Tuo jis nieko neatmeta, o priešingai — pasirenka aukščiausią meilę žemėje. Jei apsisprendimas būna toks stiprus ir besąlygiškas, kad visas žmogus ir net visos jo ląstelės veržte veržiasi į Dievą, tuomet žmogaus seksualumas tampa kuru dvasinės meilės ugniai, kurioje jis pats visiškai sudega. Tuomet kūnas visiškai paklūsta dvasiai. O meilė Dievui ir žmogui išauga iki aukščiausio dydžio.

     Porno bei sekso renginių ir lektūros skatinama dalis jaunimo pasirenka priešingą polių. Jie atsiduoda seksualinio potraukio tenkinimui, vėliau pereidami prie iškrypėliškų formų, žinoma, visur ieškodami laimės ir niekur jos nerasdami. Nusivylę seksu, griebiasi narkotikų, bet niekur neranda to, ko tikėjosi. Argi galima žmogaus dva-sią pasotinti kūno malonumais?! Kartkartėmis jie pajus kankinanti meilės ilgesį, bet mylėti jau nebepajėgdami ims dar didesnę blogio dozę, kad tą blykstelėjusi gėrio spindulį ir sąžinės maudulį vėl ilgam nuslopintų. Gal kuris iš jų, prisiminęs vaikystės Dievą ir ramią sąžinės palaimą, išdrįs prisipažinti jo atstovui: “Paleistuvavau visais galimais būdais”, bet iš kur ims jėgų pakilęs nekristi?

     Dievas savitai rūpinasi kiekvienu žmogaus gyvenimo tarpsniu. Brendimo laikotarpiui (mokyklos metams) jo paruošta ir prigimtyje įrašyta nuostabi dviejų polių — meilės ieškojimo ir seksualumo atskyrimo dovana. Tuo metu draugystės ieškojimas išskleidžia sparnus. Mergaitė be galo trokšta patikti ir todėl rūpestingiausiai prižiūri savo išorę, stengiasi pataisyti bet kokį trūkumą, išgyvena dėl to, kas neištaisoma. Ji pasiryžusi bet kokiai kosmetinei operacijai. Šios srities specialistai gauna gausybę laiškų, kuriuose skamba ta pati gaida: “Viską iškęsiu, viską atiduosiu, kad tik...” Doriškai sveikos prigimties mergaitė paprastai nejaučia savyje jokio seksualumo. įsimylėjimai, pirmoji meilė ir visas meilės ieškojimo kelias paprastai praeinamas nepažadinant kūno. Tik daug vėliau, širdį palietus tikrajai meilei, prasideda abiejų polių suartėjimas, kartais vėluodamas ir tik po santuokos prabundantis.

     Berniukų lytiškumo sritis iš esmės kitokia. Dėl fiziologinių ir anatominių ypatumų jaunuolių lytiškumo samprata greitai tampa ryški ir aiški. Hormonų antplūdis pažadina vaizduotę ir susidomėjimą dar nepažinta sritimi. Ne tik jaunuolių, bet ir berniukų kalbos labai dažnai nukrypsta į lytinę sritį. Daug “žinantys” pasakoja anekdotus ir gana iškreiptai perteikia informaciją apie šią sritį. Pažadinta vaizduotė ragina daugiau pamatyti, sužinoti, patirti. Tik stiprus tikėjimas ir dažna išpažintis padeda nugalėti užterštos vaizduotės žadinamus potraukius.

     Tačiau ir jaunuolio turimas antrasis polius jau prabudęs. Todėl jis vaizduoja vyresnį, seka ir pamėgdžioja, jo manymu, ryškias asmenybes, įsimyli, o jei dar negali, suvaidina. Net vos juntamas meilės dvelktelėjimas sumažina seksualinio poliaus įtaką ir galią, o meilė šiame amžiuje kūniškumą lyg ištirpdo savyje. Tai šio amžiaus privalumas.

     Šiuo laikotarpiu gana ryškūs artėjimo, atstūmimo bei slėpimosi reiškiniai. Tai, žiūrėk, aiškiai parodo norą bendrauti, tai lyg nusigręžia, tai vėl iš naujo artėja ir neretai viskas labai slepiama. Visa tai talentingai pavaizdavo Turgenevas apsakyme “Pirmoji meilė”. Jo herojų pirmieji meilės blyksniai toli toli nuo bet kokio seksualumo. Sunku net įsivaizduoti, ką padaro mokyklinio amžiaus jaunimui porno bei sekso produkcija. Be kitų lemtingai žalingų veiksnių, ji atima iš jaunimo meilės rytmečio vaiskų tyrumą ir seksualizuodama psichiką išrauna kilnios dvasinės meilės galimybių šaknis.

     Nors meilės troškimas ir seksualumas kyla iš to paties šaltinio, bet jaunystėje jie dažniausiai yra toli vienas nuo kito. Jaunystėje dominuojantis seksualumas yra liūdnos ateities prognozės ženklas. O normalus meilės ieškojimas lyg išplėšia jaunimą iš materialaus pasaulio ir perkelia į dvasingumo sferas. Tuo laiku išryškėja viena iš svarbiausių žmogaus dvasios reikmių — poreikis idealizuoti meilės objektą. Ir nesvarbu, kad aplinkiniai pajuoks mylinčiųjų aklumą, nes jų akimis, ant pjedestalo pastatytas iš to paties žemės molio meilės objektas iš žmogaus virto dievybe. Nieko šventvagiško čia nėra. Šie išgyvenimai būdingi meilės rytmečiui, kada nematytomis spalvomis sušvinta visas pasaulis. Realistas tarsteltų: “Pajuto endomorfino pirmąsias porcijas ir išėjo į lankas”. Tačiau žmogui reikia ir poezijos, ir muzikos, ir jaunystėje meilės rytmečio, kuris pažadina dvasioje begalybės ilgesį. Visa, kas gera, traukia žmogų kiek įmanoma ilgiau pasilikti surastame gėryje. Kai ką tuomet apima vylinga donžuanizmo pagunda. Donžuanas ieško vien tik nuostabių meilės rytmečio išgyvenimų. Išgėręs meilės rytmečio nektarą, jis be jokio gailesčio palieka tą meilės žiedą ir skrenda prie kito. Jį taip pat traukia begalybė, bet sugriautų gyvenimų savaime jau prakeikta begalybė. Tas nepasotinamas geismas vers jį ieškoti vis naujų ir naujų aukų. Tačiau apsistoti prie vieno meilės žiedo ir eiti toliau, į meilės dieną, neleis jo išpuoselėtas ir jį galutinai apsėdęs egoizmas. Juk tikra meilė — tai auka, tai atsižadėjimas savęs, tai priešingybė savimeilei ir egoizmui. Imti ir nieko neduoti, geisti ir užkariauti, pasinaudoti ir nusigręžti — toks šio dvasios debilo devizas, pasmerkęs ir jį pražudęs.

     Jaunystei duotas dvasingumo troškimas pažadina draugystės ir meilės ieškojimą, iš kurio kyla idealizavimo reikmė. Todėl suprantama, kodėl šie ieškojimai ir pirmosios patirtys seksualumo nepripažįsta. Draugystėje veikianti meilės potekstė sukelia idealizavimą, kuris visa, kas kūniška, laiko gėdinga ir žema.

     Kadangi yra skirtingos lytys, lyties prasmę ir sudaro trauka tarp jų, t.y. meilės ieškojimas, sąlygojantis žmonijos gyvavimą. Potraukis į priešingą lytį vystosi žmogaus dvasioje, o seksualumas yra jo išraiška žmogaus kūne. Kadangi kūnas yra sielos įrankis ar, kitaip sakant, sielos dalis ir jokiu būdu ne atvirkščiai, tai seksualumas turėtų išreikšti vien dvasios potraukius. Vienokia yra dvasios trauka, kitokia kūno. Seksualumas yra instrumentas, dvasia — kūrinio atlikėjas. Ir nelaimė žmogui, jei instrumentas pavergia atlikėją!

     Vienas iš psichologijos teiginių tvirtina, jog gilūs jausmai ar išgyvenimai pasireiškia ir dvasioje, ir kūne. Pvz., pykčio banga sukelia dvasios įtampą, agresiją ir kūne sukelia širdies ritmo, balso, veido spalvos ir kitus pokyčius. Iš pavyzdžio aišku, kad čia negalioja pakeičiamumo dėsnis. Į vidinius poveikius atsako visas žmogus. Kūnas pakeisti dvasios ir dvasia — kūno tokiais atvejais negali, todėl reaguoja abu. Kilnios dvasios jaunuoliai stengiasi visomis jėgomis užslopinti dėl kokių nors priežasčių kilusius seksualinius pojūčius. Kartą vienas klierikas po pamaldų klausia antrąjį:

     —    Kodėl maldos metu tu buvai taip suspaudęs rankas, kad jos nuo įtampos nukrypdavo tai į vieną, tai į kitą pusę ir visas buvai be galo įsitempęs, ir dar momentais griežei dantimis?

     —    Kovojau su pagunda, — atsakė antrasis.

     Puiku, kovoti su pagundomis tikrai reikia, tiktai šis metodas nėra pats geriausias ir veiksmingiausias. Vien tik taip kovojant, ne visada pasiseks ilgam išsilaisvinti iš pagundų. Ką bedaryti tuomet, jei ir tai nepadės, juk ne visada bus galimybė, pvz., pavaikščioti ant rankų ar kitokiu būdu priversti kūną klausyti. Psichologai pasisako prieš tokią kovą, nes kūno užslopinimą lydi ir tam tikras dvasios slopinimas ir kas svarbiausia — seksualinė energija niekur nedingsta, slopinama ji nepereina į kitą energijos rūšį. Visa nueina į pasąmonę kaip nuslopintas troškimas, kuris vėliau ir vėl iškildamas iš pasąmonės reikalaus jį patenkinti. Žodžiu, ramybės nebus. Tačiau išeitis yra: seksualinę energiją galima paversti kita energijos forma. Seksualinė energija sudega dirbant fizinį darbą ar sportuojant, bet taip, kad išpiltų devyni prakaitai. Nevedę žmonijos genijai rodo, kad kūryba — net ne fizinis krūvis — sugerdavo visą — ir dvasinę, ir fiziologinę energiją. Tai įmanoma kiekvienam, jei tik jis savo veiklą, darbą ar mokslą paverčia tikra kūryba.

Taigi jaunystė tuo ir nuostabi, kad kalbamieji du poliai gali būti toli vienas nuo kito, kol įvyks visiškas — tiek dvasinis, tiek fiziologinis subrendimas. Šie poliai turi vystytis lygiagrečiai, vienas kitą praturtindami, bet ne pakeisdami, ir viskas turi vykti nepažeidžiant Dievo tvarkos.

Norintiems pratęsti šią temą ir geriau suprasti meilę, siūlau V. Solovjovo knygutę “Meilės prasmė”. Tai vienintelis genialus pasaulio literatūros kūrinys, nagrinėjantis skirtingų lyčių meilę kaip veiksnį, lemiantį žmonijos kultūros veidą. Ieškant meilės prasmės, lyčių tarpusavio santykiai aprašomi ne tokie, kokie yra, bet kokie turi būti. Pateikiami kriterijai, kas meilėje normalu ir kas ne. Knygutė išleista praėjusių metų pabaigoje 10.000 tiražu.

(“Caritas”, 1992, Nr. 5-6)

■    Ispanijoje civilinio karo metu komunistų ir jų talkininkų sušaudytus 122 kunigus popiežius paskelbė palaimintaisiais. Pamoksle popiežius pažymėjo, kad tuo jis nori pagerbti visus, kentėjusius gulaguose, kalėjimuose, koncentracijos stovyklose.

■    Vakarų Afrikoje, Liberijoje, penkios seselės vienuolės, dirbusios misijose, spalio pabaigoje buvo sukilėlių nužudytos. Jos visos kilusios iš pietinės Illinois dalies. Tos kankinės buvo Kristaus kraujo vienuolijos narės. Jos slaugė ligonius ir dirbo mokyklose. Numatant pavojų, joms buvo patarta palikti kraštą, tačiau jos pasiliko globoti našlaičius ir atlikti kitus artimo meilės darbus.

■    Pažaislyje rugsėjo 19 d. vysk. S. Tamkevičius atšventino bažnyčią ir Šv. Kazimiero seserų vienuolyno patalpas. Čia numatytas dvasinės atgaivos centras — uždaros rekolekcijos, globojant seselėms.