Spausdinti

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

12. Grąžinti kūrybiškumą krikščioniškam žmogaus protui

     Dalykas, kurį mes čia norime svarstyti, yra tai, kad krikščioniškas protas turėtų vaidmenį gyvenime. Yra gyvenime daug sričių ir šakų, kuriose krikščioniškas protas galėtų labai sėkmingai pasireikšti. Naujaisiais amžiais įsivyravo filosofinė pažiūra, kuri mokė, kad žmogaus protas neturi veikiamosios kūrybinės galios. Taip aiškino vienas iš vadovaujančių nominalistinės filosofijos kūrėjų — Durandus. Pasak jo, žmogui nereikia veikiančio proto; reikia tik priimančio proto (plg. Kari Werner “Die nominalisierende Psychologie der Scholastik dės spaeteren Mittelalters”, Wien, 1882, 21-23 psl.).

     Šis mokslas turėjo labai blogos įtakos geriems krikščionims. Pvz., šv. Jonui nuo Kryžiaus Dievo malonė yra labai veikli. Dievas jam siunčia daug apšvietimų. Jis net prieina prie netinkamos minties, kad Dievas yra viskas. Šv. Jonas niekur neužsimena apie savo reakciją į šį Dievo malonės veikimą.

     Reikia sutikti, kad krikščioniškas protas nėra savyje neklaidingas. Kartais jis reiškiasi vienašališkai, tačiau ir tada jis turi krikščioniškumo. Paimkime, pvz., 12-to šimtmečio katarus, kurie reiškėsi Lombardijoje. Tai buvo gana gerai organizuota sekta, visiškai neturinti teisingo Dievo supratimo. Ji buvo persiėmusi dualistine filosofija, kuri mokė, kad yra du savaimingi būties kilmės principai: geras ir blogas, t.y. Dievas ir piktoji dvasia. Su šia klaidinga pažiūra į kovą stipriai išėjo šv. Domininko suorganizuota vienuolija, skatinama vyriausio Bažnyčios autoriteto. Tačiau ši sekta, vadovaujama savarankiško galvojimo, pradėjo kurti ligonines, kurios negalėjo nebūti krikščioniška artimo meilės apraiška.

     Šv. Jonas nuo Kryžiaus savo poezijoje ir svarstymuose neprieina ligi to, kad protišku svarstymu aptartų apreikštas tiesas ar Dievo malonės veikimą, kurį jis taip stipriai išgyvena. Tikinčio žmogaus siela yra tik klausančiojo būklėje (plg. E. Stein, “Science of the Cross”, 188 psl.). Tai primena Durando mokslą, kad žmogaus siela yra tik tam, kad pažintų (K. Werner, 13 psl.). Jai pasilieka tik patirtinis pažinimas (ten pat, 27 psl.). Nenuostabu, kad šv. Jonui nuo Kryžiaus, kai nėra protinio Dievo malonės suvokimo, tai ir tikinčiojo sielos būklė yra tik tamsi naktis, poilsis ir tyla. Ir pats Jonas nesivaržo šią būklę laikyti prieblanda, nors joje yra išgyvenama didelė laimė.

     Šv. Jonui nuo Kryžiaus Dievo veikimas žmogui yra labai subtili muzika, kuri yra be žodžių, nes žodžiai yra tik triukšmas. Nenuostabu, kad ši mistika yra išgyvenama ne kaip išsilaisvinimas, bet kaip pasidavimas Dievo malonės veikimui (E., Stein, 188 psl.).

     Tačiau palaima, kurią šis mistikas patiria, yra tam tikra visuma. Ši mistika žmogų dorina: ji yra iš vidaus tarp savęs susijusi ir, pasak Jono, yra panaši į konkorėžį, kurio dalys yra tarp savęs stipriai sujungtos. Tai yra tam tikra gėlių puokštė (E. Stein, 189 psl.).

     Dievo malonė šioje galvosenoje yra labai veikli, tačiau Jono nuo Kryžiaus raštuose nėra pėdsakų, kurie rodytų, kad kokia nors protinga kūrybinė iniciatyva yra kilusi iš šios mistikos. Jo krikščioniška mistika yra tik gavimas, bet ne protingas gautos palaimos išgyvenimas.

     Kad šitokia mistika yra atsiradusi krikščioniškoje Vakarų kultūroje ir kad ja yra persiėmę ne tik katalikai mistikai, bet savitu būdu ir reformatai, tai, be abejo, už tai yra atsakinga nominalistinė filosofija, kuri atėmė žmogaus protui galimybę savo natūralia galia svarstyti apreikštas tiesas ir gautas Dievo malonės dovanas. Šv. Jonas nuo Kryžiaus tokiu būdu pasidaro tam tikra prasme pasyvinės krikščionybės atstovas. Bet ir visas naujųjų amžių romantizmas yra tokios pat dvasios. Pagal nominalistinę filosofiją, protas neturi galios svarstyti esmės klausimus (K. Werner, 29 psl.) Tačiau nominalistinė galvosena yra labai palanki individualizmui. Durandus moko, kad žmogaus siela neturi kūrybinio pažinimo. Žmogui yra pasilikusi galimybė priimti išganymo teologiją (K. Werner, 31 psl.). Pagal šią galvoseną, kūrybos galimybė žmogui yra pasilikusi, bet ta kūryba nėra protinė (K. Werner, 60 psl.). Praktiškai einant toliau, ši galvosena atmeta asmeninį žmogaus mąstymą. Pasak Durando, žmogaus protą veikia tik Dievas (t.p., 62 psl.).

     Netenka stebėtis, kad žmogaus samprata tokiam mistikui kaip šv. Jonas nuo Kryžiaus pasidaro panaši į angelo. Žmogaus siela yra panaši įsimylėjusios būklei, iš kurios niekas jos negali išjudinti. Nenuostabu, kad toks žmogus dvasiškai nebegyvena pasaulyje. “Jis yra patenkintas dievybe tiek, kiek tai yra įmanoma šiame pasaulyje, ir nieko iš pasaulio nesitiki. Jo džiaugsmas yra toks didelis, kad yra panašus į okeaną” (E. Stein, 192 psl.). Žmogus yra pasidavęs žavesiui.

     Šitokią mistiką pasisavinęs žmogus, kaip savaimingas pasaulio individas, beveik išnyksta. Tačiau šiai realybei Jonas nuo Kr. uždaro kelią pasakymu, kad žmogaus siela iš to išgyvenimo nieko naujo negauna, o tik tai, ką ji jau turėjo, pasirodo nauja šviesa ir laime (t.p. 193 psl.). Sielai nelieka nieko kito kaip, tarsi mylimajai, ilsėtis mylimojo rankose. Tai šv. Jonas vadina asmenine tobulybe.

     Nominalizmo filosofija yra labai plačiai užvaldžiusi Vakarų krikščionijos galvoseną. “Kristaus sekimo” autorius taip pat yra persiėmęs panašia dvasinio neveiklumo dvasia. Jis sako: “Jei tu moki tylėti ir kentėti, tu, be abejo, matysi Dievo pagalbą”(II kn., 2 persk.). Ši Kristaus sekimo knyga yra turėjusi ir dar tebeturi didelės įtakos pamaldiems krikščionims, ne tik katalikams, bet ir protestantams.

     Nusikreipimas nuo protingo apreikštų tiesų svarstymo, kaip natūralaus žmogaus proto veikimo, yra labai būdinga tam dideliam Vakarų krikščionijos mąstytojui Paskaliui. Jis formaliai atsisako filosofijos religijoje (plg. Etiene Gilson “God and Philosophy”, Yale univ. Press, 1944, 144 psl.).

     Kalbant apie protingos žmogaus veiklos reikšmę krikščionių gyvenime, vertas dėmesio yra Šv. Jono Apreiškimo knygos 5 perskyrimas. Ten visas Kristaus vaidmuo žmonijai yra aptariamas atidarymu knygos, kuri ligi šiol buvo užantspauduota septyniais antspaudais. Visų dvasinių būtybių džiaugsmui tie antspaudai buvo nuimti, kurių pirmiau niekas negalėjo nuimti. Tai padarė Avinėlis.

     Nėra abejonės, kad šiuo vardu knygos autorius nori aptarti tai, ką mes vadiname žmonijos atpirkimu. Bet įsižiūrėkime, ką ši simbolika sako žmogiško protingumo reikalu. Kas yra knyga, jei ne idėjų lobynas? Kad jis galėtų pasidaryti žmonių gyvenimo aktualija, reikia knygą išskaityti. Kristaus įvykdytas atpirkimas ir padaro tai, kad protinis-idėjinis žmonijos pajėgumas, kuris buvo uždarytas ir užantspauduotas, pasidarytų išskaitomas ir įgyvendinamas. Į žmonijos natūralų dvasinį pajėgumą dėl to reikia žiūrėti, kaip į tokią knygą, kuri gali būti atidaryta ir tokiu būdu tampa paskaitoma.

     Gali kilti klausimas, kodėl čia taip kukliai aptariamas Kristaus vaidmuo žmonijos išganymo darbe. Kristus čia yra tik knygos atidarytojas, o ne jos rašytojas. Jis tik išlaisvina tą idėjinį turinį, kurį vaizduoja knyga. Ir kai toliau įvairiais vaizdais parodoma, kas darosi žmonijoje po vieno ar kito antspaudo atidarymo, tai mes matome ne dangiškus vaizdus, bet nepaprastų nuotykių pilną žmonijos istoriją.

     Taigi tos knygos turinys, kurią atidaro Kristus, yra protingumas, pasireiškiąs veikla. Kadangi žmogus yra sukurtas kaip protingas veikėjas, tai visa veikla, kurią Kristus atidaro, yra protinga ir atsakinga žmonijos veikla. Dėl to atpirktos žmonijos jokiu būdu negalima sutalpinti vien tik pasyviame krikščioniško tikėjimo priėmime.