Spausdinti

DAIVA KUZMICKAITĖ

     Kaip dėstyti tikybą darželiuose? — neretai išgirsti nerimo kupiną katecheto klausimą. Tai rimta problema Lietuvoje. Katechetams labai sunku dirbti darželiuose: nėra mokymo programų, trūksta metodikos medžiagos, net ir vyskupijų katechetinių kabinetų paramos.

Tad nuo ko pradėti?

     Pirmiausia ateinantis į darželį katechetas ar grupės auklėtoja turi žinoti, ar kiekvieno grupės vaiko tėvai sutinka, kad jų vaikams bus įvestos ir tikybos pamokėlės. Jei grupės auklėtojos ar jų padėjėjos bei kurio nors vaiko tėveliai būtų tam priešingi, kažin ar verta pradėti darbą neparuoštoje dirvoje, nes mažas vaikas tiki, kad visa, ką sako tėveliai, auklėtoja, yra tiesa. Žmogus per pirmuosius kūdikystės ir vaikystės metus gauna daugiau žinių nei per visą vėlesnį savo gyvenimą. Šią funkciją labiausiai atlieka šeima. Todėl, kad ir kokias geras intencijas turėtų katechetas, jis neturi jokios teisės griauti tėvų — pirmųjų vaiko mokytojų — autoriteto, pasėti mažųjų širdelėse nepasitikėjimą tėvais ar auklėtojais. Būtina jau vasarą šį klausimą suderinti su darželio vedėja, kad grupėje, kur bus dėstoma tikyba, nebūtų jokių prieštarų tikėjimui.

     Tikybos, kaip ir kitų dalykų, vaikai išmoksta per veiklą. Ikimokyklinio amžiaus vaikų pagrindinė veikla yra žaidimas. Jei šito neįsisąmoninsime ar “nesugebėsime per žaidimą, pasaką, dainelę vaikui pasakyti, kad Dievas yra gerasis visų ir tavo Tėvas ir kad mus visus myli”, bus beprasmiškas mūsų darbas. Kokią nuostatą suformuos darželyje katechetas, kokias žinias įdės vaikui į galvutę ir širdį, tą mažasis žmogutis kaip tikėjimo pamatą nešiosis visą savo gyvenimą. Todėl į katekezę darželyje reikia žiūrėti taip pat atsakingai, kaip ir mokykloje.

     Kol dar nėra Lietuvos vyskupų konferencijos patvirtintos tikybos programos vaikų darželiams, katechetai dirba pagal laisvai susidarytą programą. O. Norušytė prieš karą išleistoje knygelėje “Motinos mokykloje” kalba apie ikimokyklinio amžiaus vaikų religinį auklėjimą. Tai puikūs patarimai tiek mamoms, tiek darželių auklėtojoms, katechetams. Autorė pataria religijos žinias vaikams perteikti pagal liturginių metų kalendorių. Jau nuo rudens auklėtoja gali pradėti pamokėlių ciklą apie Dievo sukurtą pasaulį. Darželiuose šis pokalbis gali labai natūraliai išsivystyti, nes 5 m. vaikai dažnai klausia: “Iš kur atsirado gėlė, vaikai, namai?” Pamokėles sukūrimo tema galima dalyti į dvi dalis: “Dievas sukūrė žmones (Dievas sukūrė mane, visus žmones, mes gyvename su Dievu amžinai, Dievas mane myli ir yra visada su manimi, aš galiu kalbėtis su Dievu maldoje, aš dėkoju Dievui už visas jo dovanas). Lapkričio pradžioje auklėtoja su vaikais per tikybos pamokėles kalbasi apie Vėlines, Visų šventųjų šventę. Vyresniųjų grupėse su vaikais galima švęsti Vėlinių šventę pagal lietuvių liaudies ir krikščioniškąsias tradicijas: aplankyti kapus, uždegti žvakelių, padainuoti liaudies karinių istorinių dainų, pasėdėti ant vėlių suolelio, pasimelsti.

     Gruodžio mėnuo skiriamas adventui ir Kalėdoms. Gruodžio ir sausio pamokėlių temos gali būti tokios: Jėzus yra mylimasis Dievo Sūnus (Dievas dovanojo mums Jėzų, mes laukiame Jėzaus atėjimo, Jėzus — mūsų draugas ir brolis, Jėzus moko mus mylėti Dievą ir žmones, Kalėdos — Jėzaus atėjimas, Trys Karaliai). Tai palankiausias laikotarpis auklėtojos ir vaikų kūrybai. Grupės tikybos kampelyje auklėtoja pastato rarotų arba tris mažesnes ir vieną didesnę žvakę. Galima padaryti advento laiptelius, ant kiekvieno jų įtaisant po mažytę žvakutę, ir kasryt su vaikais uždegti po vieną iš eilės, paaiškinus, kad laukiame Jėzaus atėjimo, sukalbant maldelę: “O Jėzau, Jėzuli, mes laukiam tavęs, ateik į mūsų širdeles” ar panašią. Vaikams auklėtoja papasakoja apie ankstyvąsias rarotų šv. Mišias, paragina ir vaikus, kad jie su tėveliais bent kartą advente jose dalyvautų. Tolesnėse pamokėlėse pasidalyti įspūdžiais, ar matė rarotinę žvakę... Kalėdoms puošiama eglutė arba šakelė. Puošti galima labai įvairiai: pačių vaikų pagamintais šiaudinukais, karpiniais, žaisliukais, Betliejaus prakartėlės vaizdeliais. Po eglute arba kitoje tinkamoje vietoje paruošti prakartėlę. Tiek Kalėdų, tiek Trijų Karalių motyvais vaikai gali suvaidinti patys ar pasigaminti lėlių, šešėlių ar stalo teatrą, parodyti jį tėveliams, mažesniųjų darželinukų grupėse. Per Tris Karalius auklėtoja šventinta kreida pažymi grupės durų staktas, su vaikais ištardama karalių vardus.

     Vasario mėnesį iki gavėnios pradžios galima kalbėtis apie tai, kad Dievas dovanojo mums šeimą (Dievas dovanojo mums mūsų šeimą ir draugus).

     Su gavėnia pradedamas pamokėlių ciklas Jėzus — geriausias mūsų draugas, kuriame kalbama apie Pelenų dieną, gavėnios laikotarpį ir Jėzaus gyvenimą, Velykas — Jėzaus prisikėlimo šventę. Tikybos kampelyje pakabinamas paveikslas, vaizduojantis Jėzaus gundymą. Po sekmadienio auklėtoja primena vaikams sekmadienio Evangeliją. Kiekvieną savaitę pagal Evangelijos tematiką keičiamas paveikslėlis ir apie tai kalbamasi su vaikais. Verbų sekmadieniui vaikai pasidaro darželyje verbas, kalbėdamasi su vaikais per tikybos pamokėles auklėtoja įpina ir lietuvių liaudies Verbų sekmadienio tradicijas. Didžiąją savaitę kalbamasi apie tai, kad Bažnyčia šiomis dienomis mena Jėzaus kančią. Auklėtoja stengiasi papasakoti smulkiau nedetalizuodama, atsižvelgdama į šio amžiaus vaikų jautrumą. Gavėnioje, o ypač Didžiosios savaitės metu, reikia su vaikais apsilankyti bažnyčioje. Velykų šventę taip pat reikia susieti su liaudies tradicijomis. O jai ruošiamasi iš anksto; gavėnios pradžioje pasėjama avižėlių, kurias sudaiginus galima nunešti prie Jėzaus kapo, papuošti grupėje kabantį kryžių. Velykos — Jėzaus prisikėlimo ir visų tikinčiųjų, o ypač Jėzaus geriausių bičiulių — vaikų džiaugsmo šventė. Ją jaučia ir gamta: pavasaris — gamtos atbudimas. Ruošimasis Velykoms — džiaugsmingas vaikų darbas: tikrų ar iš popieriaus iškirptų margučių marginimas, programėlės ruošimas, kambario puošimas.

     Gegužės mėnesį tikybos kampelyje pakabinamas Motinos Marijos paveikslas ar pastatoma statulėlė. Pradedamos gegužinės pamaldos: vaikai papuošia kampelį gėlėmis, auklėtoja papasakoja vaizdelių iš Marijos gyvenimo, lietuvių gegužinių pamaldų papročius, pamoko giesmelę apie Mariją, pvz., “O Marija Mylima”.

     Vasarą galima ir toliau tęsti religinius pokalbius (apie Sekminių šventę, kaimo vaikų, piemenukų tradicijas), pagilinant išeitos medžiagos žinias.

     Auklėtoja turi glaudžiai bendradarbiauti su vaikų tėveliais, kartais arba visuomet paruošdama ir jiems pamokėlių planelį, užduotis.

     Pamokėlių medžiagai perteikti tinka įvairūs būdai: pokalbis, pasakojimas, įvairių rūšių teatrai, vaidinimėliai, flaneliografas, skaidrės, muzikos įrašai. Priimtiniausi grožinės literatūros žanrai: pasakos, dainelės, giesmės, eilėraštukai. Tinkamiausios maldelės — trumpos, eiliuotos vaikams suprantamos. Pageidautina, kad tikybos, kaip ir kitos pamokėlės, būtų kompleksinės: siejamos su muzikos, piešimo, gamtos ir kt. pamokėlėmis. Tikybos pamokėlių elementus galima įvesti ir į kitus dienos režimo punktus: rytmetinį pokalbį, žaidimų, laisvalaikį.

     Darželyje vaikai supažindinami su “Tėve mūsų”, “Sveika Marija” maldomis, meldžiasi prieš ir po valgio. Darželyje vaikai maldas kuria patys, ypač tinka trumpos padėkos maldelės.

     Tikybos dėstymas ikimokyklinukams — privilegija, ir džiaugsmas, ir atsakomybė. Nuolat peržengdami darželio slenkstį, neišleiskime minties: “Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę”. Tad eikime ne tik mokyti, bet ir mokytis, dalytis Kūrėjo džiaugsmu ir grožiu, spindinčiu iš mažųjų akelių.

(“Caritas”, 1992, Nr. 7)