Spausdinti

LEONAS GILAITIS

      Aš turiu papasakoti apie ją — savo Motiną. Tokių žmonių maža mūsų planetoje — aš tuo įsitikinu kasdien vis tvirčiau. Man jau 20 metų ir aš labai norėčiau būti panašus į savo mamą...

      Ji — nuo 5 metukų jau našlaitė. Auga kaime, pas senelę — išsilavinusią, protingą, labai pamaldžią moterį. Jau mokykloje mama išsiskiria iš kitų savo gabumais, gerumu. Iš pirmos klasės perkeliama į trečią, nes pralenkia savo bendraamžius. Mylima mokytojų, draugų lengvai įveikia mokslo laiptus. Ji groja pianinu, dainuoja, šoka liaudies šokių ansamblyje, rašo eiles. Mokyklą baigia sidabro medaliu. Įstoja į žurnalistikos specialybę, nes tuo metu jos eilės ir apsakymai jau spausdinami laikraščiuose. Trečiame kurse išteka, po metų ir sūnus gimsta. Mokosi labai gerai, studijų nenutraukia. O baigus universitetą, su penkerių metų sūneliu lieka našle. Viena — nei giminių, net ir tikrų draugų. Jaunystės draugai išsiskirstę, ji pati jau didmiesčio gyventoja. Ištekėti gali, bet pasiryžta atiduoti savo gyvenimą sūnui.

Kauno Jėzuitų mokykloje pirmąją mokslo dieną dvyliktokai veda pirmokus į bažnyčią.

Vidmanto Šimkūno nuotr.

      Pradeda dirbti mokytoja, kad visur ir visada būtų su sūnumi. Ir čia jau aš prisimenu — kokia laimė būdavo įsprausti savo mažą delniuką į mamos ranką, pažiūrėti į jos dideles, gilias ir viską suprantančias akis, eiti kartu į mokyklą ir atgal. 20 metų jos gražus, giedras veidas, žaidžianti šypsena lūpose, švelnus, tylus balsas lydėjo mane. Džiaugsmais ir negandomis abu dalinomės. Visur kartu — slidinėti, į teatrą, į kiną, į ekskursiją. Kartu skaitėme knygas, kartu dirbome sodo darbus, kartu su manim ji keliavo iš klasės į klasę — viską aiškindama, visko mokydama. Aš vis nesuprasdavau — iš kur ji viską žino? Mokiausi gerai, žinojau daug daugiau už savo bendraamžius ir vis nesuprasdavau, kai jie ir net mokytojai sakydavo: “Laimingas jis — turi tokią mamą!” O vėliau atėjo laikas, kada mokiniai ir jų tėvai sakydavo: “Laimingi tie vaikai, kurie turi tokią mokytoją!” Šiandien aš jau suprantu, kodėl motinos kambaryje nevysta gėlės, kodėl švenčių metu mūsų namai būna pilni vaikų ir suaugusių. Prieš trejus metus mokyklą baigė mamos mokinių I-oji laida. 5 aukso, 7 sidabro medalininkai — šito dar mieste nebuvo. Visi dabar — universitetų studentai. Mama juokiasi laiminga — “geri buvo vaikai“, o jos mokiniai kasmet sveikindami su šventėmis ašarodami kužda: “Būkit dar mūsų mama”.

      Šiandien aš, suaugęs jos sūnus, susimąstau — iš kur ši graži, trapi moteris turėjo tiek jėgų, o ir moksle — vos ne pirmūne tapo. Buvo klasėj Andrius — šuo išgąsdino, ir vaikas mikčiojo. Vėl mokytoja pati sugalvojo gydymo būdą (logopedai neišgydė) ir po trejų metų kasdieninio bendravimo tam tikrais tekstais, psichologiniais įtikinimais — Andrius pradėjo kalbėti normaliai. Po to aplinkiniai pradėjo šnekėti — “jos ir rankos, ir protas saulės dovanotas — tiek joje gerumo, kiek saulės”. O aplinkiniams mama taip pat reikalinga kaip ir mokiniams. Ją pažįsta visas namas, visi kaimynų vaikai bėga prašydami paaiškinti pamokas, jiems ji — “mūsų mokytoja”, nors mama moko kito mikrorajono vaikus. Močiutėms ji — “mūsų dukrelė”. Ar susirgs, ar šiaip kokia bėda — vis pas ją — žino, kad čia ras ir pagalbą, ir gerą žodį. Mama net vaistus leisti išmoko, kad tik senučiukėms būt lengviau, o jos meldžiasi už ją kaip už šventąją.

      Šiandien mūsų Lietuva laisva. Brangiai užmokėjome už laisvę. Visas pasaulis žino mūsų laisvės kainą. Mano motina taip pat buvo ten — Vilniuje, prie bokšto. Gal likimas jai buvo palankus, o gal jos būdas — ji nemėgsta būti priekyje — ir tą naktį ji buvo toliau nuo įsisautėjusių kareivių. Vėliau gelbėjo nukentėjusius, raudojo kartu su visais, ir pirmąkart mačiau sugriežtėjusi, išbalusį, net piktą motinos veidą. Jau vėliau, namuose, ji vis kartojo: “O Dieve, kas juos pagimdė? Jie ne žvėrys, ne! Jų žiaurumui vardo nėra!”

      Štai jos eilės apie tą baisią naktį:

      Mes nenorėjom kovoti ir mirti!
      Norėjom gyventi ir dirbti...
      Mes nenorėjom kentėti, dejuoti!
      Norėjom džiaugtis, svajoti...
      Kodėl jūsžiaurieji žmonės
      Krauju palaistėt žemą?
      Kurios gimtaisiais kloniais
      Vaikščiojo žmonės, mylintys laisvę!

      Buvo užgesę trumpam motinos akys...

      Dabar ji vėl tokia pat kaip buvo, tik stipresnė savo tikėjimu, viltimi. Ji džiaugiasi, kad jos mokiniai šiandien laisvai mokosi tikybos, jiems atverčiamas dar vienas puikus žmogaus bruožas — tikėjimas. Nors kažkodėl jos visi buvę mokiniai tiki, vestuves kelia bažnyčioje, kur būtinai turi būti jų mokytoja.

      Kai ją giria, ji sako: “Aš laimingiausias žmogus, nes viską, kas gera, aš išdalinau sūnui ir savo mokiniams. Juose aš matau dalelę savęs”. Taip, ji dalija save — dvidešimt metų man, dvylika metų savo mokiniams. Visada rami, kantri, mielai aiškindavo klaidas (ir mokymosi, ir elgesio), bendraudama su vaiku kaip su suaugusiu. Net vyrai mokytojai klausdavo — kaip tu sutvarkai tuos neklaužadas? O motina sakydavo: “Jie gi puikūs vaikai, jūs tik su jais pabendraukit!” Motinos pamokose vyravo tokia tyla, kad ji pati po pamokos su šypsena klausdavo mokinių: “Kodėl mes taip tyliai kalbame?” O mokiniai sustingdavo, kada jų mokytoja su tokia gilia pagarba ir meile pasakodavo apie Maironį, Kudirką, Žemaitę, Tolstojų, Hemingvėjų... Ne iš knygos, ne. Ji tiek daug žinojo apie viską, nes pati skaitė originalus (mokėjo anglų, prancūzų, lenkų, rusų kalbas). Ji taip mylėjo mokinius, kad visas savo žinias taip išdalindavo jiems, kad jie ir šiandien geriausiu savo draugu ir išmintingiausiu patarėju laiko knygą.

      Pati būdama aukštos dorovinės kultūros, dvasinių poreikių, tvirtų įsitikinimų, stiprios valios, dvasinio taurumo, kuklumo, paprastumo, savitvardos — visa tai ji stengėsi perduoti savo vaikams. Ir ne vien tik žodžiais. Dar šiandien visiems gyva klasės draugės Mantės istorija. Mante nuo gimimo dienos nevaldo kojų, vienos rankos. Ją mano mama pradėjo mokyti nuo pirmos klasės namuose. Mergaitė darbšti, protinga, imli žinioms. O jos pasaulis — kambarys ir mažas kiemelis, kur ji patekdavo tik ant tėvelio rankų. Mante neturėjo invalido vežimėlio, nors tėvai jau 8 metus rūpinos jį gauti. Žinoma, mano mama šitos neteisybės neatlaikė. Parašė laišką į laikraštį, kreipėsi į Lietuvos žmones ir po mėnesio Mante gavo vežimėlį — naują, patogų, užsienietišką. Sužinoję mergaitės bėdą, padėjo Lietuvos jėzuitai, po to išspausdinę laikraštyje padėką mokytojai, kur buvo tokie žodžiai: “Laimingi, jūs vaikai, turėdami tokią mokytoją!” Mante šiandien jau didelė, rašo eiles, dainuoja, piešia, gražiai neria — visa tai ją išmokė mokytoja, kurią Mante vadina “mama”.

     Tai tik vienas mokytojos gerumo pavyzdys, o jų buvo daug. Pateko Diana į ligoninę — mokytoja į ligoninę kasdien, po to į namus kasdien — mokyti, bendrauti — po 8 mėnesių ligos atėjusi mokinukė žinojo apie klasę viską.'

     Mano mama buvo tikra savo tikėjimu ir gyvenimu visada ir visur. Gal todėl ir šiandien, turėdama keturiasdešimt penkerius metus, ji jauna, graži, švelni ir mylima. Tikriausiai Dievas jai suteikė visus gražiausius žmogaus bruožus, nes savo gyvenimu ir darbais ji to nusipelno.

     O aš, jos sūnus, norėčiau eilėmis palinkėti motinai dar ilgo gyvenimo:

     Mamyte, tumano saule.
     Neužgesk, saulele! Nebeturėsiu kitos!
     Nušviesk mums kelią
     Visur ir visados.

     Dėkoju, mama, tau už gyvenimą. Dėkoju tau už tai, kad Tu esi. Dėkoju likimui už tai, kad aš Tavo sūnus.

■    Lietuvių socialinių reikalų tarybos leidžiamas ir K. Milkovaičio redaguojamas žurnalas “Pensininkas” rugsėjo mėn. numeryje, šalia įprastų žinių apie sveikatą, iškelia religijos svarbą, plačiau painformuodamas apie “Kristaus sekimo” autorių bei šios knygos svarbą. Ir kituose numeriuose primena palaimingą religijos svarbą žmogaus sveikatai.

■    JAV-se per metus Molly Kelly pasako apie 300 prakalbų apie skaistybę. Jų su dideliu dėmesiu išklauso apie 50.000 mokinių per metus. Ji šia tema parašė knygą “Let’s talk to Teens about Chasti-ty”. Taip pat ji yra paruošusi vaizdajuostę jaunimui “Teens and Chastity”. Šiuos abu leidinius galima įsigyti paskambinus 1-800-767-9090 telefonu. Už paskaitas mokėti nereikia, tik atlyginti kelionės išlaidas. Ji yra našlė, 8 vaikų motina. Už nuopelnus apdovanota popiežiaus kryžiumi.

■    Meksikos sostinės didingoji katedra palaipsniui skęsta smėliuotame podirvyje ir yra pavojus, kad ji šio šimtmečio pabaigoje gali pradėti griūti. Architektai deda pastangas ją išgelbėti, panaudodami pamatams sustiprinti ypatingus metalo virbalus. Katedra pastatyta prieš maždaug 400 metų aztekų piramidės vietoje.