Spausdinti

CHIARA LUBICH

“Jei mes esame neištikimi, jis pasilieka ištikimas; jis juk negali savęs išsiginti”

(2 Tim 2,13).

     Tikriausiai šie žodžiai ir išreiškia krikšto himno užbaigimą, lyg tikėjimo simbolį, kuris buvo deklamuojamas krikščionių susirinkimuose šv. Pauliaus laikais. Apaštalas naudoja šiuos žodžius, primindamas savo mokiniui Timotiejui tam tikras didžiąsias tikėjimo tiesas, kurios įpareigoja ir reikalauja, kad krikščionių bendruomenės būtų mokomos žodiniu būdu. Tos tiesos yra sutelktos ir susumuotos Kristaus mirties ir prisikėlimo misterijoje, pagal kurią krikštas reikalauja ir gyventi. Tai reiškia, kad mes turime mirti nuodėmei ir prisikelti naujam gyvenimui.

     Apaštalas pabrėžia, kad neįmanoma sutaikinti grįžimo prie nuodėmės su nauju gyvenimu, kuriam esame pašaukti per krikštą. Jis įspėja, kad tokių nesuderinamų priešingybių laikymasis iššauktų skaudžias pasekmes: Kristus atsižadėtų mus amžinai išskirdamas iš savo karalystės.

     Užtai beveik neįmanoma įsivaizduoti ir priimti tokią neįtikėtiną galimybę, kai apaštalas primena dar vieną tiesą, dar vieną Dievo teisingumo ir šventumo charakteristiką, tiesą net labiau nuostabią: Dievo veikiančią begalinę meilę mums.

     Apaštalas sako, kad tai tiesa, jog mūsų ištikimybė gali sumažėti. Mes juk esame silpni ir nepastovūs ir todėl kartais galime neįvykdyti savo pažadų. O pasekmes mes gerai žinome, kokios gali būti. Bet Dievo ištikimybė niekada nesiliauja. “Jis negali paneigti savęs”, jis, kuris yra begalinė meilė, meilė, kuri yra neįsivaizduojamai didesnė negu mūsų silpnumai.

     Kaip mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Jie reiškia nuostabią tiesą, paguodžiančią tiesą, kuri turėtų sukelti mumyse optimizmą, didžią drąsą, visuomet mus sustiprindama. Juk Dievas yra Meilė, Dievas yra begalinė gailestingoji meilė, todėl jis ir gali suprasti mūsų didžiausį silpnumą. Jis visuomet laukia mūsų, kad tik mes pas jį sugrįžtume. Jis tuoj užmiršta visus mūsų nuklydimus, kuriuos bet kada buvome padarę, ir jis mus visiškai atnaujina.

     Norėdami atsiliepti į tokią meilę, mes turime kiekvieną kartą viską pradėti iš naujo, veikdami tuojau ir visuomet, atsiduodami vaiko paprastumu jo begaliniam gailestingumui.

     Nuodėmė tikrai yra bjauri. Nuodėmėje nėra ištikimybės ir meilės. Užtai mes turime daryti viską, kad tik jos išvengtumėm. Bet Dievo meilė viršija mūsų klaidas. O didžiausią suklydimą mes padarytumėm — net didesnį negu mūsų nuodėmės — suteikdami Dievui didžiausią nepasitenkinimą mumis, jei nepasitikėtumėm jo gailestingumu.

     Mus labai džiugina, skatina ir padrąsina stengtis visuomet įtikti Dievui, visur vykdant tik jo valią, kai žinome, jog nesame vieni, bet su mumis stengiasi taip daryti daugiau kaip 13 milijonų žmonių visame pasaulyje. Mes visi gauname raštu asmeniškai kiekvienam mėnesiui skirtus, vis kitus mąstymo žodžius. Jie yra verčiami į 80 įvairių kalbų ir dialektų. Juos garsina spauda, radijas ir televizija savo programose.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius