KUN. J. VAIŠNIO KUNIGYSTĖ

V. Bagdanavičius, M I C

     Sunku aptarti gerą kunigą. Jame yra visko, ko reikia, ir niekad nėra per daug. Panašiai sunku yra parašyti tobulo žmogaus biografiją. Kiekvienas, tai paskaitęs, pasakys, kad jis jau pats tai žinojo, ir kad čia yra viskas taip, kaip ir turi būti. Dėl to uždavinys aptarti kunigo Juozo Vaišnio kunigystę panašiai yra sunkus. Viskas, ką apie jį pasakysi, kiekvienam atrodys, kad tai yra savaime suprantamas dalykas, kad kitaip ir negali būti.

     Iš visų kunigiškų vertybių kun. Vaišniui galbūt yra būdingiausia Dievo apreiškimo skelbimas. Kartais jis pats save taip aptaria. Dievo apreiškimo skelbimas yra plačiausia kunigo veikla. Kitaip ją galima vadinti apaštalavimu. Šios veiklos reikšmė paaiškėja ypač tada, kai sutinkame kunigų, manančių, kad jų pareiga — administruoti tas dieviškas vertybes, kurios yra apreiškimo suteiktos. Kunigiškumo, žinoma, yra ir toje veikloje. Tačiau labiau negu kas kitas kun. Juozas yra Dievo žodžio skelbėjas.

Aukoja Mišias.

     Galbūt čia užčiuopiame priežastį, dėl kurios kun. Vaišnys yra atsidėjęs lietuvių kalbos studijoms. Iš tikrųjų reikia pasakyti, kad kalbos, žmogiškos kalbos realybė yra ne taip toli nuo krikščioniško tikėjimo skelbimo, kaip gal kai kam atrodytų.

     Kalba juk yra dvasinės žmogaus galios apraiška, kuria pats Dievas naudojasi, norėdamas atidengti žmonijai svarbiuosius dieviškumo dalykus.

     Kyla klausimas, ar mes ne per mažai vertiname savo galią kalbėti. Gretimas klausimas: ar mes ne per mažai vertiname savo galią kito žmogaus kalbą išgirsti ir ją priimti ar nepriimti. Atrodo, kad mums reikia naujos kalbos filosofijos. Iš tikrųjų koks nykus būtų žmogaus gyvenimas, jeigu jis neturėtų galios kalbėti! Galima sakyti, kad tik kalbos dėka žmogus realiai pasireiškia, kad jis nėra vien biologinė būtybė. Dėl to įvairios kalbinės studijos, kurios, ačiū Dievui, mūsų laikais yra plačiai išsišakojusios, yra tikrai žmogiška palaima, kuri šaukiasi gilesnio žmogiškos kalbos vertinimo. Kartais pamaldžių žmonių yra labai vertinamas žmogaus sugebėjimas tylėti, bet jis nė iš tolo negali būti gretinamas su tiesiog transcendentine žmogaus galia kalbėti.

     Kiekvienas kalbėtojas yra reikalingas pokalbininko, būtent tokio žmogaus, kuris kalbą supranta ir į ją atsiliepia. Deja, dažnai tokio pokalbininko pritrūksta. Ir pats Jėzus susitiko su ta problema. Jis ją aptarė, sakydamas, kad yra daug tokių, kurie girdi, bet neklauso. Galbūt kun. Vaišnio kalbos studijos turi tą prasmę, kad kalba pasidarytų geresnė priemonė susipratimui tarp kalbančiojo ir klausančiojo, kad kalba nepasiliktų kalbėjimas į sieną, kai į kalbą nereaguojama.

     Kalbos kultyvavimas yra ugdymas tokios žmogiškos galios, kuri žmogų padaro žmogiškesnių ir dieviškesniu.

Su savo bendraklasiais, minint Rygiškių Jono gimnazijos baigimo sukaktį.


     Norint suprasti tikrąją kalbėjimo prasmę, į ją tektų žiūrėti kaip į santykiavimo vertybę. Nepakankamai kreipiant dėmesio į kalbą, kartu yra nuskriaudžiama ir santykiavimo vertybė. Ir kaip tik krikščioniškoje visuomenėje ne kartą tenka pasigesti gyvesnio santykiavimo.

Su giminėmis Marijampolėje.


     Kunigiška malonė yra tokios rūšies Dievo dovana, kad ji savaime reikalauja palaikyti ryšius su kitais. Be tokio ryšių palaikymo kunigiškumas būtų priešingybė sau pačiam. Dėl to yra vertingos pastangos visų, kurie kunigiškumą saugoja nuo užsidarymo. Modemus Kristaus kunigiškumo tyrinėtojas Emil Scheller net į kunigo vaidmenį, konsekruojant duoną ir vyną, žiūri kaip į tokį veiksmą, kuriame reiškiasi ir kiti Mišių dalyviai. Jie tai paliudija, priimdami konsekruotą duoną ir vyną (“Das Priestertum Christi”, 278).

     Dėl to ir į kunigo Vaišnio kalbines studijas galėtume žiūrėti kaip į tai, kad jis ieško savo kalbai pokalbininko. Galbūt jis seka vienu šv. Ignaco Lojolos patarimu, kurį jis buvo davęs vieno vienuolyno vyresniajam: “Iš tikrųjų neretai Dievui galima patikti labiau kitu dalyku negu malda...” (Ignatius von Loyola, “Geistliche Briefe”, 103 psl.).