Spausdinti

     Baigęs Čikagos Kr. Donelaičio lituanistinę pradžios ir aukštesniąją mokyklas, mūsų dešimtukas nužingsniavo į Pedagoginį lituanistikos institutą semtis tolimesnių lietuvybės mokslų. Man atrodė, kad visi mano mokytojai buvo geri, nuoširdūs, bet buvo keli, kurie tikrai išsiskyrė. Vienas iš jų yra kun. Juozas Vaišnys, S J, lietuvių kalbos kultūros lektorius Pedagoginiame lituanistikos institute.

     Kai pagalvoju apie kun. Vaišnį, visuomet prisimenu vienos dainos žodžius:

     Mokytojo pirštai sąsiuvinį sklaido,
      kreivos raidės žvilgsniui poilsio neduos,
      o judrus pieštukas brauks mažiausią klaidą,
     kad vėliau išvengtum kiekvienos klaidos.
     Tu neužmiršk paties geriausio draugo,
     jis ateitin atvėrė tau duris...

     Šis mokytojas yra brangus žmogus, nes jis visą savo amžių taiso lietuviškąjį žodį. Ne visi mokytojai turi talentą perduoti žinias savo mokiniams, taip, kad mokiniai lengvai suprastų ir pasisavintų jas; ypač kai dėstoma vyresniems moksleiviams, kuriems lituanistinė mokykla yra ne pirmas rūpestis.

     Įsivaizduokite klasę studentų ankstų šeštadienio rytą Čikagos Pedagoginiame lituanistikos institute. Dalis studentų pusiau miega, dalis svajoja apie vakaro pramogą, kita dalis ruošia namų darbus, kuriuos turės atiduoti lektoriams už poros valandų. Kun. Vaišniui įėjus į klasę, šis vaizdas žaibiškai pasikeisdavo. Mieguistos akytės norint ar nenorint atsimerkdavo, svajonės buvo pamirštos, kitų klasių namų darbai paslėpti. Iš kuprinių ir portfelių studentai traukė lietuvių kalbos kultūros pamokas — vienintelis garsas klasėje buvo popieriaus čiužėjimas. Bandyk neįduot laiku pamokas; gresia didelis pavojus!

     Kun. Juozas Vaišnys, SJ, labai daug reikalaudavo iš savo studentų. Pamoka visuomet punktualiai prasidėdavo. Jeigu mes, skambučiui suskambėjus, dar stoviniavome koridoriuje arba lektorių kambaryje, mus varydavo į pamoką (varydavo ir kitų kursų studentus į klases). Nors ir norėdavome pabėgti, nebuvo galima (kaip darydavome kitose pamokose). Tvarkingumas taip pat buvo svarbus: netvarkingus darbus studentams grąžindavo perrašyti. Jis buvo mums ne tik lektorius-mokytojas, bet ir auklėtojas, kuris rūpinosi kiekvienu mūsų žingsniu.

     Šių metų liepos pradžioje apie jubiliatą kun. Juozą Vaišnį, S J, “Draugo” dienraštyje buvo išspausdintas straipsnis “Seniau keikiau, o dabar esu dėkinga”. Cituoju kun. Vaišnio žodžius: “Esu dėstęs lietuvių kalbą Pedagoginiame lituanistikos institute, vasaros seminaruose, Mokytojų savaitėse. Čia buvo taip pat malonu, kai matydavau, kad galiu prisidėti ir prie mūsų jaunimo, ir prie suaugusiųjų kalbos švarinimo. Man atrodo, kad su studentais nebuvau per daug griežtas, bet vis dėlto rimtai reikalavau, kad stengtųsi išmokti taisyklingai rašyti ir kalbėti”. Kun. Vaišnio studentai sutiktų, kad jis rimtai reikalavo, kad jie stengtųsi išmokti taisyklingai rašyti ir kalbėti. Nesutiktų, kad jis nebuvo per daug griežtas. Iš tikrųjų kaipo lektorius, buvo labai griežtas. Daug reikalavo iš studentų, nemėgdavo mūsų padarytų klaidų, ypač kai vis darydavome tas pačias. Turėjome “kalti” taisykles, kurių yra nepaprastai daug (ir dar su visomis išimtimis), atlikti sunkius namų darbus (ištaisyti kun. Vaišnio sugalvotus sakinius — prijungtinius su aštuonių laipsnių šalutiniais sakiniais!) ir rašyti ilgus diktantus. Atsimenu vieną kartą mūsų klasė — trečias kursas labai sunervino kun. Vaišnį mūsų klaidomis. Išklausius jo pamokslo, pasakiau: “Kunige, mes labai atsiprašome už savo klaidas, bet Jūs turite prisiminti, kad esame jauni, ir jauni dažnai klaidas daro. Mes nesame profesionalai. Nepykite!” Užteko mažiausio pragiedruliuko, ir įkarštis ėmė vėsti. Nusišypsojo lektorius, pralinksmėjo studentai, ir toliau rimtai dirbome.

     Anksčiau minėtame straipsnyje kun. Vaišnys buvo sakęs: “Kai kas išeivijoje ir Lietuvoje mane vadina kalbininku ir prisako visokių komplimentų, bet aš savęs tikru kalbininku nelaikau, esu tik lietuvių kalbos mėgėjas”. Netiesa! Kun. Vaišnys tobulina ir tobulina lietuvių kalbą. Jis parašęs dvi knygas: “Dabartinė lietuvių kalbos rašyba” ir “Praktinė lietuvių kalbos vartosena”.

     “Praktinę lietuvių kalbos vartoseną” galima pavadinti lietuvių kalbos Šv. Raštu. Šį vadovėlį vartojome visus trejus metus Pedagoginiame lituanistikos institute. Be jo ir dabar negalima apsieiti. Kun. Vaišnys knisasi visuose išleistuose lietuvių kalbos vadovėliuose ir žurnaluose, palaiko ryšį su Lietuvos kalbininkais, ypač su Aldonu Pupkiu. Jie dalijasi žiniomis, klaidomis, taisyklėmis. Kun. Vaišnį neseniai Lietuvoje pradėjo vadinti Amerikos Aldonu Pupkiu.

     1989 metų pradžioje pradėjau dirbti JAV LB Švietimo taryboje. Vis kreipiausi į kun. Vaišnį gramatikos ir sintaksės klausimais. Ne kartą esu prašiusi atlikti korektūrą naujiems pratimams, darbo knygelėms, ištaisytų vadovėlių laidoms. Dar ir dabar dažnai skambinu kun. Vaišniui įvairiais kalbos klausimais.

     Kun. Juozas Vaišnys yra taip pat pasakęs: “Dirbant šį kalbos švarinimo darbą, dažnai tenka patirti nemalonumų, kai matai, kad žmonės kalbos kultūra visai nesidomi, kai jiems kali ir kali, kad reikia taip ir taip rašyti ar kalbėti, kad reikia to ar to vengti, o jie ir toliau daro tas pačias klaidas”. Kunige Vaišny, prisiminkite savo Pedagoginio lituanistikos instituto dėstymo metus. Tą patį darėme ir mes, studentai. Jūs kalėte, kalėte, o mes vis darėme tas pačias klaidas. Ar prisimenate žodžius seseriai, dukteriai ir pusseserei? Šių žodžių negalėjom niekaip išmokti taisyklingai rašyti. Vieną kartą, prieš rašomąjį darbą, pasidarėme “špargalkas”, iškabinome klasėje, ir vis tiek netaisyklingai parašėme! Vienas jūsų studentas yra padaręs klaidų lentelę, pradedant su pirmuoju diktantu pirmame kurse, užbaigiant su paskutiniuoju trečiame kurse. Pirmame diktante padaryta šimtas klaidų, o pačiame paskutiniajame — tik penkios. Per trejus metus šis studentas išmoko taisyklingiau rašyti lietuviškai, nes klaidų skaičius vis mažėjo ir mažėjo. Mums ne visa lietuvių kalba buvo suprantama, ypač sintaksė būdavo tolima, svetima — baisi nuobodybė. Jūsų taisyklių kalimas ir griežtumas pamokų metu išmokė ne vieną lietuviuką geriau kalbėti ir rašyti lietuviškai. Man gaila tų studentų, ypač Jums palikus Pedagoginį lituanistikos institutą, kurie neturėjo progos sėdėti Jūsų pamokose, vartyti “Praktinę lietuvių kalbos vartoseną” (ir ieškoti kokios nors taisyklės), rašyti Jūsų diktantus, taisyti Jūsų sukurtus sakinius. Gaila, nes jų lietuvių kalbos kultūra yra žymiai skurdesnė už mūsų.

     Jūs, kaip geras lektorius, sugebėjote mums atverti lietuvių kalbos kraičio skrynią. Kalbos grynumas yra Jūsų gyvenimo rūpestis. Su dėkingumu prisimenu gerbiamąjį Jubiliatą, linkėdama geros sveikatos ir daug energijos tęsti bei stiprinti lietuvių kalbos kultūros darbą.

Vida Brazaitytė

* * *