Spausdinti

 (Minint Kražių skerdynių 100 metų sukaktį)

ELENA ŠIULIAUSKAITĖ

     Švenčiant 100 metų sukaktį nuo tų tragiškų įvykių, išgarsinusių nedidelį Kražių miestelį ir didelės dvasios jo žmones, Lietuvoje vyksta įvairūs renginiai. Negalima sakyti, kad Kražiai — nežymi vieta. Atvirkščiai. Reikia tik nupūsti laiko dulkes, slepiančias jos garbingą praeitį.

     Kražiai pirmą kartą paminėti rašytiniuose šaltiniuose 1253 metais. 1394 metais minima Kražių pilis, o 1416 m. pastatoma bažnyčia. Jai sudegus, jėzuitai Kražiuose pastatė kitą —    gražiausią visoje Žemaitijoje. Čia kūrėsi vienuolynai, buvo įsteigta aukštesnioji mokykla —    kolegija, XVII-XVIII a. veikė mokyklinis teatras, 100 metų gyvavo kunigų seminarija. Kražiai tapo žymiausiu švietimo centru Žemaičių žemėje. Visa tai turėjo labai didelę įtaką žmonių dvasiniam brendimui, kuri išryškėjo kritinėje situacijoje.

     Minint Kražių skerdynių sukaktį, planuojama išleisti knygą šia tema: bažnyčios gynimui įamžinti šventoriaus vartuose numatoma įrengti skulptūrinę kompoziciją. 1992 m. liepos 16-30 dienomis Lietuvių Katalikų Mokslo akademijos iniciatyva Kražiuose vyko kompleksinė mokslinė ekspedicija.

Scenos papuošimai. Dešinėje — garbės stalas.   J. Tamulaičio nuotr.

     1993 m. gegužės 22 d. Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčioje įvyko Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos konferencija “Kražių skerdynių 100 m. jubiliejų pasitinkant”.

     Konferencija prasidėjo šv. Mišiomis, kurias koncelebravo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos garbės pirmininkas, Romos Grigaliaus universiteto mistinės teologijos profesorius dr. Antanas Liuima ir Telšių kunigų seminarijos rektorius, mons. Kazimieras Gaščiūnas. J.E. arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis taip kreipėsi į susirinkusius: “Šiandien susirinkome čia paminėti šimtąsias metines nuo įvykių Kražiuose, kurie sukrėtė ne tik Lietuvos žmones, bet ir gyvenančius už jos ribų. Tokių skaudžių įvykių minėjimas yra ne vien prisiminimas prieš šimtą metų įvykusios tragedijos, bet ir priminimas šių dienų žmonėms, kaip žmonės mokėjo branginti, saugoti ir ginti didžiąsias vertybes. Kražių tikintieji savo kūnais užstojo ir gynė iki mirties ne vien savo bažnytėlę, kur dauguma jų buvo krikštyti, sutuokti, kur rinkosi melstis, bet tai buvo kova už tikėjimą. Bažnyčia — buvo Dievo buvimo jų tarpe ženklas, — todėl jie visomis jėgomis priešinos, kad šis regimas Dievo buvimo ženklas nebūtų iš jų atimtas”.

     Pirmasis pranešimas — istoriko Kazio Misiaus “Epochinė Kražių įvykių reikšmė”. Prelegentas detaliai papasakojo tragiškų įvykių istoriją ir jų reikšmę.

     Po 1863 metų sukilimo carinė administracija vis labiau kovojo prieš bet kokį tautinio atgimimo proveržį. Kai lietuviškos spaudos uždraudimas nedavė lauktų rezultatų, ypatinga neapykanta užgriuvo Katalikų Bažnyčią. Buvo uždarinėjami vienuolynai, bažnyčios, siaurinamos katalikų kunigų pastoracinės veiklos galimybės. 1891 m. uždaromas Kražių benediktinių vienuolynas, o 1893 m. birželio 22 d. caras pasirašė įsakymą nugriauti visus vienuolyno pastatus ir bažnyčią. Apie šį sprendimą sužinoję žemaičiai siuntė savo atstovus su prašymu palikti jiems bažnyčią ne tik pas Vilniaus generalgubernatorių, bet ir pas patį carą. Prašymai buvo atmesti.

     Žmonės, baimindamiesi, kad neuždarytų bažnyčios, rinkosi į ją ir budėjo dieną naktį. Važiavo žemaičiai ne tik iš vietinės parapijos, bet ir iš aplinkinių vietovių ir budėjo neatsitraukdami ištisomis savaitėmis, nepaisydami valdžios grasinimų. Carinė administracija, matydama tokį tikinčiųjų pasipriešinimą, nutarė jėga susidoroti su jais.

     1893 m. lapkričio 21 d. 70 policininkų, kazokų ir žandarų, vadovaujami Kauno gubernatoriaus Klingenbergo, užpuolė budinčius bažnyčioje ir pradėjo juos jėga varyti laukan. Kilo didelis sumišimas. Gynėjai čiupo kuolus, akmenis, kas pakliuvo po ranka, ir puolė įsiveržėlius. Kazokai, nesitikėję tokios reakcijos, išsigandę pasitraukė atgal, o gubernatorius pasislėpė ant vargonų ir, delsdamas laiką, neva vedė derybas su tikinčiųjų atstovais. Ryto sulaukus, iš Varnių atskubėjo 300 kazokų. Raiteliai įsiveržė į bažnyčią ir pradėjo su kardais ir kančiais kapoti žmones ir varyti į lauką. Lauke išsirikiavę kazokai bėgančius pasitikdavo smūgių kruša. Išvaikius tikinčiuosius iš bažnyčios, miestelio aikštėje vyko suimtųjų ekzekucija, dalyvaujant pačiam Kauno gubernatoriui. Jie buvo žiauriausiai sumušti. Be to, 70 kražiečių atiduoti į teismą.

     Šis žiaurus susidorojimas su Kražių bažnyčios gynėjais plačiai nuskambėjo pasaulyje, sukeldamas didelę pasipiktinimo bangą. Carinė valdžia buvo priversta sušvelninti suimtiesiems bausmes: teismas išteisino 34, o 26 asmenims paskyrė mažas bausmes. Bažnyčios griauti jau niekas nesiryžo.

     Vėliau kalbėjęs fiz. mt. dr. kun. Jonas Boruta, SJ, nagrinėjo Kražių įvykių istorines ir psichologines ištakas. “Žvelgdami į prieš 100 metų Lietuvą ir pasaulį sukrėtusias skaudžias Kražių skerdynes, žavėdamiesi mūsų protėvių pasiaukojimu ir heroizmu, ginant šventąjį tikėjimą, pagrįstai galime klausti, ar tai tik vienintelis mūsų tautos istorijoje įvykis, kai ištikimybė religiniam tikėjimui išsiskleidė tokiu kilniu heroiškos aukos žiedu? Kur Kražių heroizmo šaknys?”

     Pranešėjas papasakojo pagal Vyganto kroniką apie Pilėnų didvyrišką kovą. 1336 m. vasario 25 d. Pilėnų pilį apsupo kryžiuočiai. Lietuviai gynėsi vyriškai. Buvo joje 4000 apsiginklavusių vyrų su šeimomis, galvijais ir visu turtu bei lobiais. Riteriai buvo ištroškę lobio ir troško įkopti į pilį. O lietuviai pasiryžo bet kam, kad tik neatiduotų pilies ir nepatektų priešui į nagus, ypač dėl krikščionių tikėjimo, kuriuo jie taip baisėjosi, jog veikiau norėjo mirti. Šį kartą jie nežmonišku būdu tai įrodė ir įvykdė. Pajutę, kad negalės ilgiau laikytis, nes užtvaros jau buvo pralaužtos, uždegė didžiulę ugnį, sumetė į ją visas gėrybes, nužudė visas moteris ir vaikus ir, sumetę lavonus į ugnį, vienas po kito patys išsižudė. Tvirtovė buvo sudeginta. Taip riteriai grįžo į Prūsiją sužeisti ir be grobio.

     Tai gal pirmą kartą taip tragiškai aprašomas mūsų tautiniam mentalitetui būdingas bruožas — priešintis išorine prievarta primetamai svetimai religijai.

     1953 metais kun. Stasys Yla, tarsi aptardamas Pilėnų, Kęstaičių ir Kražių didvyrių laikysenos giliąsias psichologines šaknis, teigia, kad sunku pasakyti, ar lietuvis labiau religingas negu vokietis, prancūzas ar airis. Bet aišku viena, jis kitaip religingas. Kodėl? Kitoks yra jo būdas, kitokia jo religingumo raida: jis labiau vertina tiesą negu malonę; daugiau reikšmės skiria dvasiniam pradui negu formaliniam, ir jo santykis su Dievu daugiau asmeninis — individualus, o ne bendruomeninis. Lietuvio nepriversi tikėti. Ne įsakymu buvo įvesta pas mus krikščionybė. Jeigu vokiečiams iš dalies tiko taisyklė — kieno valdžia, to ir religija, tai tas visai netiko lietuviams. Dėl to Jogaila ir Vytautas, antrą kartą krikštydami savo tautą, elgėsi kitaip negu kitų valstybių valdovai. Jiedu patys važinėjo po kraštą, aiškino žmonėms naująjį tikėjimą, mokė poterių. Panašiai kovota su protestantizmu — jėzuitai ir kiti vienuoliai vedė disputus, misijas. Tuo būdu lietuvis galėjo sąmoningai apsispręsti už katalikišką tiesą.

     XVIII a. pabaigoje ir XIX šimtmetyje mūsų tautoje išorine prievarta vėl buvo mėginama išplėšti katalikišką tikėjimą ir primesti rusišką stačiatikybę. Caro represijos išblaškė po Rusiją 107 kunigus, artimiausius vyskupo M. Valančiaus talkininkus, tačiau ganytojas, pats persekiojamas, nenuleido rankų — ragino kunigus ir tikinčiuosius nepasiduoti, nepriimti ir nevykdyti neteisingų valdžios įsakymų, o žmonėms iki mirties ginti savo tikėjimą. Kun. M. Vėblaitis knygelėje apie Kęstaičių bažnyčios gynėjus pateikia keletą vyskupo nurodymų, kaip žmonės turi ginti bažnyčias: “Maskoliams bažnyčias atimant, katalikai turi ne vien šiaip jau vyresnybės melsti, kad to nedarytų, bet dar turi susibėgti visos parapijos žmonės, vyriški ir moteriškos, vakarčiu nešinos. Turi pripildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti maskolių prie Dievo namų. Pačioje bažnyčioje naktavoti ir su ašaromis giedodami turi melsti Viešpaties, idant gelbėtų šventą savo bažnyčią. (...) Jei kurį žmogų maskoliai muštų, kapotų, čaižytų su bizūnais, visa tai turi iškentėti. Taip darė Tytuvėnų parapijonys, taip darė ir Minsko gubernijos katalikai, išplėšiant jiems bažnyčias”.

     Tai buvo XIX amžiuje. Ar nėra vėlesnėje Lietuvos istorijoje tų įvykių pasikartojančio aido? Vienas iš jų vyko čia, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. 1919 metais vasario mėnesį, bolševikų okupacijos metu, tik metams tepraėjus po 1918 m. vasario 16-osios. Apie tai rašė savo atsiminimuose palaimintasis Jurgis Matulaitis, tuo metu buvęs Vilniaus vyskupu.

     Šv. Kazimiero bažnyčia buvo atimta 1840 metais ir paversta pravoslavų cerkve. Vokiečiai, užėmę Vilnių, iš pradžių šioje bažnyčioje leido melstis liuteronams kariams, o vėliau grąžino katalikams. Kapelionavo tėvas Muckermannas, SJ. Žmonės būriais lankydavo tą bažnyčią. Rusų šventikai neprarado vilties ją atgauti, bet valdžia neleido. Bandė įsiveržti jėga, tačiau žmonės apgynė bažnyčią. Rusai pravoslavai kreipėsi į vysk. J. Matulaitį, o šis paaiškino, kad bažnyčia statyta katalikų, tik paskui rusų valdžios atimta.

     Vėliau vokiečiams pasitraukus ir užėjus bolševikams, tėvas Muckermannas, SJ, vyskupo prašymu pasiliko prie tos bažnyčios, tačiau greitai buvo pareikalauta per 24 valandas išsikraustyti iš Vilniaus. Pasklidus gandui, kad bolševikai tėvą Muckermanną, SJ, tremia iš Šv. Kazimiero bažnyčios, žmonės ėmė rinktis į bažnyčią, o kai pasakęs atsisveikinimo pamokslėlį kunigas norėjo jau išeiti, susirinkusieji jo neišleido, žadėjo jį apginti. Žmonių susirinko tiek daug, kad spūstis buvo ne tik bažnyčioje, bet ir lauke, norėdami išvaikyti susirinkusius, žydai milicininkai paleido kelis šūvius į orą. Minia įnirto ir, užpuolusi milicininkus, nuginklavo juos, o paskui atidavė raudonarmiečiams. Iš pradžių raudonarmiečiai rodė liaudžiai palankumą, bet vėliau juos pakeitė ištikimais lenkais kareiviais, kurie laikė apsupę bažnyčią ir nieko neįleido į vidų. Tikintieji siuntinėjo delegacijas į įvairias valdžios instancijas, ieškodami užtarimo. Moterys, prasibrovusios pro kareivius, įnešė truputį maisto apgultiems bažnyčioje žmonėms, kurie dieną ir naktį meldėsi ir budėjo su tėvu Muckermannu. Vasario 12 d. raudonarmiečiai, įsibrovę į bažnyčią, ėmė šaudyti į lubas, išsklaidė žmones ir suėmė kunigą. Kareiviai elgėsi su juo nuožmiai — tąsė ir stumdė. Smarkiai nukentėjo net moterys, buvusios bažnyčioje: buvo sudaužytų, pamėlynavusių ir aptinusių. Tėvą Muckermanną suėmė ir kažkur išvežė. Bažnyčią užrakino ir apstatė sargyba.

Ar ne ta pati situacija pasikartojo 1991 sausio 13 dieną? Pasaulis nustebo, kad lietuviai, nepaisydami mirtino pavojaus, veržėsi prie tankų.

Apie tai kalbėjo ir svečias iš Žemaitijos mons. kan. Kazimieras Gaščiūnas. Jis papasakojo klausytojams vieną gražų epizodą iš pirmųjų kunigavimo laikų. Kražių apylinkėse viena moteris jam sakiusi, ką prisimenanti iš tų tragiškų įvykių.

Jos tėvas buvo išėjęs budėti į Kražių bažnyčią, kaip tik tomis dienomis, kada ją užpuolė žandarai. Tėvas sugrįžo į namus, bet buvo sumuštas ir visas kruvinas. Motina atnešė didelį dubenį vandens. Kai tėvas nusiprausė, visas vanduo buvo tarsi vienas kraujas. Tuomet ji mums atnešė dubenį, parodė ir tarė:

     “Vaikai, žiūrėkite ir atsiminkite visadataip reikia mylėti ir ginti Bažnyčią ir Tėvynę!”

     Šis vaizdas ir motinos žodžiai liko visam gyvenimui.

•    Kanados lietuviai per savo lietuviškas parapijas, tarpininkaujant Kanados lietuvių centrui, jau keletą metų remia Lietuvos katalikų bažnyčias ir katalikiškas institutcijas. Jie jau paskyrė šiems reikalams 40.000 kanadiškų dolerių.

•    Kaziui Pakštui, geografui, mokslininkui ir visuomenininkui, buv. Ateitininkų federacijos vadu, profesoriavusiam Kauno Vytauto Didž.iojo universitete ir daugelyje JAV kolegijų, mirusiam 1960 m. Čikagoje, šių metų birželio mėn suėjo 100 m. nuo gimimo.