Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1993m. 3 Kovas


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1993 / KOVAS — MARCH / VOL. XLIV, NO. 3

PRASMINGIAUSIA GAVĖNIOS ATGAILA

73

 Juozas Vaišnys, S J

LIETUVA

75

 V. Mykolaitis-Putinas

JĖZAUS MOKSLAS APIE VIDINĮ GYVENIMĄ

76

 Wilhelm Schmidt

KAS TIKI — GYVENA

81

 J. Lauriūnas, SJ

PRIIMKITE VIENI KITUS

84

 Chiara Lubich

IMPRESIJOS (II)

85

 Rita Vinciūnienė

DIEVUI — TAIP, BAŽNYČIAI — NE

89

 Algirdas Paliokas, SJ

LIETUVYBĖS IŠLAIKYMAS IR RELIGIJA

94

 Zenonas Prūsas

NENUSILENKĘS MELUI

96

 Elena Šuliauskaitė

KAI TYLA KANKINA

98

 Rita Latvėnatiė

ŽMONĖS, KURIE IEŠKO DIEVO

100

 Juozas Prunskis

TĖVYNĖJE

104

 Gediminas Vakaris

KALBA

103

 Jonas Palionis

ĮVAIRYBĖS

105

 Red.

ŠYPSULIAI

106

 Red.

TRUMPAI

107

 Juoz. Pr.

Šis numeris iliustruotas įvairių fotografų nuotraukomis iš neseniai išėjusios Algimanto Kezio redaguotos knygos “Vandenys”.

Viršelio piešinys — dail. Rasos Sutkutės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Apdaila Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

PRASMINGIAUSIA GAVĖNIOS ATGAILA

JUOZAS VAIŠNYS, S J

     Gavėnia yra rimtas liturginių metų laikotarpis — pasiruošimas prasmingai sutikti didžią mūsų tikėjimo paslaptį — Kristaus prisikėlimą, o taip pat drauge ir mūsų prisikėlimą amžinam gyvenimui. Kai kurie nepatenkinti priekaištauja Bažnyčiai, kad ji, per daug pataikaudama šių laikų aukos bijančiam žmogui, savo reformomis beveik visai panaikino gavėnią. Pirmiau per visą gavėnią buvo įsakyta griežtai pasninkauti, susilaikyti nuo mėsiškų valgių, o dabar — gyvenk, kaip nori, ir daryk, ką nori. Nėra jokių varžtų, nereikalaujama jokios aukos.

     Labai klaidingas galvojimas, kad dabar nereikalaujama jokios aukos. Tos aukos, kurių dabar Bažnyčia iš tikinčiųjų laukia, yra daug subtilesnės ir, galima drąsiai sakyti, daug sunkesnės, negu pirmiau. Didelis čia daiktas išvengti mėsiškų valgių. Kiek yra vegetarų, kurie niekad mėsos nė į burną neima! Galima pasigaminti ar užsisakyti restorane prašmatniausių ir skaniausių valgių, kuriuose nebus nė trupinėlio mėsos. O kiek yra moterų (yra taip pat ir vyrų), kurios, norėdamos būti plonos, daug griežčiau pasninkauja, negu pirmiau gavėnioje. Bažnyčia tai la-

Išganytojas   Leonardo da Vinci

bai gerai suprato ir dabar paliko žmonių laisvei pasirinkti kitas, daug prasmingesnes aukas. Nuo gavėnios atgailos dabar nė vienas nedispensuojamas, kiekvienas turi pagalvoti, kokios aukos, kokia atgaila jam šiuo metu būtų naudingesnė ir prasmingesnė.

Skaityti daugiau:

LIETUVA.

Vincas Mykolaitis-Putinas

Vieniemtu didvyrių palaiminta žemė,
Kitiem
tu nykštukų varginga tėvynė,
O man tu
kaip motina, laukianti kryžkelėj
Su meile, paguoda, globa ir nakvyne.

Vėlai iškeliavęs iš tėviškės klonių
Į kito pasaulio laisvingą rytojų,
Aš pusėje kelio, vidurnakčio glūdy,
Palinkusia galva prieš tave sustoju.

Žinojau, kad tu rūpestinguoju žvilgsniu
Palaiminsi mano ir sėją, ir pjūtį.
Bet leiski man, savo paklydusiam sūnui,
Tyliai prie tavęs ligi ryto pabūti.

Skaityti daugiau:

JĖZAUS MOKSLAS APIE VIDINĮ GYVENIMĄ

 (Ištrauka iš “Ein Jesus Leben”, 1948)

 WILHELM SCHMIDT

Palyginimai apie prarastą avį ir pamestą pinigėlį (Lk 15,4-10)

     Šie palyginimai yra Kristaus atsakymas fariziejams, jų priekaištams, kad jis per daug su visais susitinkąs. Pirmoje vietoje šie palyginimai yra didysis Kristaus širdies išsiliejimas. Čia jis atsako ne tiek save teisiais laikantiems ir kitus smerkiantiems, kiek tų nusidėjėlių būkštavimams, kurie galėjo kilti jų galvoje, kai jie girdėjo, kad Kristus kėlė labai aukštus reikalavimus savo apaštalams ir mokiniams. Jie tada galėjo manyti, kad jie yra laikomi tik užmiršta ir apleista atmata.

     Šiais palyginimais Kristus jiems atsako su dideliu švelnumu. Tie palyginimai yra nepaprastos drąsos, gailestingumo ir atlaidumo apraiškos, rodančios neišsemiamą Dievo gailestingumą. Kai šie pirmieji du trumpi palyginimai yra Dievo meilės išsiliejimo posmai, kurie alsuoja nepaprastu saldumu, tai trečiasis (apie sūnų palaidūną) yra jau nebe palyginimas, bet beveik epinis pasakojimas, pasižymįs išbaigtu vieno nusidėjėlio nuodėmių ir jo sugrįžimo pavaizdavimu.

Ramybė   A. Jakšto nuotr.

     Pirmajame palyginime Jėzus sako:

     “Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant savo pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ Sakau jums, tai ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti”.

Skaityti daugiau:

KAS TIKI - GYVENS

J. LAURIŪNAS, S J

     Vienas studentas papasakojo liūdną įvykį. Jis buvo ketvirtame kurse. Visa grupė gražiai išlaikė žiemos sesijos egzaminus. Išvargę, bet linksmi išsiskirstė kiekvienas savais keliais žiemos atostogų. Kai kurie nusprendė paslidinėti. Praėjo tik pora dienų, ir laikraštyje pasirodė žinutė apie jų kurso seniūno mirtį. Tai buvo lyg perkūno trenksmas iš giedro dangaus. Kas galėjo nutikti? Jis buvo gero elgesio, gabus, darbštus, nuoširdus, linksmas jaunuolis, puikus sportininkas. Tiesiog nesinorėjo tikėti, kad šis profesorių ir studentų gerbiamas vaikinas jau būtų negyvas...

     Kas atsitiko, klausė pažįstami, skaitydami laikraštyje apie jo mirties pranešimą. Buvo taip: vaikinas išvyko kelioms valandoms paslidinėti ir negrįžo. Kitą dieną jį rado gulintį vienoje pašlaitėje su nulaužta koja. Jis buvo be sąmonės. Nuvežus į ligoninę, buvo rasta plaučių uždegimo pažymiai. Jis buvo per stipriai peršalęs, gydytojams nepasisekė jo išgelbėti.

     Kaip pasakojo tas studentas, šio draugo netikėta mirtis jam buvo pirmas susimąstymas, sukrėtęs jį iki sielos gelmių. Kas yra gyvenimas? Koks jis trapus! Jam visu aštrumu iškilo gyvenimo problema. Mirties akivaizdoje jam dabar kitaip atrodė jaunystės žaidimai, civilizacijos blizgesys. Mirtis — siaubinga mįslė žmogaus gyvenime, kuri žiauriai pasityčioja iš visų jo svajonių ir planų.

     Mirtis, kaip tamsi mįslė, iškilo ne tik šiam studentui. Visų laikų žmonija mąsto apie mirtį. Urvinis žmogus bėgo nuo jos, sukdamas iš kelio lokiui ar liūtui. Nuo jos bėga ir XX amžiaus žmogus, negailėdamas pinigų gydytojams ir vaistams. Bet neišbėga... Pasaulis keliauja į juodą saulėlydį... Žmogus sugeba šiek tiek prailginti savo gyvenimą, įveikti kai kurias ligas, bet nuo mirties vis tiek neišbėga.

Skaityti daugiau:

“PRIIMKITE VIENI KITUS”

CHIARA LUBICH

     “Todėl priimkite vieni kitus, kaip ir Kristus jus priėmė Dievo garbei” (Rom 15,7).

     Laiške Romos krikščionims šv. Paulius šiais žodžiais duoda vieną iš paskutiniųjų patarimų. Ši bendruomenė, kaip ir daugelis kitų, kurios buvo paplitusios graikų — romiečių pasaulyje, buvo sudarytos iš pagonių ir žydų palikuonių. Jų galvosena, kultūrinis susiformavimas ir jautrumas dvasiniams dalykams buvo labai skirtingi. O toks skirtingumas išugdė sprendimų, priešingų nuomonių, teisių nepripažinimo ir netolerancijos galvoseną, kuri negalėjo būti suderinama su tuo, ko Dievas iš jų norėjo.

     Apaštalas, norėdamas padėti jiems įveikti tas sunkenybes, patarė apmąstyti tą malonę, kurią jie gavo savo atsivertimo metu. Tai, kad Jėzus pašaukė juos į tikėjimą ir davė Dvasios dovaną, buvo aiškus įrodymas jo asmeniškos meilės kiekvienam. Nepaisant jų praeities skirtingo gyvenimo būdo, Jėzus suvienijo juos, kad būtų vienos širdies ir vienos sielos.

Skaityti daugiau:

IMPRESIJOS (II)

RITA VINCIŪNIENĖ

     ŽMOGUS BE DIEVO. 544 psl.. Profesorius Juozas Girnius. 1964 metai. Čikaga... Kokia sunki knyga! Perskaičiau, išsinagrinėjau — ar pajutau tai? O taip! Nes sunki ir mano trisdešimties metų patirtis. Gyvenimo be Dievo patirtis. Kokia chimera yra žmogus? — klausiu save Paskalio žodžiais. Koks monstras, koks chaosas, koks prieštaravimų jaukinys? Visų daiktų teisėjas? Kvailas sliekas? Netikrybės, klaidos kloaka? Visatos atmata?.. Kokie skambūs pasmerkimo žodžiai! Teisiu save, tas savęs pasmerkimas rūstus ir žiaurus, pilnas gal netgi keiksmažodžių, kuriuos surandu toje sunkioje knygoje ŽMOGUS BE DIEVO. Štai Froidas (Sigmund Freud): Žmogus — laukinė bestija, kuriai svetima gailėtis net savo pačios rūšies individų. Štai Ničė (Nietzsche): Ne tik Dievo nėra, bet ir neturi jo būti!.. Jei būtų dievai, kaip pakęsčiau nebūdamas dievu? Taigi jokių dievų nėra... Dievas mirė! dabar norime, kad antžmogis gyventų... O kitur tas pats autorius, Jėzų Kristų pavadinęs idiotu, pripažįsta: buvo tik vienas krikščionis, ir tas numirė ant kryžiaus.

     Baisūs, rūstūs žodžiai, kaip jie ir gimė Dievo tvarinio — žmogaus prote? Bet tada juk manęs jie neišmušdavo iš pusiausvyros. O dabar? Atgaila, pasimetimas, kančia. Kol vienąkart imu ir suvokiu esanti, kaip ir kiekvienas žmogiškas sutvėrimas, tik “niekas begalybės akivaizdoje, viskas nebūties akivaizdoje, vidurys tarp nieko ir visko” (Paskalis). Be to, ramina gausybė knygos autoriaus komentarų, paneigiančių tą žodžio niekybę: Būtis yra gėris, tačiau verčiau nebūti, negu savo kalte prarasti save amžinybei... Savuoju prasmės ieškojimu žmogus liudija Dievą, tikėdamas, abejodamas ir — neigdamas...

Žvejų dukros laukia grįžtančių artimųjų (skulptūra) R. Varankienės nuotr.

     Nerasti Dievo žmogui reiškia prarasti nemirtingumo viltį, nes be Dievo ši viltis tėra iliuzija...

Skaityti daugiau:

DIEVUI - TAIP, BAŽNYČIAI - NE

ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

Laiškas

     Esu labai dėkinga už man siunčiamus “Laiškus lietuviams”, nors pati senokai Jums rašiau. Malonu, kad atrandu daug bendro pobūdžio rašinių, įdomių Šv. Rašto aiškinimų. Tačiau paskutiniu metu mane persekioja mintys, kuriomis norėčiau su Jumis pasidalinti.

     Pirmąkart parašiau, būdama septyniolikos metų, dabar jau man dvidešimt. Per tą laiką, jaučiu, pasikeitė mano mąstymas, sunkiau pasiduodu kitų nuomonių įtakai. Tuomet, kai rašiau apie tikybos vietą savo gyvenime, buvau visiškai nuoširdituomet bažnyčia iš tikrųjų buvo vieta, kur aš atgaudavau sielos ramybę, kur man visi žmonės buvo gražūs ir artimi. Aš ilgai galvojau, ar verta Jums apie tai rašyti, nes nežinojau, kaip į tai bus reaguota. Aš smulkiau stengsiuos paaiškinti, kad būčiau suprasta.

Platelių ežeras   R. Požerskio nuotr.

     Rodos, tai buvo pernai prieš Velykas. Nuėjau į bažnyčią dalyvauti Mišiose ir atlikti išpažintį. Kai laukiau savo eilės, mačiau, kaip prieš mane stovėjusi maždaug mano amžiaus mergina, atlikdama išpažintį, pradėjo verkti, atsistojo ir bėgte išbėgo iš bažnyčios. Aš nustebau, bet nespėjau nieko pagalvoti, nes buvo mano eilė eiti išpažinties. Mano nuodėmės buvo gana banalios, savo gyvenimo būdu aš neprieštaravau iš esmės dešimčiai Dievo įsakymų, tik sakiau, kad neklausiau tėvų, dažnokai patinginiauju ir pan. Nemanau, kad tai galėjo būti pagrindas kunigo pykčiui ir jo žodžiams: “Aš tau galiu neduoti išrišimo!” Aš nesupratau, kas čia darosi, kuo aš taip kalta, juk mes visi nesame šventuoliai. Neprisimenu, kokią atgailą turėjau atlikti, tiksliau sakant, iškart ją užmiršau, nes iš bažnyčios išėjau tokioje pat būsenoje, kaip prieš mane buvusi mergaitė. Net fiziškai blogai jaučiausi. Tai buvo man psichologinė trauma. Į bažnyčią aš negaliu daugiau eiti ir žinau, kad neisiu. Man bažnyčia tapo mano kambarys, kunige pati sau tapau. Kristus man tapo mano Dievu, į kurį aš pati, be jokių tarpininkų, kreipiuosi. Savo klaidų nevadinu nuodėmėmis, nes darau viską sveiku protu ir remiuosi tik savo moraliniu kodeksu. Man atrodo, kad pradedu dar giliau suprasti Dievą ir jo esmę. Aš žinau, kad yra kančia, kuri daro žmogų tobulesnį, išmintingesnį ir geresnį. Bet yra beprasmiška kančia, kurios, aš manau, Dievas man tikrai nelinki, nes jis mane myli. Tai kodėl Bažnyčia mane saugo nuo nuodėmės, o ne nuo tos kančios? Žmonių gyvenimas labai įvairus, ir tikrai ne viską, ką Bažnyčia laiko nuodėminga, galima pavadinti tikra nuodėme. Jei žmogus pats nesuves su savimi sąskaitų, nemokės pasakyti “štai blogai padariau, to daugiau tikrai nebus ”, jam nepadės nei išpažintis, nei atgailos atlikimas. Žodžiu — man atrodo, kad tikrasis Dievo pažinimas ne iš Bažnyčios ir jos apeigų bei tarnų, o iš mūsų pačių. Aš nevadinu savęs katalike, tik galiu pasakyti, kad tikiu Dievą. Šito tikėjimo niekas nepakeis, nes niekas nežino jo tikrosios esmės, jo savitumo.

Skaityti daugiau:

LIETUVYBĖS IŠLAIKYMAS IR RELIGIJA

ZENONAS PRŪSAS

     Amerikoje išaugęs lietuviškas jaunimas yra nemažai prisidėjęs prie nepriklausomybės atgavimo Lietuvai. Ir dabar dar Lietuvai padeda. Bet yra daug ir kitokių atvejų. Ne vienas lietuvis tėvas ar motina gal kartais jaučiasi kaip ta višta, išperėjusi ančiukus. Kiek ta besikapstytų šiukšlyne, kad parodytų, kaip reikia kokį grūdą ar kirminą surasti, ančiukai į tai visai dėmesio nekreipia. Bet blogiausia, kad į tą kūdrą vis puola. Tikriausiai prigers. O į jos įspėjimą visai nekreipia dėmesio.

     Skaudu ir lietuviams tėvams, matant, kad jų vaikai dažnai visai nesidomi nei lietuviška kultūra, nei pačia Lietuva. Ir dar po tiek įdėtų pastangų, kad juos išmokius taisyklingai lietuviškai kalbėti. Lietuviškai neblogai moka, o lietuviška veikla visai nesidomi. Kodėl taip dažnai atsitinka?

     Negali būti ginčų, ar geras lietuvių kalbos mokėjimas yra svarbu, ar ne. Juk jau beveik prieš 400 metų Mikalojus Daukša savo Postilėje rašė: “Ne žemės derlingumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu gyvuoja tautos, bet daugiausiai išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą... sunaikink ją — atimsi gyvybę ir garbę”. O Lietuvą pamilęs šveicaras J. Eretas rašė: “Vartojimas savo kalbos yra pagrindinė ir būtina sąlyga bet kokiam tautiniam darbui, ar jis vyktų tėvynėje, ar tremtyje” (1). O dr. J. Girnius palygina gimtosios kalbos mokėjimą su raktu, kuris yra būtinai reikalingas, kad įeitum į užrakintą pastatą. Bet šis raktas yra bevertė geležėlė, jei nėra noro įeiti į vidų (2). Taigi vien lietuvių kalbos išmokymo neužtenka, kad jaunąją kartą išlaikytum lietuviškoje bendruomenėje. Juk mes visi esame sutikę ne vieną puikiausiai lietuviškai kalbantį jaunuolį, kuriam Lietuva nieko nereiškia. Kokios gi yra svarbiausios priežastys, dėl kurių dalis jaunosios kartos palieka lietuvišką bendruomenę Amerikoje ir kitur? Jei gerai išsikalbėtum su tokiu jaunuoliu, tai greit paaiškėtų, kad jis yra šimtaprocentinis materialistas. Atseit, kokia jam nauda iš lietuvybės! Toks neturi nė gyslelės idealizmo. Todėl teisingai pastebi dr. J. Girnius, kad “kas susirūpinęs tik savo nauda, tam nieko nereiškia ir tautinė ištikimybė... Be asmeninio idealizmo neįmanoma tautinė ištikimybė” (2).

Skaityti daugiau:

NENUSILENKĘS MELUI

ELENA ŠULIAUSKAITĖ

     Dabar, kai mūsų tautoje tiek daug netikrumo, svyravimo ir pasimetimo, labai aktualu prisiminti, tuos, kurie gūdžiausioje okupacijos naktyje sugebėjo, užmiršę save, kovoti už tuos idealus, kurie žmogų iškelia virš materijos. Vienas iš tokių ryžtingų kovotojų — Mindaugas Tomonis, technikos mokslų kandidatas, poetas, mąstytojas.

     Mindaugas Tomonis gimė 1940 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje, universiteto Teisės fakulteto dėstytojo šeimoje. 1944 m. tėvai persikelia gyventi į Kauną. Čia Mindaugas baigė vidurinę mokyklą ir Politechnikos institutą, o po to dirbo inžinierium Kuršėnuose. Iš ten persikėlė į Vilnių, kur jau gyveno jo tėvai ir seserys. Čia dirbo Mokslo akademijos chemijos institute aspirantu. Kandidatinei disertacijai pasirinko temą apie stiklo gamybą. Vėliau kurį laiką dirbo ir gyveno Kaune. 1968 m. sėkmingai apgynė disertaciją ir gavo technikos mokslų kandidato laipsnį. Tais pačiais metais vėl grįžo į Vilnių ir dirbo Mokslų Akademijos Puslaidininkių fizikos institute, po to Paminklų konservavimo institute chemijos laboratorijos vedėju. Tai buvo labai rimtas, kūrybingas ir darbštus mokslininkas, paskelbęs nemaža mokslinių straipsnių apie cemento ir betono kietėjimą.

     1974 m., pradėjus irti Kryžkalnio paminklui, pastatytam sovietinei armijai, M. Tomo-nis buvo siunčiamas apžiūrėti paminklą. Mokslininkas atsisakė vykti. 1974 m. balandžio 5 d. M. Tomonis parašė instituto direktoriui pasiaiškinimą, kuriame išdėstė savo pažiūras: jis nepripažįsta tuometinio Lietuvos statuso, reikalauja Lietuvai nepriklausomybės, demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės. Tai buvo baisus iššūkis, mestas sovietinei santvarkai. Režimas reaguoja pagal savo seną sistemą — mokslininką uždaro į psichiatrinę ligoninę. Tenai prievarta “gydydami”, jį išlaiko keturis mėnesius. Iš ligoninės grįžo palaužta sveikata, ištiko kitas smūgis — jam neleido dirbti mokslinio kūrybinio darbo, o saugumo agentai rezgė visokias intrigas artimųjų tarpe ir moraliai jį žlugdė. Tačiau palaužti nepajėgė.

     1974    m. gruodžio mėn. įrašo trijų lapų įrašą Šv. Kazimiero bažnyčios, paverstos ateizmo muziejumi, knygoje, reikalaudamas ne formalios, bet tikros tikėjimo laisvės.

Skaityti daugiau:

KAI TYLA KANKINA...

RITA LATVĖNAITĖ

     Pašoku nakties ketvirtą iš lovos. Ir staiga — toks aiškus žinojimas: mane pažadino įsčiose negimusi ir niekada negimsianti gyvybė. Kūdikis, kurio nelaukiau, nenorėjau, netroškau, kurį atstūmiau, kurį ... nužudžiau. Taip. Ir galiu aš čia išsigalvoti šimtus pateisinimų savo poelgiui: buvau jauna, kvaila, mylėjau beprotiškai, kaip tik dvidešimtmetės tegali mylėti, o vyras pareiškė ultimatumą — “apsikrausim čia vaikais, arba eik velniop su visais ‘varliūkščiais’, arba...” Ir rinkausi antrąją alternatyvą. Nes išties mylėjau ir lenkiausi savo dievukui iki... didžiausios nuodėmės. O dabar — kaip išeina? Mylėdama žudžiau! My-lė-da-ma... Kunige, kai Tu nuoširdžiai ir (pasakysiu daugiau) su šventu naivumu stebėjaisi: kokia nuostabi moters širdis! kas davė jai tokią galią?!.. — aš norėjau sušukti: “Šėtonas! Šėtonas davė moters širdžiai galią, nes ji sugeba žudyti iš meilės. Argi tai ne šėtoniška galia, mielas ir visam pasauliui gero trokštantis Kunige?!”

     Daug daug metų praėjo, daug. Kirminėlis tik retkarčiais grybšteldavo sąžinę — ir vėl ramu, tylu. Kol... Kol vienąkart nepabudau, šalto prakaito išpilta — taigi aš žudžiau! Savo noru, savo valia aš žudžiau. Jokia atgaila čia nepadės. Septyniskart po septynias sukalbėčiau kunigo per išpažintį užduotas maldas — nepadės. Šaukti norisi, rėkti norisi, klykti ir gulti kryžiumi prieš moteris, jaunas ir jau pagyvenusias, būriais einančias į poliklinikų ginekologinius kabinetus, išsivadavimo ieškančias. Mielos moterys, mergelės, marčios, sesės, kur einate, nuo ko jūs vaduojatės, ką darote? Ateis ir jums atgailos valanda, tikiu ir žinau — ateis. Sunkiau bus tikinčioms, nes tai nuodėmė, kurios jokia atgaila nebeištaisysi. Nuodėmė iki mirties — pasipriešinta Dievo valiai, paniekinta Kūrėjo dovana, gyvybės stebuklas paniekintas. O jeigu dar sąžiningai einantis savo pareigas kunigas tau, išdrįsusiai atsiverti prie klausyklos, pasilenks prie ausies ir sušnibždės: tik paklausyk, kaip skamba — mo-ti-na-žmog-žu-dė?! Kur tau tada rasti nusiraminimą, kur?!.. O netikinčioms? Nemanau, kad ir joms praregėjimo akimirką bus lengva, oi, nemanau. Sąžinė prabils. Ir kankins. Per miegus, naktį, sapnuose kankins. Gimdysit ir nepagimdysit savo nužudytų kūdikių. Prisimenu, kaip dukra nusistebėjo: mama, ko tu per miegus vaitoji? Vaitoju? — nustebau. Pasirodo, taip. Nors pati nieko negirdžiu, nieko nejaučiu — o dejuoju. Ne aš, tai mano mirtina nuodėmė manyje vaitoja, užmigus sąmonei. Teisinkitės, mielos moterys, sesės, marčios, kaip norit teisinkitės; gyvenimo, buities sunkumais, vyrų neištikimybėm, sveikatos silpnumu, lėšų pragyvenimui stygiumi — niekas nepadės.

Skaityti daugiau:

ŽMONĖS, KURIE IEŠKO DIEVO

JUOZAS PRUNSKIS

     Kitados šv. Augustinas skelbė, kad nerami žmogaus siela, kol neatsilsės Viešpatyje.

     Kaip daugelis mintijančių žmonių ieškojo sielos ramybės Dieve Benjaminas Franklinas net tokiame dalyke, kaip rankų proporcija įžvelgė Kūrėjo pėdsakus. Anot jo raštų, jei žmogaus rankos būtų trumpesnės, kaipgi būtų tragiška, kad jis savo burnos nepasiektų...

Atspindžiai vandeny   A. Kezio nuotr.

     Belgijos mokslininkas Baptist van Helmont viename inde pasodino medžio šakelę. Po penketo metų ji išaugo į medelį, kuris svėrė 166 svarus, tuo gi tarpu žemė, į kurią tas mokslininkas buvo įsodinęs šakelę, tebuvo nustojusi tik dviejų uncijų savo ankstyvesnio svorio. Mokslininkui darė įspūdį Tvėrėjo sąranga gamtoje, kad augalas gali iš oro gauti vandenį, angliarūgštį ir vešliai augti.

     Daugeliui yra įsirėžęs atmintin faktas, kaip kapitonas Rickenbacker ir leitenantas James Whittaker, Antrojo pasaulinio karo metu pergyvenę lėktuvo avariją, 1942 m. 23 dienas plūduriavo Pacifiko vandenyne, neturėdami nei maisto, nei vandens. Lietus jiems buvo viltis ir atgaiva. Saulės kepinami gelbėjimosi valtelėje jie atsidūrė mirties pavojuje ir tada leit. Whittaker meldėsi: — Dieve, tu žinai, ką mums reiškia vanduo. Viešpatie, juk tai Tavo galioje — siųski debesį atgal. Tau tai nieko nereiškia, bet mums tai reiškia gyvenimą.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė Gediminas Vakaris

KIEK LIETUVOJE KATALIKŲ MOKYTOJŲ?

     Lietuva — katalikiškas kraštas. 80% gyventojų yra katalikai. Pagal 1990-91 m. apklausą, tikinčių ir praktikuojančių studentų yra 9%, o jaunų mokytojų 8%. Vilniuje mokytojų katalikų yra per 100, Kaune — 60, Panevėžyje — 50, Alytuje — 10, Jiezne — 12, Joniškyje — 13. Visoje Lietuvoje yra apie 300 katalikų mokytojų.

     Šiandieninėje Lietuvoje jau yra ruošiamas katalikiškų mokyklų ir gimnazijų religijos mokymo turinio išdėstymas, kurį moksleiviai turės išmokti. Yra įkurtų arba atkurtų katalikiškų mokyklų Kaune, Marijampolėje, Panevėžyje ir Kretingoje. Vilniuje IV-ojoje vaikų muzikos mokykloje yra katalikiškojo auklėjimo skyrius. Tai vienintelė muzikos mokykla Lietuvoje, kurioje studijuojama bažnytinė dailė ir muzika. Jos studentai dalyvauja parapijos gyvenime. Sekmadieniais Šv. Rapolo bažnyčioje gieda per Mišias.

     Įkurta Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga. Neseniai Vilniuje įvyko antrasis sąjungos suvažiavimas. Kalbėta apie prieškario Lietuvos mokytojų sąjungą ir jos mokyklas. (Lietuvos aidas)

LIETUVIAI PREKIAUJA DUONA

     Duonos kepalėlius lietuviai parduoda latviams. Latvijoje kepalėlis pigiausios duonos kainuoja 56 latviškus rublius, o Lietuvoje 12 talonų. Pardavę 4 kepalėlius duonos, lietuviai uždirba vieną Vokietijos markę. Pastebėta, kad Latvijos kaimynystėje, Zarasų rajone, pigiausios duonos kepalėlis pabrango du kartus.

     Lietuvos Respublikos muitinės departamentas gruodžio pradžioje priėmė įstatymą, kad vienas asmuo iš Lietuvos gali išvežti be muito du kilogramus duonos. Už didesnį kiekį jau mokama 100% muito. (Ten pat)

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J

Dėl tarptautinių žodžių vartojimo

Jonas Palionis

     Dabar neretai pasigirsta nepasitenkinimo kupinų balsų dėl to, kad mes savo raštuose ar šnekamojoje kalboje vartojame per daug tarptautinių žodžių, arba internacionalizmų. Esą kam reikia vartoti konstatuoti, jei turime tvirtinti; procentą, jei turime nuošimtį; situaciją, jei turime padėtį ir t.t. Todėl pravartu pašnekėti apie tokių žodžių vartojimo lietuvių bendrinėje kalboje būklę ir tikslingumą.

     Tie, kurie beatodairiškai reikalauja visus tarptautinius žodžius keisti lietuviškais, suplaka juos su paprastaisiais skoliniais (barbarizmais) ir vadovaujasi pernelyg griežtomis kalbos gryninimo pažiūromis. Tačiau tarptautiniai žodžiai negali būti vertinami kaip paprastieji skoliniai, o ypač barbarizmai. Tarptautiniai žodžiai — tai savotiška, specifiška skolinių rūšis. Viena, todėl, kad jie yra paplitę daugelyje kalbų, o antra, reiškia specialias mokslo ir kultūros sąvokas, kurioms gimtojoje kalboje dažniausiai stinga tikslių atitikmenų, t.y. atlieka terminų funkcijas.

     Tarptautinių žodžių, kaip ir apskritai skolinių, vartojimą kurios nors tautos bendrinėje kalboje lemia susidariusios tradicijos, autoritetingų kalbos normintojų pažiūros ir kt. Yra kalbų, kuriose tarptautiniai žodžiai sudaro palyginti nelabai didelį leksikos sluoksnį. Pavyzdžiui, čekų kalboje nevartojami netgi tokie daugelyje kalbų paplitę tarptautiniai žodžiai kaip bazė (=zakladna), geografija (=rzemepis), istorija (=dejiny), teatras (=divadlo)ir kt. Šiuo atžvilgiu priešybė yra lenkų kalba, kurioje pertekęs tarptautiniais žodžiais ne tik mokslinis, bet ir visi kiti funkciniai stiliai (pvz., dystrybucija, okazija, satysfakci-jadažni net buitiniame pašnekesyje).

Skaityti daugiau:

Įvairybės

Katra lytis stipresnė?

     Visose pasiturinčiose šalyse moterys gyvena ilgiau negu vyrai. Vašingtono universiteto mokslininkas J. Nilas tikina, kad vyrai — visais amžiaus tarpsniais silpnesnė ir mažiau biologiškai atspari lytis.

     Skirtumas ryškėja jau nėštumo metu. Moters įsčiose 115-ai vyriškosios lyties gemalų tenka 100 moteriškos lyties, o kai ateina laikas gimdyti, tai pirmųjų sumažėja iki 105. Tarp išmestinukų ir gimusių negyvų kūdikių vyrauja vyriškoji lytis. Ankstyvoje vaikystėje berniukai dažnai miršta nuo ligų, o paaugliai — nuo nelaimingų atsitikimų. Sulaukus 30 metų, santykis pasidaro lygus. Be to, vyrų daugiau miršta nuo išorinių priežasčių (karų, nelaimingų atsitikimų) ir nuo genetinių susirgimų — širdies ligų ir plaučių vėžio. 65-erių metų sulaukia 84% moterų ir 70% vyrų. Hormonų poveikis analogiškas. Kaip žinome, moters lytinis hormonas estrogenas neretai padeda išvengti širdies ligų.

Alkoholis pavojingesnis moterims

     Trieste (Italija) ir Niujorke (JAV) mokslininkai neseniai išaiškino, kodėl moterims svaigalai pražūtingesni negu vyrams. Moterų skrandyje yra kur kas mažiau fermento, kuris skaido alkoholį ir neleidžia patekti į kraują. Todėl smarkiai geriančių moterų kepenys yra labiau pažeidžiamos negu vyrų ir netgi taurelė, išgerta nėščios moters, gali labai pakenkti kūdikio sveikatai.

     Skrandis — tai barjeras, saugantis, kad į žmogaus organizmą patektų mažiau alkoholio. Mokslininkai mano, kad jų tyrimai ne vieną moterį sulaikys nuo gėrimo. Daugelį metų gydytojai buvo tos nuomonės, kad kepenys skaido alkoholį. Manyta, kad išgėrus vienodą kiekį svaigalų, moters kraujyje jo randama daugiau negu vyrų. Dažna alkoholikų palydovė — cirozė — taip pat dažniau persekioja moteris. Iki šiol mėginta aiškinti, esą tai atsitinka dėl to, kad moters organizme yra daugiau riebalų ir mažiau vandens.

     Medikai teigia, kad alkoholis mažina skrandžio apsauginę reakciją ir net ją naikina. Jei moters išgertą taurelę degtinės suleistume į veną, būtų tas pats efektas.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

     Studentas, sutikęs ūkininką, vedantį du jaučius parduoti, norėdamas iš jo pasijuokti, sako:

     —    Na, kurgi taip skubinate visi trys?

     —    Laimė, kad sutikome ketvirtą! Keturiese bus linksmiau, — atsakė ūkininkas.

*  *  *

    —    Kada gi iš tikrųjų tamsta pažinai savo vyrą?

     —    Deja, per vėlai, Tiktai po vedybų.

*  *  *

—    Ką tu daugiausia skaitai? — paklausė Petras savo nutukusį draugą.

—    Valgių receptus.

*  *  *

Auklė klausia gydytojo sūnelį:

—    Ar sukalbėjai poterius?

—    Taip.

—    Ar meldeisi už mamos ir tėčio sveikatą?

—    Taip.

—    Ar meldeisi už kitų žmonių sveikatą?

—    O ne, tėvelis nebeturėtų darbo.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

■    “Katalikų pasaulio” leidykla Lietuvoje šalia savo žurnalo ir “Naujojo židinio” yra suplanavusi 1993 m. išleisti: Lacrimos “Magnificat” (10.000),    A. Grauslio “Ieškau Tavo veido” (7.000),    Vatikano susirinkimo tris tomus (po 7.000), Pauliukės “Su seneliu gamtoje” (20. 000), Bažnyčios istorija (10.000), G. Beresnevičiaus “Religiotyra” (10.000), “Mūsų kūdikio krikštas” (100.000), S. Testamento pranašų raštai (20.000), N. Duc “Vaiko malda” (20.000),    A. Rubšio “Raktas į N. Testamentą” (10.000),    A. Venio “Žmogaus sūnus” (15.000), Popiežiaus apsilankymo proga bus išleista Mišių skaitiniai, kalendoriai ir kt.

■    Liet. katalikų mokslo akademija Vilniuje turi 9 tonas knygų, rankraščių ir kitokios panašios medžiagos, sukrautos Šv. Jono bažnyčios zakristijoje. Dabar akademija rengia Kroli knygos “Auf den Spuren Jesu” vertimą. Tekstas jau išverstas. Taip pat ruošiamasi išleisti vertimą knygos “Grosse Geheimnisee unseres Glaubens”. Tai vaizdžios nuostabių Dievo darbų meditacijos.

■    Petrapily buvo 18 katalikų bažnyčių. Komunistai visas pavertė sandėliais. Dabar ten veikia Liurdo katalikų bažnyčia, kurią aptarnauja pranciškonai, tarp jų ir vienas lietuvis iš Latvijos.

■    Palangos reabilitacinėje ligoninėje, kuri 10 metų buvo KGB sanatorija, 1992 m. buvo pašventinta koplyčia. Apeigas atliko kun. A. Dauknys, dalyvaujant vyriausiajam gydytojui ir jo pavaduotojui.

■ Jonas Paulius II, rugsėjo mėn. 4 d. atvykęs į Lietuvą, aplankys Aušros Vartus, šv. Kazimiero karstą, Šiluvą, Kryžių kalną, apie kurį popiežius sako: ‘Tauta, kuri su tokiu ištvermingumu ir pamaldumu keliauja į tą kalną pastatyti naują kryžių, tiki gyvenimu, tiki prisikėlimu”.

■    Į Albaniją vyksta pranciškonai iš Kroatijos padėti atsikurti ten komunistų sunaikintai jų vienuolijai.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams rėmėjams:

300 dol. aukojo kun. G. Kijauskas, SJ.

40 dol. aukojo V. Lesniauskas.

35 dol. aukojo: kun.V. Radvina, prel. J. Kučingis, J. Jankauskas Po 25 dol. aukojo: A. Šešplaukis, B. Čižikaitė.

Po 20 dol. aukojo: T. Norkus, E. Druskis, E. Diminskis, G. Ažubalis.

Po 15 dol. aukojo: O.Dovydaitis, A. Lesevičius, T. Zailskas, E. Nemickienė, Z. Martinaitienė, O.Vilėniškis, P. Lekutis, P. Norvilas, Č. Masaitis, kun. A. Rubšys, N. Šumskis, J. Sungaila, A. Valavičius, V. Stančius, A. Šmulkštienė, V. Prunskis, E. Jasaitienė, P. Gruodis, E. Arlauskas, J. Kačkelis, J. Skladaitis, V. Sinkus, P. Ragienė, V. Rapšys, M. Krasauskas.

13 dol. aukojo A. Saulis.

12 dol. aukojo J. Nevulis.

Po 10 dol. aukojo: V. Poderys, S. Blynas, J. Telson, M. Židžiūnienė, kun. A. Goldikovskis, G. Kaufmanas, S. Slepawic, R. Povilaitis, D. Žuraitis, A. Kuzmickas, V. Giniotis, S. Žilevičius, K. Sadauskienė, V. Gailiūnas, Putnamo Seselės, A. Petrašiūnas, B. Kasakaitis, P. Žumbakis, P. Sidzikauskas, P. Sideravičius, K. Stravinskas, T. Bogušas, V. Kamaitis, S. Kasnickas, A. Rudis, kun. J. Grabys, P. Jadviršis, J. Zalagenas, A. Čepėnas, S. Jurkūnas, G. Reskevičius, B. Žemaitis, M. Česas, M. Edelis, B. Prasauskas, G. Sirutienė, M. Vilutis, E. Pagirys, O. Martišauskas, T. Gečienė, Z. Brencius, J. Gelumbauskas, V. Peseckas, A. Pužauskas, L. Tijūnėlis, F. Galdikas, B. Harris, A. Bilaitis, A. Matulionis, A.Barzdukas, E. Gaškienė, A. Jurjonas, A. Stankaitis, L. Bajorūnas, J. Pleinys, V. Bubnienė, V. Vaitkevičienė, J. Žitkus.

Skaityti daugiau: