Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J

Dėl tarptautinių žodžių vartojimo

Jonas Palionis

     Dabar neretai pasigirsta nepasitenkinimo kupinų balsų dėl to, kad mes savo raštuose ar šnekamojoje kalboje vartojame per daug tarptautinių žodžių, arba internacionalizmų. Esą kam reikia vartoti konstatuoti, jei turime tvirtinti; procentą, jei turime nuošimtį; situaciją, jei turime padėtį ir t.t. Todėl pravartu pašnekėti apie tokių žodžių vartojimo lietuvių bendrinėje kalboje būklę ir tikslingumą.

     Tie, kurie beatodairiškai reikalauja visus tarptautinius žodžius keisti lietuviškais, suplaka juos su paprastaisiais skoliniais (barbarizmais) ir vadovaujasi pernelyg griežtomis kalbos gryninimo pažiūromis. Tačiau tarptautiniai žodžiai negali būti vertinami kaip paprastieji skoliniai, o ypač barbarizmai. Tarptautiniai žodžiai — tai savotiška, specifiška skolinių rūšis. Viena, todėl, kad jie yra paplitę daugelyje kalbų, o antra, reiškia specialias mokslo ir kultūros sąvokas, kurioms gimtojoje kalboje dažniausiai stinga tikslių atitikmenų, t.y. atlieka terminų funkcijas.

     Tarptautinių žodžių, kaip ir apskritai skolinių, vartojimą kurios nors tautos bendrinėje kalboje lemia susidariusios tradicijos, autoritetingų kalbos normintojų pažiūros ir kt. Yra kalbų, kuriose tarptautiniai žodžiai sudaro palyginti nelabai didelį leksikos sluoksnį. Pavyzdžiui, čekų kalboje nevartojami netgi tokie daugelyje kalbų paplitę tarptautiniai žodžiai kaip bazė (=zakladna), geografija (=rzemepis), istorija (=dejiny), teatras (=divadlo)ir kt. Šiuo atžvilgiu priešybė yra lenkų kalba, kurioje pertekęs tarptautiniais žodžiais ne tik mokslinis, bet ir visi kiti funkciniai stiliai (pvz., dystrybucija, okazija, satysfakci-jadažni net buitiniame pašnekesyje).

     Lietuvių bendrinės kalbos vartosenoje daugiau tarptautinių žodžių ėmė rastis nuo “Varpo” laikų. Mat šiame pozityvistinės krypties žurnale buvo skelbiama nemažai mokslinio pobūdžio straipsnių, kurių autoriai niekaip negalėjo išsiversti be specialių tarptautinių terminų. Bene pirmą kartą “Varpe” pasirodė vėliau mūsų bendrinėje kalboje paplitę internacionalizmai anomalija, biurokratija, despotizmas, opozicija, polemika, repertuarasir kt. Povarpiniais laikais, tolydžio gausėjant tiek mokslinio pobūdžio straipsnių, tiek ir stambesnių mokslo studijų, tarptautinių žodžių sluoksnis lietuvių bendrinėje kalboje darėsi vis didesnis ir dabar jis jau gana žymus.

     Į tarptautinių žodžių vartojimą įvairių lietuvių mokslo ir kultūros veikėjų žiūrėta nevienodai. Antai mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo pasišovęs guiti lauk visus tarptautinius žodžius kraštotyrininkas Antanas Vireliūnas. Jų vietoj jis prisikūrė daugybę naujadarų, pvz., agna “energija”, gintra“elektra”, paviršioraša“topografija”, sielotyrys“psichologas” ir kt. Tačiau Jablonskis pasipriešino tokioms pastangoms. 1925 m. “Lietuvos” dienraštyje jis rašė: “Juo toliau, juo įmantresnių pasirodo terminų mūsų kultūros gyvenimui. Man, seniui, net galva ima suktis beskaitant įvairius tų terminų rinkinius ar projektus”.

     Jablonskio ir kitų blaiviai galvojusių mokslo bei kultūros veikėjų požiūris į tarptautinius žodžius lėmė tai, kad ligšiolinėje lietuvių bendrinės kalbos vartosenoje buvo išlaikomas protingas saikas; apskritai imant, daugelio stengtasi juos vartoti ten, kur jie tikrai reikalingi, ir nevartoti ten, kur juos be reikšmės skirtumo gali atstoti savi atitikmenys. Ir iš tikrųjų, ypač moksliniame stiliuje, kur siekiama kuo tiksliau išreikšti mintį ar sąvoką, tarptautiniai žodžiai neišvengiami: neįmanoma sukurti visoms naujai atsirandančioms mokslo, technikos sąvokoms tinkamų naujadarų. Tačiau, antra vertus, nedera ir pernelyg mėgautis tarptautiniais žodžiais, norint parodyti savo didelį mokytumą ar kitais kokiais sumetimais, jeigu yra gerų savų pakaitų. Juk pašnekovui ar teksto skaitytojui sukelia sunkumų tiek retesni tarptautiniai terminai, tiek jų vietoje naujai nukalti, ypač nevykėliai, naujadarai (abiem atvejais reikia aiškintis jų reikšmę).

     Žinoma, nusakyti konkrečias tarptautinių žodžių vartojimo ribas (tarkim, nustatyti jų procentą tam tikrame tekste ar šnekos akte) negalima. Mokslinio stiliaus tekste jų paprastai būna daugiau, o beletristikoje, buitinėje šnekoje — mažiau arba visai mažai. Čia lemia teksto pobūdis bei paskirtis, taip pat autoriaus ar kalbėtojo individualybė, jo išsilavinimas, profesija ir kt. Bet dirbtinai riboti tarptautinių žodžių vartojimą, ypač mūsų laikais, kai kiekviena diena atneša daug visokiausių mokslo ir technikos naujovių, kultūringose tautose nelinkstama. Šiuo atžvilgiu ir mes neturėtume nukrypti į kraštutinumus ir baimintis dėl jų gausumo, juoba kad lietuvių bendrinėje kalboje, palyginti su kitomis kalbomis, tikrai nėra tarptautinių žodžių pertekliaus (jeigu turėsime galvoje tik bendrinę leksiką, be mokslo, meno, technikos įvairių sričių nomenklatūros).

     Pažymėtina dar, kad tarptautinius žodžius keisti savais ne visada tikslinga net ir tada, kai turima gerų neskolintų atitikmenų. Pirmiausia, jie padeda išvengti tų pačių žodžių dažno kartojimo, taigi gali būti pateisinami stilistiškai. Be to, tarptautiniai žodžiai neretai patogesni dėl savo trumpumo ar dėl to, kad iš jų lengviau sudaromas reikalingas vedinys. Pagaliau bene svarbiausia tai, kad tarptautiniai žodžiai paprastai skiriasi nuo lietuviškų atitikmenų savo reikšmėmis bei reikšmių atspalviais. Pavyzdžiui, situacijatai ne tik “padėtis”, bet ir “aplinkybių visuma”, o žemėlapyje ar plane dar ir “sutartiniais ženklais pavaizduotų vietų visuma”. Konstatuoti— tai taip pat ne tik “tvirtinti”, bet ir “pažymėti neabejotiną kokio nors fakto buvimą”. Taigi iš straipsnio pradžioje minėtų tarptautinių žodžių tiktai procentasturi vienodą reikšmę su nuošimčiu,tačiau šis dėl ne visai aiškių priežasčių, deja, neišlaikė konkurencijos ir dabar plačiau nevartojamas.

     Čia išdėstytas pastabas dėl tarptautinių žodžių vartojimo galima apibendrinamai formuluoti šitaip:

     1.    Tarptautiniai žodžiai negali būti traktuojami vienodai su paprastaisiais, netarptautinio pobūdžio skoliniais, ypač vad. barbarizmais.

     2.    Tarptautinių žodžių vartojimas moksliniame stiliuje yra neišvengiamas, nes jie dažnu atveju tiksliau išreiškia specialias sąvokas, eina terminų funkcijas.

     3. Tarptautinių žodžių vartojimas visuose kalbos stiliuose turi būti grindžiamas tikslingumo principu: tais atvejais, kai neturima tinkamo savos kalbos atitikmens, nėra reikalo vengti tarptautinio žodžio, o tais, kai yra tolygios reikšmės geras (taisyklingas, patogus) atitikmuo savoje kalboje, nėra reikalo vartoti tarptautinį žodį.

(“Gimtoji kalba", Nr. 4-5)