Spausdinti

JUOZAS PRUNSKIS

     Kitados šv. Augustinas skelbė, kad nerami žmogaus siela, kol neatsilsės Viešpatyje.

     Kaip daugelis mintijančių žmonių ieškojo sielos ramybės Dieve Benjaminas Franklinas net tokiame dalyke, kaip rankų proporcija įžvelgė Kūrėjo pėdsakus. Anot jo raštų, jei žmogaus rankos būtų trumpesnės, kaipgi būtų tragiška, kad jis savo burnos nepasiektų...

Atspindžiai vandeny   A. Kezio nuotr.

     Belgijos mokslininkas Baptist van Helmont viename inde pasodino medžio šakelę. Po penketo metų ji išaugo į medelį, kuris svėrė 166 svarus, tuo gi tarpu žemė, į kurią tas mokslininkas buvo įsodinęs šakelę, tebuvo nustojusi tik dviejų uncijų savo ankstyvesnio svorio. Mokslininkui darė įspūdį Tvėrėjo sąranga gamtoje, kad augalas gali iš oro gauti vandenį, angliarūgštį ir vešliai augti.

     Daugeliui yra įsirėžęs atmintin faktas, kaip kapitonas Rickenbacker ir leitenantas James Whittaker, Antrojo pasaulinio karo metu pergyvenę lėktuvo avariją, 1942 m. 23 dienas plūduriavo Pacifiko vandenyne, neturėdami nei maisto, nei vandens. Lietus jiems buvo viltis ir atgaiva. Saulės kepinami gelbėjimosi valtelėje jie atsidūrė mirties pavojuje ir tada leit. Whittaker meldėsi: — Dieve, tu žinai, ką mums reiškia vanduo. Viešpatie, juk tai Tavo galioje — siųski debesį atgal. Tau tai nieko nereiškia, bet mums tai reiškia gyvenimą.

     Leitenantas sakėsi, kad jis tada kalbėjęs į Dievą, kaip kalbėtųsi į savo tėvą. Ir pasakoja, kaip debesys ėmė grįžti atgal, net rodėsi jiems, prieš vėją. Lietus jiems padėjo susidaryti gausias vandens atsargas ir išmaudė jų saulės nudegintus kūnus.

     Seniau plačiai pasaulyje pagarsėjo Olandijos jaunutės mergaitės Anne Frank dienoraštis. Ji tada rašė, slapstydamasi nuo nacių, kurie Bergeno Belseno lageryje buvo išžudę penkiasdešimt tūkstančių nekaltų žmonių. Jos dienoraštį skaitė milijonai žmonių ir daugeliui paliko gilų įspūdį jos dienoraščio žodžiai:

     —    Kiekvienam, kuris jaučiasi nelaimingas, ilgesio kankinamas ar susirūpinęs, geriausia yra pasišalinti, kur jis liktų vienas, tik stebintis dangų, gamtą, ir pabūtų su Dievu. Tik tada žmogus pajunta, kad viskas darosi, kaip turi dėtis, ir kad Dievas nori, jog mes būtume laimingi tame gražiame pasaulyje.

     Kiekvienam labai patartina paskaityti 1992 metais išleistą giliai apsiskaičiusio, įžvalgaus gamtininko jėzuito John M. Scott naują knygą: “Discovering God: Life’s adventure”. Jis taip patraukliai iš gamtinių faktų veda į Dievą. Knygos pabaigoje dar jis pasakoja, kaip 1988 m. sniegu padengtuose Adamello šiaurės Italijos kalnuose popiežius Jonas Paulius II, net 10.300 pėdų aukštyje, aukojo šv. Mišias ir pamoksle kalbėjo apie bendravimą su gamta, Dievo atradimą ir jungtį su juo. Jis pabrėžė, kad žmonija turi tą idėją pasisavinti, nes tai ves į dvasinę taiką ir ramybę bei taiką tarp tautų... Kalnai mums primena, kad mes turime pakilti ne vien materiališkai, bet ir dvasiškai. Savo knygą rašytojas, gamtininkas, mokslininkas J.M. Scott baigia M. Padovani žodžiais:

     —    Jėzus mus moko trijų svarbių tiesų: Dievas visada mus myli, Dievas visada atleidžia, Dievas yra visada su mumis. Religija mums neša ramybę, džiaugsmą, viltį, paguodą. Jeigu mes to nejaučiame, tai yra kažkas negero su mumis, o ne su religija.

     Tas pats autorius John M. Scott, S J, kiek anksčiau skaitančiai publikai yra davęs kitą nuoširdaus dėmesio vertą knygą: “Withou Thorns, it’s not a Rose”. Čia gal daugiau išryškinama religijos paguoda, atkreipiant dėmesį, kad jei ir pasitaiko spyglelių, tai be jų nebūtų džiaugsmingųjų rožių.

    Nobelio laureatas Charles Towner savo knygoje išryškina, kaip mokslas iš devynioliktojo šimtmečio materializmo pasikeitė, kad jaučia, jog žmogui abudu dalykai yra reikalingi — kaip mokslas, taip ir religija.

     Knygoje primenama, kaip didysis erdvėlaivių pradininkas dr. Wernher von Braun brangino religiją. Kaip žmogus nėra matęs elektrono, taip nemato ir Dievo, bet abiejų tikrovę reikia tikėti.

     Tikėjimas į Dievą yra didelė tiesa, bet taipgi ir didelė paguoda. Prieš keletą metų laikraščiai rašė apie berniuką, kuris buvo netoli mirties East St. Louis mieste. Jis sirgo kaulų smegenų vėžiu. Nuvykdavo jo lankyti žmonės iš Illinois valstijos. Vienas jį paklausė, ar jo nenuliūdina mintys apie mirtį. Berniukas atsakė:

     —    Kai aš pagalvoju, kad mirsiu ir nueisiu pas Dievą, net man gaila, kad dar reikia laukti.

     Ann Blyth džiaugėsi, kad motutė ją išmokė, jog tikėjimas yra nesibaigiančio džiaugsmo pagrindas.

     Plačiai kartojami ir Reinholdo Niebuhr žodžiai:

     —    Dievas man duoda giedrumo pažinti tuos dalykus, kurių negaliu pakeisti, duoda ryžto pakeisti tai, ką galiu, ir duoda išminties įžvelgti skirtumą tarp jų.