Prieš kiek laiko paplito toks vaizdelis, kuris išreiškia tą žmogaus vidinę kovą suprasti, atrasti Dievo pėdsakus savo gyvenime. Štai pateikiu jį lietuvių kalba. Autorius nežinomas.

Vieną naktį žmogus susapnavo nuostabų sapną:
Štai jis eina pajūriu drauge su Viešpačiu.
Žiūri — debesyse vienas po kito pasirodo
jo praėjusio gyvenimo vaizdai.
Kiekvienam vaizdui išnykus, žmogus žvelgia žemyn:
mato pėdsakus smėlyje — savus ir Viešpaties.

Taip, lyg filmų ekrane, suspindi ir išnyksta
visi svarbesni jo gyvenimo įvykiai, jis pastebi:
kai įvykiai tamsūs, smėlyje tik vieni pėdsakai.
Žmogui suspaudžia širdį, jis klausia Viešpaties:
"juk žadėjai, Viešpatie, jei seksiu Tavimi,
ir Tu eisi drauge su manimi...
Kodėl, kai man buvo sunku, Tu nėjai kartu?
Kur Tu tada buvai? Kodėl likau vienas, apleistas?"

O Viešpats jam taip atsakė:
"Mano mielas, mielas vaikeli, negi nesupratai?
Negi dar netiki, kaip labai tave myliu,
Kad niekuomet tavęs neapleidau ir neapleisiu?..
Smėlyje matai tik vienus pėdsakus —
tie pėdsakai Mano. Tada aš tave nešiau..."