(tęsinys)

ALGIRDAS PALIOKAS, S J

Arenoje didysis melagis

     Ar pameni, kokiais suktais argumentais piktoji dvasia apgavo rojuje pirmuosius tėvus? Jie tikrai jokio blogio netroško ir nesiekė. Tiesa, ką Dievas draudžia, buvo aišku, bet tai juk taip nepagrįsta, neargumentuota... Uždrausta ir tiek. O Balsas sakė, kad to vaisiaus veikimu jie įgausią naujas galias, priartėsią dar daugiau prie Dievo, nes pažinsią, kas gera ir kas bloga. Lyg viskas gera, gražu, o pasekmės — žmonijos tragedija. Ne veltui apaštalas Paulius įsakmiai mus ragina: “Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis” (Ef 6,11-12). Jei apaštalas tvirtina, jog mes kovojame ne su viena piktąja dvasia, o su didele jų daugybe, priklausančių kelioms armijoms, juk reikia tuo tikėti. Kaip tik todėl mums ir reikalingi visi Dievo ginklai. Tyli malda savo kambaryje — tai tik vienas Dievo ginklas. Jis per silpnas prieš tokias armijas.

Šauksmas audroje   V. Petravičius

     Gal ir nelengva bus Tau patikėti, bet kunigystės šventimais kunigas gauna vadinamąją dvasių atpažinimo dovaną. Todėl jam nesunku nustatyti, iš kur žmogui ateina naujos mintys, paraginimai ir įkvėpimai. Tavo laiške išvardinti tau nauji teiginiai ir nauji posūkiai iš tikrųjų nėra jokia naujiena. Neįsižeisk, bet Tavo naujasis tikėjimas — tai vienas iš seniai piktojo naudojamų sėkmingų metodų palaipsniniam akių apdūmimui ir nepastebimam žmogaus suklaidinimui ir nugalėjimui. Kiti mato, o pats žmogus nė nepastebi, kaip jo sveikas protas priima vieną po kito klaidingiausius teiginius, kaip keičiasi jo tikėjimas, pasaulėžiūra, doros vertybių skalė. Lygiai taip ir vėliau nejaučia, kaip nuo aukšto doros lygmens pamažu, bet nesulaikomai slysta vis žemiau ir žemiau. Pradžioje piktasis visada pateikia kažką nenuginčijamai tikra, o toliau jau drąsiai siūlo klaidinančius teiginius, iš pirmo žvilgsnio gana realiais ir tikrais atrodančius. Po šių jau eina net didžiausių klaidų pasiūla. Pagal Tavo laiško mintis atskleiskime šio didžiojo melagio priemonių arsenalą:

     —    Kreipkis į Kristų be tarpininkų.

     —    Nebeik į Bažnyčią.

     —    Tikrasis Dievo pažinimas ne iš Bažnyčios bei jos tarnų, o iš mūsų pačių.

     —    Pasidaryk kunige pati sau.

     —    Remkis vien savo sveiku protu.

     —    Klaidų nevadink nuodėmėmis.

     —    Susidaryk savo moralinį kodeksą.

     —    Žemėje nėra autoriteto, kurio būtų verta klausyti. Tu pati juo būk! Juk ir pati gerai žinai, kas gera ir kas bloga, kas tiesa ir kas netiesa. Eik naujais keliais, kurk savitus principus, gyvenk gyvenimą laisvą, laimingą, nuo nieko nepriklausomą...

     Pirmas patarimas asmeniškai maldai tikrai puikus, o kiti kiti... Paskutinis — mano išvada iš Tavo teiginių. Panašiai ir net dar “didingiau” pamąstė danguje Šviesos Nešėjas — Liuciferis, panašiai ir pirmieji tėvai nepaisė draudžiančio Dievo autoriteto. Tik kokia trumpa buvo ta jų didybės laimė!

     Nuo apaštalų laikų panašiai “praregėjusių” milijoninė grandinė atėjo iki mūsų laikų ir rangysis, taip vyniosis iki pasaulio pabaigos. Visi jie daugiau ar mažiau kritikavo Bažnyčią, keitė, kai ką apėjo, kai ką nutylėjo, žodžiu, “tobulino”, jų nuomone, netobulą katalikų tikėjimą. Klaidingų tikėjimų kūrėjai visada susilaukdavo pasekėjų. Ilgainiui viena klaidatikystė nusilpdavo, užgesdavo. Ją pakeisdavo kita, o kartais ir ne viena. Amžių bėgyje žymios šios srovės: arijanizmas, pelagijanizmas, nestorijanizmas, monofizitizmas, protestantizmas, reformacija, anglikonizmas, jansenizmas, galikanizmas, modernizmas ir t.t. Krikščionybė patyrė ne tik pakankamai sunkumų iš ją supančio pasaulio pusės, bet ir iš savo vidaus. Ne bet kokie jos vaikai, o vieni iš gabiausių ir mokyčiausių, ėmęsi “tobulinti”, nusirito į klaidatikysčių pelkes.

     Ar žmogus gali ką nors padaryti tobuliau už Dievą? Savaime aišku, jei kas pasakytų “taip”, tai būtų vien apsigavimo ir šėtoniškos puikybės išraiška. Tačiau kai kam pasirodo, jog tikėjimo sričiai tai negalioja, jog čia jo asmeninis reikalas, jog šioje srityje jis galįs daryti, ką nori. Sveiku protu mes negalime suprasti, kaip vėlgi sveiko proto žmonės gali keisti Dievo duotą tikėjimą ir dorą. Tai, ko mokė Kristus, apaštalai, jų mokiniai, kai kam pasirodydavo netobula, netikra. Ir jie, praėjus nuo Kristaus laikų keliems ar net keliolikai šimtmečių, Kristaus ir apaštalų nei matę, nei girdėję, pradeda aiškinti, kad, girdi, Kristus ne to mokė, kad jie geriau žiną Kristaus mintis bei siekimus ir galį teisingai paaiškinti dalyką. Jiems atrodo, kad Kristus, įkūręs Bažnyčią, paliko ją likimo valiai, o žmonės darė ką tik norėjo su Kristaus mokslu. Tuo tarpu Bažnyčia Kristaus palikimą saugojo kaip savo akies vyzdį ir neleido nieko keisti. Šventasis Raštas yra pagrindinis Apreiškimo šaltinis. Jį verčiant iš senųjų kalbų į reikiamas kalbas, nebuvo leista įnešti jokių pakeitimų. Čia pirmas argumentas. Antras: Bažnyčia yra Kristaus mistinis kūnas ir jo galva — Kristus. Tai sugalvojo ne Bažnyčia. Šią vienybę tarpusavyje ir su Kristumi iškilmingai deklaravo prieš mirtį pats Išganytojas: “Aš esu vynmedis, o jūs šakelės” (Jn 15,5). Taigi

     Bažnyčios neregimoji galva yra pats Kristus, o regimoji — Šv. Tėvas. Bažnyčia, vienybėje su popiežiumi, suklysti negali, nes popiežius turi Dievo duotą neklaidingumo dovaną tikėjimo ir doros srityse. Trečia: Bažnyčiai vadovauja Šventoji Dvasia: aš paprašysiu Tėvą ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liks su jumis per amžius, — Tiesos Dvasią” (Jn 14,16-17). Dar didesniam mūsų problemos aiškumui, pažiūrėkime, ką apie tai sako aukščiausias po popiežiaus autoritetas: “Tai, ką skelbė apaštalai ir kas ypatingu būdu yra išreikšta įkvėptose knygose, turėjo būti nuolatiniu paveldėjimu išsaugota iki amžių pabaigos. Todėl apaštalai, perduodami tai, ką patys gavo, ragina tikinčiuosius laikytis paveldėtojo mokslo, kuris yra juos pasiekęs gyvu žodžiu arba laiškais (plg. Jud 3). O perdavė apaštalai visa, kas padeda Dievo tautai šventai gyventi ir didėti jos tikėjimui. Taip Bažnyčia savo mokslu, gyvenimu bei kultu įamžina ir perduoda visoms kartoms save pačią ir tai, ką ji tiki” (Dogminė konstitucija: Dieviškasis Apreiškimas. II Vatikano Susirinkimo dokumentai, Krikščionis gyvenime, 1967, 107 p.).

     Bažnyčia savo doktrinoje neklysta. Tačiau kai kurie silpnieji ir nepašauktieji jos tarnai, deja, gali klysti. Juos klaidina, beje, ne protas, o ydingas gyvenimas. Nors įsitikinimai keičia gyvenimą, bet ir gyvenimas keičia įsitikinimus.

     Sugrįžkime prie Tavo laiško klaidingų teiginių. Ką sako, kur jie veda? Kadangi Bažnyčia skelbia tikrą tiesą tikėjimo ir doros srityse, tai neik į bažnyčią, tada bus lengva Tave suklaidinti. Būk kunige pati sau, tada galėsi apspręsti, kaip Tu norėsi, kas bloga, kas gera. Tau nereikia jokių autoritetų: Tavo sveikas protas yra aukščiausias autoritetas. Nevadink nuodėme to, ką žmogus dėl savo žmogiškumo padaro. Geriausia būtų, jei susidarytum savo moralinį kodeksą. Tuomet ir sąžinė bus rami, ir Tu pati būsi aukščiausiu autoritetu ir tikėjimo, ir doros dalykuose, Tu būsi kaip Dievas. Paskutinieji sakinio žodžiai Tave gąsdina, Tu juos kategoriškai atmeti, niekas Tavęs neįtikintų, kad taip galėtų kada nors atsitikti. Bet Tu jau esi šio kelio pradžioje. Tau nematyti, kokie šiurpūs dalykai slypi jo gale. Šio kelio įkvėpėjas ir vadovas puikiausiai žino, jog ir pirmieji tėvai, ir visi, lemtingai suklydę, niekada nebūtų nė žingsnio žengę ta kryptimi, jei būtų žinoję finalą.

     Kaip tik todėl pasaulyje tiek daug blogio, kadangi žymi žmonijos dalis vadovaujasi klaidingais postulatais. Klystantis žmogus nekaltins savęs, o vien kitus. Įdomi žmogaus psichologijos detalė: kuo aukščiau jis pakyla dvasingume, tuo dažniau jo kritikos smaigalys nusigręžia nuo kitų ir atsigręžia į save. Valstybėms vadovauja tie patys — klystantys. Todėl ir graužia žmonijos gerovę neišsprendžiamos taikaus sugyvenimo, socialinės, ekonominės ir aibė kitų problemų. Bet kodėl gi tas sveikas ir išlavintas protas, nepripažįstantis aukštesnių autoritetų, ne tik kartais suklysta, bet yra daugiau ar mažiau klaidose paniręs?

     Žmogaus minčių ir visos jo veiksenos yra trys šaltiniai: pats žmogus, piktoji dvasia ir Dievas. Nežiūrint, kuris šaltinis kildina mintis, troškimus ar idėjas, žmogui atrodo, jog visa tik iš jo paties. Pikto dvasia gudresnė už genialiausią žmogų. Ji moka taip priverčiančiai įtaigauti, kad žmogus taip ir būtų jos valdomas, jei ne Dievo balsas. Mes stebimės žiauriais pagonių papročiais, negalime suprasti tėvų, žudžiusių savo vaikus stabmeldiškų apeigų metu ir po to juos valgiusių. Kiek daug žemėje yra buvę įvairiausių nukrypimų ir iškrypimų, į kuriuos buvo nuvedęs ne pamišęs, o sveikas protas. Jų ir dabar yra.

     Po atpirkimo žmogaus situacija pasaulyje iš esmės pasikeitė. Kristus paliko žmonijai Bažnyčią, tiesos arbitrą, kuri ne tik moko tikėjimo ir doros dalykų, bet turi dar ne vieną ir be galo svarbią žmogui pasiuntinybę. Be abejo, esi pastebėjusi, jog gėrio siekime žmogus daug nori, o mažai gali. Dievas tai žino ir per Bažnyčią teikia didelę dvasinę galią, kurią vadiname malone.

     Galutinis žmogaus tikslas yra ne gamtinio lygmens, o antgamtinis. Todėl savo jėgomis tą esmiškai jam skirtingą antgamtinį laimės pasaulį pasiekti negali. Kaip žmogus negali akimirksniu persikelti į kitą planetą, nors ši erdvė — gamtinis pasaulis, lygiai taip negali įeiti į antgamtinį, jam nepavaldžių jėgų tvarkomą pasaulį. Be antgamtinio pasaulio Valdovo nė žingsnio nei į ten, nei tenai. Malonė ir yra galia, leidžianti žemėje gyvenančiam žmogui būti kartu ir gamtiniame, ir dalinai antgamtiniame pasaulyje. Griežtai apibrėžiant, malonė — tai Dievo dovanos, kurias jis duoda antgamtinėje srityje, kad patektume į laimingųjų antgamtinį pasaulį. Visa tai yra dovanos, neužtarnautos, nepriklausančios mums, į kurias mes neturime jokios teisės. Dievas jas teikia todėl, kad esame atpirkti, dėl savo dieviško gerumo ir dosnumo.

     Aptardami malonę, įžvelgiame trečiojo Švč. Trejybės asmens veikimą. Šventoji Dvasia yra malonės autorius ir šaltinis. Malonės dėka mes tampame Dievo vaikais ir įpėdiniais (plg. Rom 8,14-17), netgi dieviškosios prigimties dalininkais (plg. 2 Pt 1,3-4). Naujausias platusis Katalikų Bažnyčios katekizmas malonę aptaria taip: “Malonė — tai dalyvavimas Dievo gyvenime. Ji įveda mus į Švč. Trejybės gyvenimo intymumą: Krikštu žmogus dalyvauja malonėje Kristaus, esančio mistinio kūno Galva. Kaip įvaikis žmogus gali vadinti Dievą Tėvu kartu su vieninteliu jo Sūnumi. Jis gauna gyvenimą Dvasioje, kuris į jį įlieja meilę ir formuoja Bažnyčią" (Cathéchisem de L’église catholique. Mame/Plon, Paris, 1992, 413 p./. Pasirodo, mes jungiamės su visais Švč. Trejybės asmenimis. Krikštu — su Kristumi, nes tampame mistinio kūno, kurio jis yra Galva, nariais. Esame atpirkimu įsūnytieji vaikai, tai Dievas yra mūsų Tėvas. Su Šventąja Dvasia jungiamės jos teikiamomis malonėmis. Ką dar duoda Bažnyčia?

     “Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas, arba ženklas bei priemonė, glaudžiai jungčiai su Dievu ir visos žmonių giminės vienybei” (Dogminė konstitucija: Bažnyčia. II Vatikano Susirinkimo dokumentai, Krikščionis gyvenime, 1967, 15 p.).

     “Kada tik atnašaujama ant altoriaus kryžiaus auka, yra vykdomas mūsų atpirkimo darbas” (t.p. 16 p.).

     “Eucharistinės duonos laužymu tapdami tikrais Viešpaties kūno dalininkais, sueiname draugystėn su juo ir tarp savęs” (t.p. 21 p.).

     “Kristus, vienintelis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią — tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę — šioje žemėje įsteigė kaip regimą organizaciją ir be perstojo palaiko; ja visiems skleidžia tiesą ir malonę” (t.p. 23 p.).

     Taigi, miela dvidešimtmete mergaite, kur nueisi savųjų įsitikinimų vedama? Jei atmeti Bažnyčią, Kristaus mistinį kūną, atmeti ir to kūno Galvą — Kristų. Tuo pačiu atmeti ir Šventąją Dvasią, nes be Bažnyčios įprastinėje išganymo tvarkoje nėra nuteisinimo ir malonės. Primenu Tau vieną dėsningumą, kurio nežinojai: kiek užveri duris gėriui, tiek atsiveria blogio durys. Tu šito nepastebėjai, o man jau matyti, jog pastarosios jau prasivėrę. Ir vėlgi nuolatos ir tau nepastebint per jas plūsta gėriu prisidengęs blogis. O Tu to nematai ir nė nejunti.

(Tęsinys kitame numeryje)

■    Popiežiui lankantis Lietuvoje, ruošiasi atvykti daug užsienio korespondentų. Tuo metu Lietuva bus pasaulio dėmesio centras. Milijonai žmonių visuose žemynuose stebės televizijoje Jono Pauliaus II žingsnius. Atvyks daug maldininkų iš užsienio kraštų. Numatoma jaunimo delegacija iš Prancūzijos. Tarp vyskupų komisijos ir vyriausybės atstovų vyksta pasitarimai, kaip sklandžiau suorganizuoti popiežiaus priėmimą.

■    Atvykęs į Lietuvą, popiežius aukos šv. Mišias Vilniaus Vingio parke.