Spausdinti

ELENA ŠIDLAUSKIENĖ

2. Įžengus mokyklon

     Paišiau, braižiau tą mokytoją, kuri atvers mokyklos duris. Atvėrė. Aš — ne viskas, jūs, jaunieji, — ne niekas, pagarba jums nepažeidžiama.

     Mokytojas — kaip saulė, — turi vienodai šviesti ir gėlei, ir piktžolei. Kiekvienas mokinys — Dievo tvarinys. Reikia raktą rasti į mokinio širdį. Ar nebūna, kad pagyrimu daugiau laimi negu barimu, peikimu? Dešimtokės mokykloje margai, neskoningai apsirengusios. Kenčiu sukandus dantis. Dar neatėjo laikas... Vieną dieną — visos su uniformomis. Pagiriu, kad tądien jos labai gražios. Ir — beveik visos kasdien ima vilkėti tiktai uniformas... Taigi reikia mokėti palaukti, reikia duoti šansą vaikui pasitaisyti. Vis tos kantrybės! Šiandien man ir tau, Vytuk, nesiseka. Gal rytoj bus mudviem laimingesnė diena? Kuo galiu tau padėti? Jokiu būdu nerėkauju. Palaukiu. Tačiau išreikalauti turiu. Tarkim, trečiąjį sykį nepadaręs, ką privalėjo padaryti, Vytukas būtinai turės atsakyti už savo aplaidumą ar nusikaltimą. Juk tai homo sapiens — privalo atsakyti už savo poelgius. “Krėsk kaip grūšią, mylėk kaip dūšią” — sakydavo viena šauni mokytoja lotyniste. Mokinys visuomet turi jausti mokytojo meilę. Aš nemoku tau, Vytuk, padėti. Myliu tave, gero linkiu, — tad siunčiu pas direktorės pavaduotoją, — jis gal tau padės. Nuo pirmųjų mokytojavimo metų labiausiai prisirišu prie didžiausių išdykėlių ir nelaimingųjų vaikų. Užsiverkčiau, jeigu juos pašalintų iš mano auklėjamosios klasės. Juk silpnam ir labiausiai klystančiam ir yra reikalingiausia mokytojo meilė, užuojauta, supratimas, pagalba (vėl atsiminkime Kristaus mokymą žodžiais ir poelgiais).

Motinos meilė   Dolci

     Aš — mokytoja, vyresnė už mokinius, išmintingesnė, — tad turiu įrodyti klasei, kad ji — bendruomenė, kaip bendruomenė yra ir mokykla ir t.t., ir t.t. Klasėje turi būti šeimyniški santykiai. Kaip aš galėčiau įžeisti kurio nors vaiko orumą jo bendraklasių akivaizdoje? Pažeminimu nevalia siekti sudrausminti, — šitaip dar paaštrinsi krizę. Kas besielgs krikščioniškai, jeigu ne mokytojas? Vos ne visi dešimtokai kuria eilėraščius. Pasidžiaukim visa mokykla, — iškabinam tuos kūrinėlius mokyklos koridoriuj, stende. Net pačiame blogiausiame mokinyje turiu pastebėti tikrai jame slypinčias vertybes, ir tegu jos pražysta, subręsta — atsiskleidžia. Anava mokinukas — neūžauga. Vargas mokyklai, jeigu kas tą vaiką pajuoks. Netgi gailestis jį žemintų. Silpnas, nesveikas turi būti lygus tarpe lygių, pagarbos vertas. Mūsų mokykloje yra vaikų namų auklėtinių. Jie — artimiausieji mano vaikai. Neatsinešė parkerio? Žinau aš tuos vaikų namų gyvenimo “įstatymus”. Anokia tai tragedija. Paskolinu parkerį. Grąžina. Jei reikės, ir kitąsyk paskolinsiu. Smulkmena!

     Sakau, jeigu aš stengsiuosi suprasti mokinį, gal ir jis mane, susirgusią, klystančią... supras, gal supras ir kitus mokytojus, draugus, artimuosius bei svetimus žmones. Štai minėtųjų vaikų namų augintinių iš karto šeštokai nekentė, užgauliojo. Pakalbėjau, į širdeles beldžiausi, vaizduotę. Pati našlaitėlius pagloboju. Ir šiandieną sakosi pamilę tuos bedalius.

     Iš Vakarų atvykusieji stebisi, kad mūsų vaikai nedrąsūs, nemoka bendrauti. Lazda turi du galus. Mūsų katalikiškosios mokyklos auklėtiniai (dauguma) gal ir tylučiai, bet, ačiū Dievui — jie ir šėtoniškoje veikloje neaktyvūs (girtavime, ištvirkavime ir pan.).

     Visgi manyčiau, puiku, kai visi — broliai seserys — rankomis širdimis, na, kalbomis, susikabinę, tačiau geras, turtingos sielos mokytojas, kaip ir bet kuris gilus žmogus, turėtų norėti ir mokėti pabūti ir vienas. Man, kaip introvertei, siaubą kelia žmogaus veržimasis į šurmulį. Taip gali ir amžių baigti, savęs nepažinęs, savo dvasios reikalų nepastudijavęs, nepasitvarkęs. Vaikus irgi reiktų paruošti ne tiktai bedravimui, bet ir savanoriškai, turiningai vienatvei.

3. Pamokoje

     Per pamoką negalime apsiriboti tiktai mokslo žiniomis, taip pat ieškosime atsakymo į įvairius būties klausimus. Juk mano tikslas —    ne gaminti žinių prigrūstą robotą, o formuoti asmenybę. Gėda, mokytoja, jeigu užauginsi bestuburius “kalikus”. Reikia vaikams duoti mokslo dominantes — išmokyti pagrindinių dalykų. Žmogų reiktų parengti savarankiškiems moksliniams ieškojimams. Kas iš tų žinių, jeigu žmogus nesugebės gyventi pagal jas. Tegul vaikai mokosi logiškai mąstyti, —    tegul iš viso išmoksta naudotis savo smegenimis tarsi instrumentu. Te žinios neužgožia vaiko fantazijos, kūrybingumo, intuicijos galių. Gal kitąsyk galima labai nekibti prie mokinio už jo daromas klaidas, jei įžvelgei jame kūrybinių sugebėjimų. Kūrybingumą gal net reikėtų labiau vertinti už nuogų faktų žinojimą. Reikia leisti mokiniui laisvai išsakyti savo nuomonę. Neužgesinkim mokinio, — tegul jis auga aktyvus. Aktyvumu turėtų kunkuliuoti ir mokytojas. Štai rašo šeštokėlis, kaip praleidęs žiemos atostogas. Užmiršęs rašinėlio temą, pačiais gražiausias žodžiais ima pasakoti apie savo mylimiausiąjį žmogų —    “Babą”. Negi aš galiu išdrįsti tam kūdikiui pasakyti, kad “baba” — rusicizmas, — turėtų būti “senelė” kad nukrypęs nuo temos... Jis turi, myli “Babą” o ne kokį “rusicizmą” ar “senelę” ir jai pavaizduoti randa pačius meniškiausius žodžius.

     Taigi, nori nenori, vis baksteli į būties problemas, -— išeina iš kalbos. Ir nebijau aš su vaikais per pamoką pasikalbėti, tarkim, apie mirtį, iš kurios taško būties prasmė žymiai aiškiau matosi. Man visų svarbiausia —    ugdyti moralines mokinio vertybes, meilę Dievui, žmogui, Tėvynei. Neleistina nė sekundei pamiršti mokinio fizinę ir dvasinę sveikatą. Teauga mokykloje vientisa asmenybė.

     Mokytoja ir klasė — bendruomenė. Mes visi kartu ieškome tiesos. Suklysta mokinys, gali suklysti, kažko nemokėti ar silpnai temokėti ir mokytojas. Aš visuomet prisipažįstu mokiniams, padariusi klaidą, pasisakau ko nors nemokanti ar mokanti silpnokai. Negi kitaip galėtų elgtis krikščionis? Ir, gal ir keista, mokiniai dar labiau priartėja prie manęs, — mums taip jauku, malonu kartu būti...

     Kaip minėjau, informacijos per pamoką pateiksiu nedaug, ji atspindės dėstomo dalyko esmę, bus pedagogiškai ir psichologiškai motyvuota. Pamoka turės praeiti kuo įdomiau, prasmingiau. Gal nebūtina per pamoką išdėstyti nuo “A” iki “Z” einamą temą. Juk mokiniai ir patys gali savarankiškai iki galo išgvildenti tą medžiagą. Arba patys gali kitai pamokai naują temą ruoštis. Visų svarbiausia —    mokinius taip nuteikti pamokai, kad jų akys būtų spindinčios, o ne apsiblaususios. Jeigu matau, kad vaikai apsnūdę, išvargę, prislėgti, galiu ir kokiu nuotykėliu juos išjudinti. Kaip išlaikyti mokinių dėmesį? Negrūsiu savo dalyko jėga į jų gerkles. Reikia, kad mokiniai pajustų to dalyko reikšmę savo gyvenime. Pasaulis — vientisas kūrinys. Vadinasi, mokiniai turi pajusti visumą. Tad neapsieisiu be ryšio tarp disciplinų. Ypač negaliu atsiriboti nuo istorijos. Mokiniai turi istoriškai suvokti savo tautą, save. Paprastų dalykų negaliu aiškinti painiomis sąvokomis. Pamoka —    tai kūryba. Vis girdžiu, kaip mokytojai ištroškę metodikos studijų. Teatleidžia man Viešpats, bet, mano nuomone, turinčiam patirtį, gabokam mokytojui gatavų receptų beveik nereikia, — gal tik šiek tiek. Individuali metodika, man rodos, mokiniams pati nenuobodžiausia. Protas, širdis, patirtis, kūrybinė dvasia turi pasakyti, kaip vyks tavo pamoka. Jei aš tikrai gerbiu, myliu mokinį, iš tiesų jausiu atsakomybę kuo kūrybingiau dėstyti savo dalyką. Mokytojas turi pasižymėti lankstumu, — turi jausti situaciją. Per tą pačią pamoką gali tekti pakeisti bent kelis metodus. Apie savo metodus sprendžiu aš pati, jie priklauso nuo mano asmenybės. Puiku — pamokos — diskusijos. Man jos — jokia naujiena. Kaip sekėsi, taip šitokio pobūdžio pamokas vedžiau dar “prie L. Brežnevo...” Įvertinu aktyviai dalyvavusius diskusijose. Stengiuosi mokiniams nenumušti ūpo, — kiek įmanoma, ieškau gero jų atsakymuose. Tačiau apgaudinėti mokinių negaliu, — negąsdinu, nebauginu, bet tegu žino, ko nemoka, kas nesiseka. Tūkstantį sykių iš lietuvių ir vakariečių pedagogikos žinovų teko girdėti mintį, jog geras mokytojas kuo mažiau kalba per pamoką, — svarbiausia — žino, ko jis stovi prieš klasę; darbuojasi mokiniai. Mano galvele, jeigu mokytojas neprastas oratorius, tai kodėl jam neleistinos pamokos — lekcijos? Tarkim, dvyliktokams, sakyčiau, netgi naudinga pratintis prie paskaitėlių, kad aukštosiose mokyklose jiems tai nebūtų netikėta. Nežinau, nežinau, bet man ne sykį yra buvę, jog ir skambutis į pertrauką nuskambėjęs, o mokiniai nė nekrusteli — prašo, kad dar papasakočiau. Juk mokytojo tikslas — bent neblogas rezultatas, kurį sužinai, patikrinęs mokinių žinias. O jeigu naudos yra iš lekcijinių pamokų, kodėl gi jų turėčiau atsisakyti? Tarp kitko, norėdama išjudinti mokinius, ko tiktai nesigriebiu! Kitąsyk netgi nesąmonę lepteliu, kad jie pykteltų ant manęs ir šitaip užsidegtų, imtų įrodinėti savo požiūrį...

4. Katalikiškosios mokyklos mokytoja

     Katalikų vidurinės mokyklos mokytoja. Taip, tai vidurinė mokykla, kurioje mokinius auklėju, mokau. Daug uždavinių kyla mokytojui. Gali juose ir susipainioti. Ogi visų svarbiausia šioje mokykloje — kurti katalikiškąją bendruomenę. Čia aš įprasminu savąją meilę žmonėms.

     Ogi kokios mano žinios apie katalikybę? Deja, deja!.. Vargšelė sovietinė mokytojytė... Tiesa, katalikų vaikas, tačiau, nors širdin neįaugusio, tačiau prie plunksnelių vis dėlto prilipusio sovietinio ateizmo per keletą metelių kaip žąsis nenusipurtysi... Skaityti. Pasiklausyti už save daugiau žinančių. Su mokytojais bei mokiniais šituos dalyvius studijuoti ir studijuoti...

     O gyvasis sakramentinis gyvenimas? Apie save — patylėsiu (į bažnyčią, žinoma, einu). Tačiau man aišku viena, kad katalikiškos mokyklos mokytojui jis, be abejo, būtinas. Galėtum teisintis, jog pasenę ar okupacijos laikotarpiu prastai parengti negabūs kunigai, net religingųjų lietuvių gal didžioji dalis — silpno tikėjimo... Tačiau — esi mokytoja. Pati gi vadovauji kitų dvasiniam brendimui. Taigi turi pati dvasiškai bręsti. Ir — kuo greičiau. Deja, ničniekuo nepasiteisinsi...

     Katalikybė turi įaugti į etninę kultūrą. Šito siekti — irgi tavo pareiga. Tavo mokykloje katalikybė turėtų būti laikoma etninės kultūros pagrindu.

     Katalikiškąją bendruomenę kartu su savo mokyklos mokytojais ir mokiniais kurk ir už mokyklos ribų. Palaikyk ryšį su parapija. Apaštalaukite kitose mokyklose. Mažieji apaštalai tegu nuneša ir ten, kas gero pas jus. Jūsų pareiga — visuomenės evangelizacija. Juk kiek Telšiuose yra nepažinusių tikėjimo! Ir sakau aš sau: tu ypač turi galimybių tai daryti, tam vadovauti, — esi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, pati šį bei tą dar parašai...

     Kas diena lašas po lašo daryk viską, kad šitos mokyklos auklėtiniai džiaugtųsi lankyti šią mokyklą. Tačiau vis budėk: tegu jūsų vaikai nelaiko savęs aukštesniais už kitus, kitų tegu kartais neniekina. Taigi katalikybė — mūsų mokyklos bendruomenės esmė ir skirtybė, idėja ir dvasia; ji persunkia tavo ir kitų, šičia esančių, darbą. O dirbti reikia ir reikės — daug.

5. Vargo Lietuvėlėje

     Nuo žmogaus auklėjimo pradedam atnaujinti Lietuvą...

     Aš, Telšių katalikų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, turėčiau kalnus versti. Vargo Lietuvėlę, jos žmones, vadinasi, ir mane spaudžia ekonominiai sunkumai (sako, jie — ne patys svarbiausi). Ir pas mus atkeliauja pasaulio dvasią graužiančios bacilos. Kaip išauginti idealizmą nepritekliuje arba nenormaliame turte? Nėr pinigų. Norint apsiginti save ir savo kūdikius nuo bado bei pridengti kūną kokiu rūbeliu, prisiglemži krūvas pamokų. Jos ir besotė buitis suryja visą tavo laiką. Sidabro gijų plaukuose vis daugėja, — rodosi, per anksti... Galva vis sunkiau bepakyla aukštyn. Į amžinąjį poilsį (ne iš gero gyvenimo, ne iš gero...) jau išlydėjai ne vieną, net jaunesnę už save pažįstamą mokytoją. Kiek ištvers tavo sveikata? Dvasia?

     Ideali šių laikų Lietuvos mokytoja privalo pakelti gal net daugiau, negu jai įmanoma. Tai jos šventa pareiga. Girdi, privalo! Aukštyn žylančią galvą! Anava, žydrynėje Vilties Žvaigždelė kaip spindi... Tegul padeda šitai mokytojai Dievas.

■    Šv. Kazimiero seserys iš Čikagos per “Caritas” gana gausiai siunčia į Lietuvą prieglaudoms drabužius, žaislus, vaistus.

■    Lietuvoje užregistruota apie 600 narkomanų nuo 20 iki 40 m. amžiaus. Gydytojai sako, kad jų yra žymiai daugiau. Narkotikų vartojimas sparčiai plinta tarp paauglių.

■    Lietuvos ateitininkų federacijos antrojo suvažiavimo dalyviai gruodžio 13 d. kreipėsi į naująjį seimą bei vyriausybę, reikšdami viltį, kad bus tęsiami nepriklausomybės atstatymo ir valstybingumo tvirtinimo darbai, toliau kuriama demokratinė ir teisinga visuomenė. Ateitininkija pasiryžusi ugdyti dvasines, kultūrines ir tautines vertybes. Prašė leisti demokratiškai veikti visoms jaunimo organizacijoms.

■    Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija, įkurta kun. Prano Masilionio, SJ, su visomis postulantėmis dabar turi daugiau kaip šimtą narių. Jos pamaldžios kaip kontempliatyvinės karmelitės ir veiklios kaip jėzuitai, kaip jų įsteigėjas. Jos daug nuveikė, kai okupantai komunistai naikino vienuolynus ir kalino vienuoles. Jos mokė vaikus ir kitus religinių tiesų; kur galėjo, pavadavo kunigus, drauge vesdamos gilaus pamaldumo gyvenimą. Joms privaloma kasdien pusė valandos mąstymo, kasdien kalba tris rožinio dalis. Dabar jos daug jungiasi į “Caritas” labdaros veiklą.