MARIJA A. JURKUTĖ
Žydros. Rausvos. Violetinės ir geltonos. Mažutės, vos įžiūrimos ir didumo sulig saule. Mano Tėviškės gėlės... Ir netiesa, kad jos negali kalbėti! Tai mes dar nemokame jų suprasti. O tereikėtų tik įsiklausyti, ir žiedai papasakotų apie krintančius lietus, apie mergaitę, atėjusią prisiskinti varpelių, jie galbūt padainuotų dainą apie vėją.
Gėlės... Milijonai saulėtų žemės vaikų!
Gėlės, kad jose pasiklystų mažas dar bedantis žmogutis, išropojęs pakalbėti su bitėmis.
Puokštė gėlių pirmokui, kuris jas nuneš mokytojai.
Kažkas skubės į pirmą pasimatymą. Atbėgs mergaičiukė suvėjuotais plaukais ir didelė vyriška ranka išties jai dar rasotą ugninę gėlę.
Gėlės jaunavedžiams, pradedantiems bendrą pasaką. Ir visai visai nesvarbu, tai bus išdidžios kalijos, rožės ar pluoštas lauko ramunių! Svarbiausia, kad jos šypsotųsi. Vadinasi, pasaka bus graži.
Kur bebūtų žmogus, kaip ilgai beklaidžiotų keliais — jis visados ieškos traukinių, grįžtančių į gėlėtą Tėviškę. Sugrįžta lietuvis ir pirmiausia priglunda prie žemės. O ant mažučio žiedelio nukrinta ašara.
Kartais gėlės miršta nuo sunkių batų, kartais vėjas, neatsargiai žaidęs, pataiko pačion širdukėn. Taip atsiranda liūdnos gėlės.
Bet aš žinau! Aš žinau, kad vieną rytą visi pasaulio žmonės išeis sodinti gėlių. Žydrų! Rausvų! Violetinių ir geltonų! Ir visos Tėviškės pavirs linksmų gėlių miškais! Tegu greičiau ateina tas rytas...