DANUTĖ BINDOKIENĖ
Lietuvių liaudis žino pasaką apie žiaurų karalių, kuris, blogiems metams užėjus, įsakė išžudyti visus senus žmones, kad kitiems maisto užtektų. Kadangi pasakos paprastai turi laimingą pabaigą, tai ir tos karalystės seneliai pagaliau buvo išgelbėti, kai karalius suprato, jog kiekvienas žmogus reikalingas visuomenei.
Iš senosios mūsų pasakos peršokus į dvidešimtojo amžiaus pabaigos Ameriką, atrandame tikrovišką atitikmenį. Vienas Mičigano valstijos gydytojas (žinoma, už neblogą užmokestį) padeda seniems ir ligotiems žmonėms nusižudyti. Už tai jis nebaudžiamas, nors šis savo “paslaugą” atlieka visai viešai, o spauda bei žinių laidos televizijoje kiekvieną naują jo auką pamini kone su pasididžiavimu.
Marija su Kudikiu Rafaelis
Šio gydytojo veikla susilaukė ne tik plataus dėmesio, bet ir nemažo pritarimo. Pradedame vis dažniau girdėti žodį eutanazija, t.y. humaniškas žmogaus gyvybės nutraukimas. Maždaug taip pat, kaip dabar veterinarai “užmigdo” pasenusį ar sužeistą šunį.
Nepagydomų ligonių ar pasenusių žmonių žudymo galimybes atvirai diskutuoja ir kai kurios Vakarų Europos valstybės (ypač Olandija). Viskas, žinoma, pakišama po labai kilnia ir artimo meilės kupina idėja: girdi, kam turi žmogus kankintis, kai vis tiek jokios vilties pasveikti nėra? Ir tam žmogui, ir jo artimiesiems tai didelė našta, o dar didesnės išlaidos. O kai žmogus artimųjų nebeturi ir niekas sąskaitų neapmoka, kaip tuomet? Kam užkrauti tokią sunkią bėdą visuomenei, kai daug paprasčiau ligonį “užmigdyti”...
Čia nekalbama apie gyvybės pratęsimą nepaprastomis priemonėmis, kai jau nepagydomas ligonis, praradęs sąmonę, prijungiamas prie įvairiausių aparatų, kurie jį palaiko gyvą kartais ištisas savaites, mėnesius ir net metus. Net ir Bažnyčia neragina tikinčiųjų griebtis tokių nepaprastų priemonių gyvybei pratęsti. Žmogus turi teisę atsiskirti su šiuo pasauliu, jeigu jokios medicinos priemonės jam padėti nebegali. Mirtis, kaip ir gimimas, yra natūralus kiekvieno šios planetos gyventojo procesas.
Tačiau parinkimas, kas turi mirti, kas gali gyventi, nėra pavestas žmogaus malonei, net jeigu tas žmogus yra gydytojas. Kartą žengus žingsnį šia linkme, atsiveria labai siaubingos galimybės. Jau ne kartą žmonijos istorijoje mėginta spręsti, kas vertas gyventi, o kas ne. Tik dėl to, kad tam tikra žmonių grupė kitaip atrodo, kalba skirtinga kalba ar vadina Dievą kitu vardu, yra pasmerkiama išnaikinimui. “Etniniai valymai” vyksta ir šiuo metu tai vienoje, tai kitoje pasaulio vietoje. Tokiu žmogaus nužmoginimu ypač pasižymėjo dvidešimtasis šimtmetis, kurį galima pavadinti kruviniausiu visoje žmonijos istorijoje.
Kartą įteisinus tam tikrų asmenų žudymą, kas žino, kur bus nubrėžta riba? Kiekvienoje visuomenėje yra pakankamai nepageidaujamo elemento, o tie, kurie įgauna galios valdžioje ar kitokiu būdu, paprastai į nepageidaujamų sąrašus skuba įtraukti savo priešus.
Iš dalies keista, kad eutanazija diskutuojama be didesnio jausmų pasireiškimo, tarytum kalba sukasi ne apie žmogų, o šiaip pasenusį, sugedusį daiktą, kurį tik išmesti verta. Kai prisimename protestus prieš kurio didelio nusikaltėlio mirties bausmės įvykdymą, rodos, eutanazija turėtų iššaukti aštresnį pasibaisėjimą. Ir galbūt tas visuomenės pasyvumas kelia didesnį nerimą už patį gyvybės atėmimo veiksmą. Žinoma, kai kas teigia, kad žmonės šiuo atveju patys pasirenka mirtį, nes gyvenimas pasidaręs nepakeliamas. Sakykim, jog tai tiesa, bet niekas negali užtikrinti, kad kada nors kas nors nežengs žingsnio tolyn.
Pavyzdžių turime ir dabar. Negimusių kūdikių žudymas yra plačiai paplitęs visame pasaulyje. Vien tik Amerikoje pernai sunaikinti 1,5 mil. negimusių kūdikių. Kad šis veiksmas atrodytų bent kiek “švaresnis” paprastai apie kūdikius net neužsimenama, vadinant mirti pasmerktą žmogų motinos įsčiose gemalu (“fetus”) ar kuriuo kitu, priimtinesnių vardu. Moterys, reikalaujančios, kad būtų visiškai legalizuoti abortai (ir viso krašto mokesčių mokėtojai padengtų jų išlaidas), nori turėti teisę “pasirinkti” nutraukti nėštumą. Iš tikrųjų — tik su nedidelėmis išimtimis — joms jau buvo suteikta proga tai padaryti prieš pradedant naują gyvybę. Tam naujam žmogui jokio pasirinkimo nėra. Kiti nusprendžia, kad jis turi mirti, nes jo atsiradimas pasaulyje sudarys kažkam nepatogumų.
Abortai nėra naujiena, kaip galbūt ateityje nebus naujiena ir eutanazija. Tačiau neseniai abortų realybėje jau žengtas tas pavojingas žingsnis pirmyn: legalizuoti eksperimentai su negimusių kūdikių lavonais ir leista iš jų paimti organus, kūno dalis, audinius persodinimams bei kitiems gydymo reikalams. Kai kas sakys: juk vis tiek jie sunaikinti, tai kodėl nepanaudoti kito žmogaus gyvybei išgelbėti ar sveikatai pataisyti? Juk leidžiama panaudoti nelaimėje žuvusio ar natūraliai mirusio žmogaus dalis, jeigu jis ar jo artimieji sutinka. Atrodo, beveik kilnu. Dabar viską mada taupyti, iš naujo perdirbinėti ir panaudoti — ir plastiką, ir senus laikraščius, ir metalo laužą, tai kodėl ne nužudyto kūdikio dalis?
Čia ir vėl susiduriame su tuo nelemtu “žingsniu pirmyn” visišku žmogaus nužmoginimu. Žmogus — gimęs ar negimęs — jau sulyginamas su visais kitais laboratorijų gyvuliukais, kurie naudojami eksperimentams. Jis nėra nė kiek vertesnis už museles, baltąsias žiurkes ir marių kiaulytes. Jeigu pradžioje negimusių kūdikių dalys bus naudojamos ir kilniems tikslams, tai netrukus bus prieita prie nereikšmingų eksperimentų ar “produktų” gamybos. Galima net prileisti, kad tolimoje ateityje bus mokamos aukštos kainos moterims, kurios sutiks abortuoti negimusį kūdikį ir jį parduoti laboratorijoms...
Kas kalbės už tuos, kurie patys negali kalbėti: už negimusius kūdikius, už nepagydomus ligonius, už senelius, kurie niekam nereikalingi? Visi jie dažnai tampa visuomenei našta, bet ar nėra kitos išeities, tik žudymas? Čia vėl reikia grįžti prie, straipsnio pradžioje paminėtos, lietuvių liaudies pasakos. Kai sūnus, pagal karaliaus įsakymą, nuvežė savo seną tėvą, nuvertė nuo skardžio miške, kad numirtų badu, jo mažas sūnelis paklausė: “Tėveli, kodėl palikai ratukus? Ką aš darysiu, kai tave reikės vežti išmesti?”
■ Popiežius gegužės mėnesį lankys Siciliją, pagarsėjusią mafijos tvirtovėmis.
■ Popiežius Lenkijos vyskupams pareiškė, kad nė viena to krašto politinė partija neatstovauja Bažnyčiai, ir priminė reikalą neįsivelti į politiką, o labiau rūpintis socialiniu teisingumu bei tikėjimo reikalais.