Spausdinti

Rožančius ar rožinis?

     Noriu paklausti, kodėl žurnale “Laiškai lietuviams” rašoma lenkiškairožančius" .Skatinama, kad reikia švarinti lietuvių kalbą, atsisakyti svetimžodžių, o “rožančius” dar vis dažnai vartojamas. Kai kur jau vartojamas ir “rožinis”. Jis yra grynai lietuviškas žodis, tai kodėl jo nevartoti?

     Kartą vienam kunigui pasakiau, kad vertėtų vartoti “rožinis”. Jis atsakė, kad enciklopedijoje rašoma lenkiškai.

     Dar kitas dalykas. Maldoje “Sveika, Marija” sakoma: “Tu pagirta tarp moterų”. Mano manymu, būtų daug geriau ir garbingiau vartoti Žodį “palaiminta”. Ir anglų kalboje yra “bles-sed”.

     Reikėtų galbūt pasiūlyti lietuvių vyskupams, kad pakeistų, kaip pakeitė “Tėve mūsų” maldoje kai kuriuos žodžius, o taip pat ir “Sveika, Marija” maldoje.

Jus gerbianti M.M.

Gerbiamoji M.M.!

     Dėkoju už Jūsų laišką ir pastabas. Kalbant tiek apie “rožančių”, tiek apie “pagirta”, klausimas nėra taip paprastai išsprendžiamas. Mes turime ir daugiau slavų kilmės žodžių, pvz., galva, stalas, kryžius, kurių niekas nemano keisti kokiais nors grynai lietuviškais. Jau jie yra visų vartojami, įsipilietinę. Gal tas pat pasakytina ir apie “rožančių”.

     Kaip Jūs sakote, dabar daug kas pradeda vartoti žodį “rožinis”. Ar jis yra tinkamas? Sunku pasakyti. “Rožinis” yra būdvardis nuo žodžio “rožė”, taip sakoma apie rožės spalvą (nevartotinas žodis “ružavas”). Lotyniškai rožančius yra “rosarium”, tai yra “rožių laukas” arba “rožynas”. Jums turbūt taip pat teko patirti, kad kai kurie rožančių vadina “rožynu”. Šis žodis turbūt būtų geresnis už “rožinį”, bet man labiau patiktų “rožinys” (plg. vėrinys). Nežinau, kaip į tai pažiūrėtų Lietuvos kalbininkai. Būtų įdomi jų nuomonė.

     Antras klausimas: pagirta ar palaiminta? Lotyniškai sakoma benedicta. Šį žodį į lietuvių kalbą galima versti dvejopai: ir pagirta, ir palaiminta, o taip pat būtų galima sakyti ir pagarbinta. Mat žodis benedictus yra kilęs iš bene dicere — “gerai sakyti”, t.y. apie ką nors gerai, palankiai kalbėti arba girti. Kalbant apie Mariją, man gal geriausiai patiktų sakyti: “išaukštinta tarp moterų”. Žinoma, visa tai gal yra ir skonio reikalas. Tad nevertėtų per daug jaudintis dėl vienokios ar kitokios vartosenos. Tebūna taip, kaip nuo seno įprasta.

     Paminėjote ir pakeitimus “Tėve mūsų” ir “Sveika, Marija” maldose. Iš tų pakeitimų tai tik vienas buvo būtinai reikalingas: “mūsų mirties valandą”. Pirmiau būdavo sakoma: “mūsų mirties valandoje”. Čia tas vietininkas — tai aiški svetimų kalbų įtaka. Juk niekas nesako “pasimatysime šį vakarą septintoje valandoje”, bet “septintą valandą”. Čia turime vartoti ne vietininką, o laiko galininką.

     Dėl kitų dviejų pakeitimų “Tėve mūsų” ir “Sveika, Marija” maldose yra neigiamai pasisakę prof. A. Maceina, prel. L. Tulaba ir kiti. Ypač daug kam nepatinka pakeitimas “Tėve mūsų” maldoje: “neleisk mūsų gundyti”. Tai per daug prašoma. Juk pagunda nėra nuodėmė, nes ir Kristus buvo gundomas. Geriausia būtų sakyti: “Neleisk mūsų sugundyti”, tai reiškia “neleisk, kad mes pasiduotume pagundai”. Iš minėto prel. L. Tulabos girdėjau, kad iš pradžių ir buvęs toks pakeitimas; jis buvęs ir Romos patvirtintas, tik paskui su tuo nesutikę pora Lietuvos žinomų dvasininkų. Buvę daug vargo: vėl reikėjo iš naujo kreiptis į Vatikaną, prašyti naujo pakeitimo, ir nežinia, kokie yra buvę tų dviejų dvasininkų motyvai... Gaila.