Spausdinti

Elena Gerarda Šuliauskaitė

     Neseniai Lietuva minėjo didžiojo mūsų vyskupo Antano Baranausko 90-tąsias mirties metines. Šia proga daugelyje vietų — Anykščiuose, Šeiniuose, Punske, Kaune vyko minėjimai. Sausio 16 dieną Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija suorganizavo konferenciją Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Iškilmės, pagerbiant vysk. A. Baranauską, prasidėjo šv. Mišiomis, kurių metu Jėzaus Draugijos Lietuvos provinciolas Tėvas Jonas Boruta pasakė pamokslą. Štai keletas jo minčių:

     — Kiekvienoje tautoje ir kiekvienoje epochoje Dievas siunčia savo pranašus, savo apaštalus, kurie rodo tautoms ir žmonėms Kristų. Tokį vyrą, mūsų tautai siųstą praėjusiame šimtmetyje, minime šiandieną. Įvairiai mes galime į jį žvelgti: tai jautriasielis aukštaitis, kuris nuostabiai gražiai apdainavo savo gimtosios Aukštaitijos grožį, tai iš paprastos liaudies kilęs inteligentas šviesuolis, nešęs sunkią naštą praėjusiame šimtmetyje, kad mūsų tauta savo dvasia bręstų ir išsiskleistų. Mes į jį galime žvelgti kaip į Katalikų Bažnyčios sūnų, kuris mūsų Bažnyčią, Kristaus Bažnyčią mylėjo nuo pirmos gyvenimo dienos iki paskutinio atodūsio, kaip į didį mūsų tautos apaštalą, rodžiusį tautai kelią į Kristų. Poetas, kalbininkas, matematikas, vienas iš pirmųjų praėjusiame šimtmetyje, kuris mokėsi Vakarų Europos universitete: Miunchene, Romoje, Liuvene ... Apie jį praeityje buvo įvairiai kalbama. Vienas iš labiausiai paplitusių mitų tai, kad buvo tarsi du Baranauskai: vienas — ankstyvasis — “Anykščių šilelio” autorius ir vėlyvasis — atskilęs nuo lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio, tapęs vos ne lenkomanu, išdavęs jaunystės idealus ir savo tautą. Mes šiandien matome, kad šis mitas buvo visiškai neteisingas. Šiandieną norėtųsi pabrėžti tik vieną mintį, ką pripažįsta visi vysk. A. Baranausko kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojai. Visą gyvenimą jis buvo nuoširdžiai tikintis, visada pamaldus ir geras Bažnyčios vaikas. Mykolas Biržiška taip rašė: “Antanas Baranauskas užaugo nepaprastai maldingas: toks išsilaikė raštininkaudamas, ypač pasireiškė kaip kunigas ir vyskupas. Ne tik kasdien uoliai melsdamasis, bet ir šiaip uoliai atlikdamas pavestas sau bažnytines pareigas, bet ir visą savo veiklą net ir pomėgius lenkdamas Kristaus Bažnyčios reikalui”. Šitą gražų jo nusiteikimą matome pervertę jo dienoraščius, laiškus, sudėtus į du kuklius “Lituanistinės bibliotekos” tomus.

Vysk. Antanas Baranauskas.

     Po šv. Mišių bažnyčios salėje vyko LK-MA konferencija. Į gausiai susirinkusius poeto gerbėjus prof. Juozas Girdzijauskas kalbėjo:

     — Norint suvokti vysk. A. Baranausko svorį mūsų tautos kultūroje, reikia galvoti apie visos Katalikų Bažnyčios vaidmenį mūsų tautos istorijoje. O tas vaidmuo, žinoma, didelis. Mūsų katalikiškos kultūros aukso amžius turbūt buvo XVI a. pabaiga — XVII a. pirma pusė, kada kanauninkas Mikalojus Daukša leido savo knygas, čia, Didžiojoje Lietuvoje, pirmąsias lietuviškas knygas, kada darbavosi vyskupas Merkelis Giedraitis, paskui XVII a. pradžioje Konstantinas Sirvydas, Saliamonas Slavočinskis ... paskui šis vaidmuo tarsi buvo ir prislopęs. Mikalojaus Daukšos balsas buvo išgirstas tiktai XIX a. pradžioje. Jo balsą išgirdo nebe kunigas, o pasaulietis Simonas Stanevičius. Ir iš viso XIX a. pradžios mūsų kultūra buvo sekuliarizuota. Ją kūrė daugiausia žmonės pasauliečiai, išugdyti Vilniaus universiteto. Po 1831 m. sukilimo iki 1863 m. sukilimo vis didesnį vaidmenį ima vaidinti kaip tik Katalikų Bažnyčia. Tos kultūros pagrindiniai kūrėjai tampa Petersburgo dvasinės akademijos auklėtiniai, tarp jų ir Antanas Baranauskas, ir apskritai didžiuma to meto rašytojų buvo kunigai. Mūsų lietuviška proza, kurios anksčiau nebuvo — Antanas Tatarė, Petras Gumelevskis, Juozas Dovydaitis, netgi vienintelis eilėraščių rinkinys, kuris tuo metu buvo išleistas Kajetono Aleknavičiaus “Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės”, — tai buvo irgi kunigo kūryba. Katalikų Bažnyčia, mano manymu, pirmiausia padėjo atsispirti prieš rusifikavimą, kuris sustiprėjo po 1831 metų sukilimo. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo atsispirti polonizacijai. Lenkinimo židiniai, kaip žinome, buvo mokykla, dvaras ir bažnyčia. Jos svarbiausias uždavinys buvo sulietuvinti Bažnyčią. Šiame kelyje nepaprastą vaidmenį atliko vysk. Antanas Baranauskas. Jis yra šio proceso didysis pradininkas ...

     Po to kalbėjusi doktorantė Irena Skrodenienė apibūdino vysk A. Baranausko asmens bruožus:

     —    Baranauskas kunigas, vyskupas... visada turėjo katalikišką pasaulėžiūrą. Labai gražiai jį pavadino Vaižgantas: “Didžios dvasios ir didžio tikėjimo kunigas”. Visas vysk. A. Baranausko gyvenimas buvo nuoseklus ėjimas Dievo link. Jis daug melsdavosi, atgailojo ir kiekvieną darbą atlikdavo su dideliu užsidegimu ir sąžiningumu. Pastoraciniam darbui skyrė didžiausią dėmesį. Pasakojama, kad jis pamokslus sakydavęs dvi valandas. Daug dirbo, gyveno gilų vidinį gyvenimą, bet apie save kalbėdavo labai nenoriai. Savo turtingą dvasinį gyvenimą pridengdavo gražiu kuklumu. Bet tai jo nepadarė siaurų pažiūrų. Jis mokėjo bendrauti su kitais ir juos paveikti. Vysk. Motiejus Valančius kvietėsi vysk. A. Baranauską pas save, teikdamas: “Girdėjau, tu mirti mokąs paruošti...”

     Vilniaus universiteto dėstytoja Regina Koženauskienė kalbėjo:

     —    Antanas Baranauskas buvo aukščio žmogus. Kurią sritį mes bepaliestume, rasime tiktai aukštį ir gylį. Jis tikrai buvo devynių talentų žmogus. Kaip gražiai yra išsireiškęs profesorius Girdenis: “Jis buvo nė kiek ne mažesnis matematikas, kaip ir poetas”. Norėčiau pakalbėti apie A. Baranauską kaip apie profesorių, dirbusį Kauno kunigų seminarijoje, dėsčiusį šventąją iškalbą. Man pasirodė, kad tai iš tiesų talentingas pedagogas, profesorius, puikiai dėstęs homiletiką, o tai ir yra šventoji iškalba. Vysk. Baranauskas teigia, kad reikia įtikinti klausytojus. Nereikia per daug išpuoštos iškalbos. Reikia remtis Kristumi. Jis buvo “Dievan prasmegęs”. Jis ragino gerai pasiruošti, daug pasimelsti, nes kitaip “vieniems bus dyvai, o dvasia bus ataušus” (...). Būtina pasiuntinybė nuo Dievo, intencijos skaistybė. Gali labiausiai draskytis, bet visos šitos “štukos” nepaveiks klausytojo. Stiprūs jausmai turi būti paprasti. Blogas pamokslininkas niekados nenuslėps savo vidaus. Tačiau vyskupas neatmeta gražios iškalbos, išminties, — tai pažadina protą. Jis pats turėjo be galo gerą atmintį ir buvo iškalbus.

     Apie vysk. A. Baranausko giesmes kalbėjo doktorantė Dainora Pociūtė:

     —    A. Baranauskas sukūrė ir išvertė apie 30 giesmių. Jose atsispindi iš esmės pakitęs bažnytinių giesmių pobūdis,, lyginant jas su XVI-XVIII a. giesmėmis. 1857 metais jaunasis klierikas Baranauskas, atsiliepdamas į “Pagirių aidą”, rašė: “Ko jam, žmogui, puikuotis savo tuštybe, klystančiu protu, bejėgia valia. Ar jis pats atskirs gera nuo bloga, ar pakels dyglius, kurie jį žeidžia gyvenime? Iš tikrųjų vargšas vienas pats ir be Dievo žus neviltyje abejonių valandą”. Pagrindinė XIX a. lietuvio kaimiečio knyga “Motiejaus Valančiaus giesmynas”, kuriame ir buvo spausdinamos A. Baranausko giesmės. Ilgesys ir graudumas nulėmė XIX amžiaus žmogaus santykį ne tik su antgamte, bet ir su žemiškos istorijos reiškiniais, su gamtos grožiu ir gimtinės likimu. Giesmių verksmingą liūdną gaidą traukiantis žmogus tebeturi vilties pamatą, kuris skleidžiasi šventinėse A. Baranausko giesmėse.

     Toliau kalbėjusi prelegentė Regina Mikšytė sakė:

     —    V. Mykolaitis-Putinas taip pat rašė apie Baranauską. Labai įspūdingai. Aš turėjau laimę — Putinas buvo mano disertacijos oponentas. Ir po disertacijos gynimo jis man pasakė labai brangius žodžius: “Svarbiausia, jums pavyko neapkaltinti Baranausko, aš, deja, pasidaviau”. Ne vienas Putinas pasidavė, visi mes pasidavėme — trumpinom, nutylėjome, leidome, kad mus brauktų. Pasidavėme mes ne tik pokario metais, pasiduota buvo ir paties Putino Vaižganto magijai. Iškreiptą Baranausko portretą pirmoje A. Baranausko monografijoje, šimto puslapių knygelėje su tekstais, pirmasis tai pavadino mįsle Motiejus Miškinis, jau po karo. Gindamas A. Baranauską nuo Šliūpo priekaištų, Vaižgantas pasirėmė svariu argumentu, — jis dokumentais nepamatavo. Deja, dokumentais nepamatavo ir pats Vaižgantas, apkaltinęs Baranauską anoniminės knygelės “Paskutinis pamokslas” autoryste ir apšaukęs A. Baranauską lietuvių kultūros renegatu. Tais žodžiais jis tarsi viską nubraukė, ką davė Baranauskas. Vaižgantas plačiai citavo šitos knygelės puslapius, kur buvo smerkiamas 1863 metų sukilimas, aukštinama baudžiava, net priekaištai kunigams, atsidėjusiems gramatikai ir filologijai, kurie iš tikrųjų buvo skirti pačiam vyskupui A. Baranauskui. Tos knygelės autorius turbūt buvo vysk. M. Valančiaus įpėdinis, vėliau iškeltas į Lenkiją, vysk. Aleksandras Beresnevičius. Aš tame pamoksle pasigedau Baranausko tarmės, bet mane sutrikdė mūsų universiteto bibliotekoje Baranausko ranka nurašytas knygelės tekstas. Rengdama naują knygutę apie vysk. A. Baranauską, paprašiau akademiką Zigmą Zinkevičių parašyti kalbinę išvadą. Jis sutiko, bet suformulavo gana atsargiai: “Greičiausiai ne Baranausko”. Laimei, prieš pat Baranausko 150 metų minėjimą, pavyko atkasti Adomo Jakšto atsiminimų apie Baranauską rankraštį, rašytą 100 metų Baranausko jubiliejui, išspausdintą 1935 metais “Naujoje Romuvoje”. Bet be pabaigos. Čia Jakštas paliudijo, kad tai ne Baranausko rašinys, kad paties Jakšto tą rankraštį prašęs išspausdinti ir spaudą finansavęs vysk. Paliulionis. Vadinasi, Jakšto liudijimas yra autentiškesnis už Vaižganto perpasakotą pasakojimą. Kodėl “Naujoje Romuvoje” nubraukta straipsnio pabaiga? Galbūt taip pat kaip praėjusių metų “Lietuvos aide” mano straipsnyje “Šeinių katedros šešėlyje” straipsnio išvada, kad Baranauskas Seinuose kūrė vien lietuviams ir dėjo pamatus tautinei bažnyčiai. Šia išvada norėjau paneigti mūsų filosofo Broniaus Genzelio teiginį, iš esmės absurdišką teiginį, kad Seinuose Baranauskas sulenkėjo. Toks yra kelias į tiesą, nesiskaitymas su faktu, dokumentų tiesa, sprendžiamas ir spaudžiamas konjunktūros pinklių. Duok, Dieve, mūsų jaunajai Baranausko tyrinėtojų kartai tą šešėlį nuplauti.

     Docentė Elena Neniškytė vysk. A. Baranauską apžvelgė kaip gabų matematiką.

     — Baranausko paveikslas tikrai nebūtų pilnas, jei nepasakytume, kad jis buvo ir matematikas. Jo palikimu domėjosi docentas Petras Rumšas. Jis paliko straipsnius apie A. Baranausko matematikos darbus; jais aš ir remiuosi. Apie vysk. A. Baranausko kelią į matematiką sužinome iš jo laiškų. Rašo, kad, dar vaikas būdamas, išgirdo uždavinį, kiek galima nupirkti jaučių, mokant už jautį po 10 rublių, už karvę — po 5 rublius, o už veršiuką po pusrublį, kad už 100 rublių galima būtų nupirkti 100 galvų. Jis galvojęs net dvi savaites ir sugalvojęs, kad turėtų būti vienas jautis, devynios karvės ir devyniasdešimt veršiukų. Uždavinį turbūt sprendė atmintinai, spėliodamas. Galima sakyti, kad Baranauskui mokykloje neteko mokytis matematikos. Kai nuo įtempto darbo vyskupas ėmė pavargti, jam reikėjo trumpinti darbo dieną, matematikos jis nemetė, — nagrinėjo progresijas. 1897 metais Varšuvoje išleista jo knygutė apie progresiją. Vysk. A. Baranausko kaip matematiko talentas trumpai blykstelėjo, bet, manau, to užtenka, kad ir šiandien galėtume gėrėtis šiuo darbščiu ir talentingu žmogumi, tiek nuveikusiu, kaip jis pats sakė viename laiške, kad netinginiautų ir lavintų protą.

     Dar po keleto pasisakymų jaunimas pagiedojo vysk. A. Baranausko giesmių